Spalio 25 d. Lietuvos etnografijos muziejaus teritorijoje vyks Lietuvos bėgimo taurės renginys „LBT 16 – Bėgimas aplink Lietuvą“. Dalyvauti gali visi (būtina registracija), o smalsieji lankytojai kviečiami palaikyti bėgikus.

Atsiprašome muziejaus lankytojų už galimus nepatogumus.

Registracija į bėgimą http://www.begimotaure.lt/stages/207/registration
Renginio nuostatai http://www.begimotaure.lt/stages/207/regulations

Renginio įvykis „Facebook“  https://fb.me/e/6HVoKtfkg

Renginio organizatorius VšĮ „Bėgimo taurė“.

Spalio 8 d. Vilniuje, UAB „Do architects“ studijoje, vyko projekto „Centralizuota muziejinių vertybių saugykla su kompetencijų centru“ pristatymas.

Susitikime dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Centrinės projektų valdymo agentūros atstovai, projekto partneriai, Lietuvos etnografijos muziejaus projekto darbo grupė ir muziejaus tarybos nariai.

Pristatytos būsimos saugyklos projekto dalys: projektavimo eiga, jau įgyvendinti etapai ir spręsti iššūkiai. Dalyviai susipažino su pastato maketu, atskleidžiančiu būsimo statinio mastelį, konstrukcijas ir architektūrinius sprendinius.

Aptarti pasirinkti techniniai sprendimai: muziejinių vertybių judėjimo keliai, lankytojų ir darbuotojų srautų planavimas, konstrukcijos, priešgaisrinė sauga, šildymo ir vėdinimo sistemos, apšvietimas bei saugyklos įrangos technologijos.

Projektą kartu įgyvendina: Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Projektas finansuojamas iš 2021–2030 m. Kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės „Istorinės atminties komunikacijos turinio ir formų aktualizavimas“, finansuojamos iš 2021–2027 m. Europos Sąjungos fondų Investicijų programos bei valstybės biudžeto lėšų.

Mieli lankytojai, 𝐧𝐮𝐨 𝐬𝐩𝐚𝐥𝐢𝐨 𝟏𝟓 𝐝. 𝐦𝐮𝐳𝐢𝐞𝐣𝐚𝐮𝐬 𝐞𝐤𝐬𝐩𝐨𝐳𝐢𝐜𝐢𝐣𝐨𝐬 𝐮𝐳̌𝐝𝐚𝐫𝐨𝐦𝐨𝐬 𝐳̌𝐢𝐞𝐦𝐨𝐬 𝐬𝐞𝐳𝐨𝐧𝐮𝐢 ir vėl atvers duris 𝟐𝟎𝟐𝟕 𝐦. 𝐠𝐞𝐠𝐮𝐳̌𝐞̇𝐬 𝟏 𝐝.

Tačiau muziejus 𝐢𝐬̌𝐥𝐢𝐞𝐤𝐚 𝐚𝐭𝐯𝐢𝐫𝐚𝐬 𝐤𝐚𝐢𝐩 𝐩𝐚𝐫𝐤𝐚𝐬 – kviečiame pasivaikščioti.

𝐃𝐚𝐫𝐛𝐨 𝐥𝐚𝐢𝐤𝐚𝐬 𝐧𝐮𝐨 𝐬𝐩𝐚𝐥𝐢𝐨 𝟏𝟓 𝐝.: kasdien 10:00–16:00 val.

𝐁𝐢𝐥𝐢𝐞𝐭𝐮̨ 𝐤𝐚𝐢𝐧𝐨𝐬:

• Suaugusiems – 4 Eur
• Su nuolaida / lengvata – 2 Eur*

𝐍𝐞𝐦𝐨𝐤𝐚𝐦𝐚𝐢:

• Spalio mėnesį – visiems senjorams**
• Spalio 25 d. (ir kiekvieną kitą paskutinį mėnesio sekmadienį) – VISIEMS lankytojams.

