Kryždirbystės interpretacijų kūrybinės dirbtuvės. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Kryždirbystė ir kryžių simbolika – nematerialus UNESCO kultūros paveldas. Edukacijos dalyviai supažindinami su kryždirbystės simbolika, žymiausiais kryždirbiais, svarstoma apie tikėjimo svarbą augančiam žmogui. Kviečiama įsijausti į tuometinį kryždirbių gyvenimą kuriant senųjų kryžių saulučių kompozicijas.

Savasties vertybes puoselėjanti edukacija skirta 4–12 klasėms. Programa pritaikoma atsižvelgiant į dalyvių amžių.

Edukacija vyksta visais metų laikais muziejaus miestelio ugniagesių stoginėje. Šiltojo sezono metu, t. y. gegužės–rugsėjo mėn., į programą įtraukiamas susipažinimas su geriausiais kryždirbystės pavyzdžiais muziejaus Račkiškės koplyčioje.

Daugiau informacijos čia.

 

The post Kultūros pase – kryždirbystės interpretacijų kūrybinės dirbtuvės appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

Baltojo ožio diena, 2019 m. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka. 

Atgaivinsime žiemos šauktuvių papročius pasišildydami ne tik arbata, šokiu, smagiais žaidimais, bet ir prie laužo, kuriame patys gaminsimės ir ragausime ypatingus piemenų gardėsius. Bendrausime su muziejaus gyvūnais ir ypač su šios dienos „kaltininkais“ – ožiukais. Pasitelkę juos bei aplinkinę gamtą, spėliosime apie būsimą žiemą.

Atvykdami pasirūpinkime patogia ir šilta rudens-žiemos slenksčio apranga. Jei svajojate apie baltą žiemą, kviečiame savo kostiume įkomponuoti bent vieną baltą detalę – taip dabartyje patikrinsime similinę (panašumo) magiją, kuria protėviai tikėjo. Ožiukai apsidžiaugs, jei bus pavaišinti morka ar kopūsto lapeliu iš Jūsų lauknešėlio.

Susitikim šia proga jau trečią kartą – sakoma, kad jis nemeluoja!

The post BALTOJO OŽIO DIENA appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

Plunksnalapė rudbekija. Rasos Žumbakienės nuotrauka. 

Prabėgus šimtmečiui, liaudyje bijūnėlio, jurgino, gintarų, senvyrių, ar kazokų vardu vadinta plunksnalapė rudbekija tapo dažna Lietuvos kaimo gėlių darželių gėle. Senolių išmintis sako, jog gėlių darželiuose pražydusios plunksnalapės rudbekijos rodo rudenį. Joms pražydus pradėdavę pjauti rugius. Jų žiedai auksu spindi Žolinės puokštėse. Šios aukštaūgės gėlės nors ir nebuvo laikomos labai garbingomis gėlėmis, tačiau mylėtos dėl savo puikių pilnavidurių, sodraus geltonumo žiedų. Sodybų gėlių darželiuose pražydusių rudbekijų žiedų geltonumas pastebimas iš tolo. Žmonės sakydavę, jog ir naktį jų žiedai žiba. Rumšiškių gyventojas šias gėles vadinęs žandarais, nes tamsų vakarą sugrįžtant namo, gėlių darželyje lyg žibintai švytintys jų žiedai, tarytumei parlydėdavo namo. XX a. pradžioje kaime nebuvo gėlių darželio, kuriame šios nereiklios, bet žydėjomo metu įspūdingos gėlės nebūtų augusios. Šilutės gyventoja apie plunksnalapę rudbekiją yra pasakiusi: Atibūdina protą, atibūdina tėviškę. Ir šiandien dažnam senoliui Lietuvos liaudies buities muziejaus sodybų ekspozicijose išvystos, dabar jau retai gėlių darželiuose auginamos, geltonai žydinčios geltonžiedės plunksnalapės rudbekijos paglosto širdį ar net ašarą išspaudžia, nes primena vaikystę, tėvų ar senelių namus, seniai amžinybėn išėjusius artimuosius. Nuo antros vasaros pusės iki pat spalio žydėjusių plunksnalapių rudbekijų žiedus jau pakando rudeninės šalnos.

Šiandien spindinčiu geltonumu mūsų muziejuje dar džiugina klevai, beržai ir kiti lapuočiai medžiai. Skubėkite pasidžiaugti auksiniu rudeniu Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Kultūrinio kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė

The post IŠ PABRĖŽOS „TAISLIAUS AUGYMINIO“: AUKSU SPINDINTYS ŽIEDAI appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

Simbolinis karstas. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Simboliniai karstai buvo naudojami ne tik Vėlinių ir gedulingų mišių metu. Juos dažnai laikydavo ir bažnyčių kriptose, norint priminti šventuosius asmenis, kurių palaikai dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo prarasti. Pavyzdžiui, sovietmečiu okupacinė valdžia uždarinėjo bažnyčias, o jose saugomus šventųjų palaikus sunaikindavo ar išveždavo į niekam nežinomas vietas. Atgavus nepriklausomybę, tikintieji, norėdami išsaugoti senas relikvijų saugojimo tradicijas, gamindavo šventiesiems skirtus simbolinius karstus ir juos saugodavo bažnyčių kriptose. Tai buvo vienas iš būdų norint išsaugoti relikvinę šventojo atmintį.

Muziejuje saugomas simbolinis karstas yra iš Kučiūnų kaime (Lazdijų raj.) esančios Šv. Kazimiero bažnyčios. Žinoma, kad jis buvo naudojamas XX a. 3–6  deš., galbūt net ir dar anksčiau (pvz. 1907 m., kai lietuviai, nesutardami su vietiniais lenkais, pasistatė sau laikiną maldyklą – daržinę, kurioje galėjo laisvai vartoti savo gimtąją kalbą). Simbolinis karstas sukurtas paprastai, per daug nesirūpinant jo menine išvaizda. Jis pagamintas iš lentų, tradiciškai nudažytas juodais aliejiniais dažais, vietomis dažytas geltonai, papuoštas penkiakampėmis žvaigždėmis ir lotyniškais kryžiais. Sovietmečiu karstas apklijuotas medį imituojančiais rudais popieriniais tapetais, kurie šiuo metu yra pusiau nusilupę. Šis eksponatas puikiai atspindi to meto žmonių turėtą glaudų ryšį su mirties simbolika ir laidojimo papročiais.

Taip pat norime priminti pernai rudenį pasirodžiusias Eksponatų bylas, kurios yra glaudžiai susijusios su šiomis šventėmis ir laidojimo papročiais. T. y. tekstai apie morus – neštuvus karstui ir apie vardinį užkaltą karstą, skirtą žmonių laidojimui.

Vyr. muziejininkas Ramūnas Bučas

The post EKSPONATO BYLA: SIMBOLINIS KARSTAS appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.