*   **Kasoje pateikus lengvatą įrodantį dokumentą.

Šiais metais Lietuvos etnografijos muziejje vyks šviesos festivalis, kuriame riba tarp tikrovės ir sapno taps beveik nematoma. Daugiau nei 300 specialiai Lietuvai kurtų skulptūrų, šviesos ir lazerių instaliacijų ir ilgesnis nei 2 km maršrutas – kviečiame patirti šviesos pasaką kartu!

Čia šviesa pažadina senųjų muziejaus pastatų ir šimtmečius menančių medžių istorijas, šešėliai virsta pasakomis, o pažįstami takai tampa kelione į kitą pasaulį, kuriame lankytojų lauks magiškos būtybės, paslaptingi miško gyventojai ir tik sapnuose regėti stebuklai. Šiemet festivalyje lankytojų taip pat lauks javų labirintas, Lietuvos legendų ir istorijos įkvėptos skulptūros ir magiškas miškas.

Festivalio laikotarpis: 2026 m. spalio 30 d. – 2027 m. sausio 31 d.

Daugiau informacijos ir bilietai: https://kaipabundasapnai.lt/

Festivalio tvarkaraštis

Mėnuo	Festivalio dienos	Festivalio laikas	Muziejaus lankymo bilietais prekiaujama iki:	Muziejaus lankymo bilietai galioja iki:
Spalis	30, 31 d.	17:00–21:00 val.	15:00 val.	16:00 val.
Lapkritis	1–8 d.	17:00–21:00 val.	15:00 val.	16:00 val.
	12–15, 19–22, 26–29 d.	16:30–21:00 val.	15:00 val.	16:00 val.
Gruodis	3, 4, 10, 11, 17–23, 25–29, 30 d.	16:30–21:00 val.	15:00 val.	16:00 val.
	5, 6, 12, 13 d.	17:00–21:00 val.	16:00 val.	17:00 val.
Sausis (2027 m.)	1–3 d.	16:30–21:00 val.	15:00 val.	16:00 val.
	7–10, 14–17, 21–24, 28–31 d.	17:00–21:00 val.	15:00 val.	16:00 val.

 

Muziejaus lankymo tvarka festivalio metu

Festivalio dienomis muziejaus lankymo bilietus galima įsigyti iki 15:00 val. Bilietai galioja iki 16:00 val. Nuo 17:00 val. parduodami ir galioja tik festivalio „Kai pabunda sapnai“ bilietai (yra išimčių, žiūrėti tvarkaraštį).

Bilietai: internetu – svetainėje https://kaipabundasapnai.lt/ ir kakava.lt, taip pat festivalio vietoje esančioje kasoje.

Festivalio organizatorius: UAB „Expo Vox“

Partneris: Lietuvos etnografijos muziejus

Spalio 24 d. 19 val.
Susitikimas prie Didžiojo tilto

Kai muziejuje nusileidžia naktis, geriau neiti ten, kur šviesos mažai… Prie didžiojo tilto Jūsų laukianti elgeta perspės – naktį visko pasitaiko sutikti. Tad jei išdrįsite leistis į Šiurpnaktį, vaikščiokite atsargiai, klausykitės, kas vyksta tamsoje, ir… neatsilikite nuo kitų. Ar išdrįsite?

Jūsų lauks paslaptinga kelionė per naktinį muziejų, kur juda šešėliai ir ne kiekvienas sutiktas nepažįstamasis yra toks, kokiu dedasi.

Paslaptingoje pirkioje močia pasakos šiurpias istorijas… Dzūkų bendrėje tarp tamsių kampų gali pasirodyti ir tie, kurių čia, rodos, visai neturėtų būti. Netoliese, po tiltu, tamsoje galite išgirsti keistą dainą… Gal ten laumė žlugtą skalbia? Geriau neikite per arti.

Kelionės pabaigoje Jūsų lauks Velnių malūnas. Ten prasidės tikros gergždynės – velniai ims šėlti! Patirkite patys, jei drąsos nepritrūks.

Šiuo metu muziejus lankomas kaip parkas. Bilieto kaina 4 Eur, asmenims su lengvatomis – 2 Eur.

2026 m. rugsėjo 8 dieną įvyko Lietuvos etnografijos muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos posėdis. Iš viso į muziejaus rinkinius priimta 247 muziejinės vertybės. Į pagrindinį rinkinį priimta 209, o į pagalbinį rinkinį – 38 muziejinės vertybės.

LA (Liaudies architektūra) rinkinį papildė koplytstulpis su Nukryžiavimo grupe, kurį apie 1909–1910 m. sukūrė nežinomas Užnemunės dievdirbys. Stovėjo Padainupio kaime (Kauno r. sav.). Koplytstulpį užsakė kauniečio skulptoriaus Kazimiero Sigito Straigio prosenelis Antanas Juodžbalis, prašydamas Dievo globos ir užtarimo, besiruošiant keliauti uždarbiauti į JAV.

Į AP (Amatai, pramonė) rinkinį įgyta Antanui Mildažiui (1905–1992) – Lietuvos inžinieriui radiotechnikui, radijo spaudos pradininkui priklausiusių daiktų. A. Mildažis 1935 m. Laumėnų kaime (Kauno r. sav.) įkūrė tiksliosios mechanikos dirbtuves „Orbita“, kuriose buvo gaminami įvairioms laboratorijoms ir ligoninėms skirti sudėtingi laboratoriniai prietaisai, medicinos aparatai (termostatai, fotokameros, logaritminės liniuotės, žiūronai, operaciniai stalai, odontologų grąžtai ir kita). LEM Miestelyje planuojama įrengti A. Mildažiui skirtą ekspoziciją. Įgyta ir kauniečio mediko Jono Pranaičio (1900–1977) naudotų tarpukario laikotarpio medicinos instrumentų, vaistų pakuočių. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje 1922–1923 m., jis baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklą ir po to iki 1932 m. pabaigos dirbo Karo ligoninėje Kaune įvairiuose skyriuose. Vėliau J. Pranaitis dirbo garsaus tarpukario gydytojo, chirurgo, profesoriaus dr. Benjamino Zacharino asistentu jo privačioje ligoninėje (Vytauto pr. 83).

M (Menas) rinkinį papildė įvairūs dokumentai iš Juozo Leimonto (1896–1979) archyvo. J. Leimontas 1925–1929-05-10 buvo Vaškų valsčiaus (dab. Pasvalio r. sav.) viršaitis. Sovietmečiu dirbo kolūkyje. Muziejus taip pat įgijo du tarpukaryje išleistos garsaus vokiečių natūropato Friedricho Eduardo Bilzo knygos „Nowe lecznictwo przyrodnicze“ („Naujas natūralus gydymas“) tomus. Autorius propagavo gydymą vandeniu (Kneipo hidroterapiją), vaistažolėmis, šviesa, grynu oru, masažais, subalansuota vegetarine mityba ir fiziniu aktyvumu. Leidinys priklausė mokytojai Izabelei Dringelienei, daug prisidėjusiai prie lietuvybės Vilniaus krašte išsaugojimo lenkų okupacijos metais.

Į AD rinkinį įgyta gausus XX a. I pusės tarpukario tekstilės rinkinys. Drabužių kolekciją papildė Suvalkijos etnografiniam regionui būdingas tarpukario laikotarpio tautinis kostiumas. Kaunietė Kristina Nakrošytė padovanojo du skietus (AT – Audimo technikos rinkinys), kuriuos pagamino jos senelis, Naujamiestyje (Panevėžio r. sav.) gyvenęs skietininkas Stanislovas Ramanauskas. Jie eksponuojami skietų gamybos ekspozicijoje, kuri šiemet įrengta muziejaus Miestelio Amatininko name iš Kėdainių.

Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė

Lietuvos etnografijos muziejus toliau vykdo Kaltinėnų sinagogos perkėlimo į muziejų darbus ir tęsia „MEDINIO PASTATO TVARKYBOS (DEMONTAVIMO IR PERKĖLIMO) KURSUS“.

Teoriniai ir praktiniai kursai vyks spalio–lapkričio mėn. Gaštynuose ir Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse.

Gruodžio 8 d. numatomas baigiamasis kursų renginys ir medinio pastato perkėlimo metodikos pristatymas.

Kursai skirti kultūros paveldo specialistams dirbantiems su mediniu architektūros paveldu. Staliams dailidėms dirbantiems pagal „Medinių konstrukcijų darbai, medžio apdailos ir stalių gaminių darbai“ specializaciją suteikiama galimybė mokytis teorijos ir praktikos. Programa orientuota į paveldo specialistus, kurie galėtų sėkmingai atlikti medinio architektūros paveldo tvarkybos ir prevencinės priežiūros darbus (pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo naują redakciją).

Kviečiame registruotis į praktinius mokymus kurie vyks spalio 5–9 d., lapkričio 9–12 ir 23–26 d. Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse.

PROGRAMA

Spalio 5–9 d. sinagogos surinkimo ir išardymo darbai (pagal esamą situaciją) Gaštynuose ir pamato įrengimas Lietuvos etnografijos muziejuje.

Temos:

Medinių sienų statybos ypatumai (konstrukcijų jungtys, mazgai, kt.).

Pamatų medžiagos (akmenys, plytos, kalkinis skiedinys, betonas, medinės kaladės, kt.), grunto ypatumai.

Pamatų tvarkybos spec. technologijos (akmeninių, mūrinių, polinių, juostinių) pamatų įrengimo būdai, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai.

 

Lapkričio 9–12 d. sinagogos medinių sienų ir stogų konstrukcijų ir stalių gaminių tvarkyba, restauravimas (atsižvelgiant į oro sąlygas).

Temos:

Medinių sienų statybos ypatumai (konstrukcijų jungtys, mazgai, kt.).

Sienų (medienos gaminių) tvarkybos spec. technologijos,  naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai: sienojų keitimas, implantavimas.

Staliaus dirbinių tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai

Stogų tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos.

 

Lapkričio 23–26 d. sinagogos stogo konstrukcijų restauravimas, stalių gaminių tvarkyba, restauravimas (durys, langai).

Temos:

Stogų tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai: stogo laikančioji (nešančioji) konstrukcija (mūrlotai, gegnės, statiniai, vėjo „ryšiai“, kt.), stogo apdailos elementai

Medinių sienų statybos ypatumai (konstrukcijų jungtys, mazgai, kt.).

Staliaus dirbinių tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai.

Apdailinimo medžiagos interjerui ir eksterjerui.

 

Registracijos forma: https://forms.gle/ptKYdxW6iTg8b1o19

 

Kursus išklausę kultūros paveldo specialistai gaus kvalifikacijos tobulinimo kursų išklausymą patvirtinančius pažymėjimus.

Lietuvos etnografijos muziejus įgyvendina projektą „Medinio pastato (sinagogos) demontavimo ir perkėlimo kursai bei perkėlimo metodikos sukūrimas“, kuris finansuojamas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

Kvalifikacijos tobulinimo kursų programa suderinta su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Kviečiame gidus, turinčius galiojantį gido pažymėjimą, dalyvauti akreditacijos mokymuose Lietuvos etnografijos muziejuje. Užsiregistravusiųjų spalio 9 d. lauksime nuo 9.30 val. prie muziejaus centrinio įėjimo kasų (L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškės).

Programa:

Spalio 9 d.

10–13 val. – Apžvalginė ekskursija

14–17 val. – Atskirų temų pristatymas

Kaina 60 EUR.

Registracija iki spalio 7 d. pildant formą: ČIA

Spalio 24 d. žinių patikrinimą sėkmingai išlaikę ir parodomąją ekskursiją pravedę gidai įgis teisę savarankiškai vesti ekskursijas Lietuvos etnografijos muziejuje.

Telefonas pasiteiravimui: +370 682 20669

Ruduo, rugsėjis – ne tik darbymetis laukuose, bet ir džiaugsmas bei rūpestis dėl sodo gėrybių. Kultūros istorikė  Marija Urbšienė-Mašiotaitė, garsaus pedagogo ir rašytojo Prano Mašioto  dukra, gimusi 1895 m. Rygoje, kur tėvas mokytojavo realinėje gimnazijoje, prisiminimų knygoje „Prie žibalinės lempos“ rašė:

Nors gyvenome Rygoje, vasaros atostogų važiuodavome į Lietuvą. Savo kūdikystės vasaras praleidau Liesų dvarelyje¹, lenkiškai Lasy vadinome, nors aplinkui miškų visiškai nebuvo. Seneliai šį dvarelį nuomojo, laikė „arundoje“, kaip anuomet sakydavo.<…> Įvairių obuolių, kriaušių, slyvų buvo tikra gausybė Liesuose. Ir ko tik iš jų neprigamindavo. Obuolius džiovindavo supjaustytus ar ištisus, suvėrę juos ant siūlų kaip karolius, slėgdavo obuolinius sūrius, darė marmeladus, virė obuolių košę.

Obuolys nuo seno laikomas vaisingumo, patrauklumo ir meilės simboliu. Kiek gražių dainų, pasakų apie raudonšonius, toli toli, už devynių upių ir devynių jūrų augančius… Justinas Kontrimas (g. 1916 m. Pjaulės k. (Rietavo vlsč.), lietuvių agronomas biochemikas, 1946 baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją iki 1958 joje dėstęs, 1960–91 dirbęs Sodininkystės ir daržininkystės institute, tyręs sodo augalų veislių savybes, parašęs knygas „Vaisių ir daržovių laikymas“, „Vaisių ir uogų perdirbimas“, teigė, kad dvi trys obelaitės augdavo net vargingiausio valstiečio  sklype. Apie ypatingo produkto – obuolių sūrio, dabar laikomo kulinariniu mūsų krašto paveldu² gaminimo pradžią viename iš straipsnių rašė:

„Obuolių sūris Lietuvoje, – pasakoja Paulina Spūdienė, g. 1898 m., pradėtas gaminti namų sąlygomis XIX a. antroje pusėje ir tik Šiaurės Lietuvoje. Pradininkė – Teodora Andrašiūnaitė (1863–1919) iš Turčinų kaimo Joniškėlio valsčiaus. Ji, baigusi Varšuvos mergaičių mokyklą, kurioje išmoko kulinarijos ir kitų moterims reikalingų dalykų, kurį laiką gyveno pas savo seserį Pauliną Šomkienę Linkuvos valsč. Laiškonių km. Ten anuomet buvo didelis (apie 1 ha) sodas su įvairių veislių obelimis. Per šventes čia susirinkdavo visa gausi giminė, ir Teodorai reikėdavo parodyti, ko ji išmokusi, ką sugebanti. Kartą per pietus desertui ji pateikė svečiams nematytą patiekalą – tamsų, bet labai gardų sūrį. Tai buvo ne pieno produktas. Visi spėliojo, iš ko jis padarytas, nė vienam neatėjo į galvą, kad jis iš obuolių. Sūris sudomino svečius, bet ypač dvi Teodoros seseris – Feliksiną Poželinę (1859–1956) ir Pauliną Šomkienę (1866–1932). Jos ir išmoko gaminti obuolių sūrį. Pirmiausia obuoliai iškepami ir trinami per sietą, atskiriant odelę, sėklas, sėklalizdį ir kotelius. Gauta masė verdama lėkštame žalvariniame dubenyje, cukraus beriama pagal skonį. Košė energingai maišoma, kad neprisviltų. Verdama 4–5 val., kol masė patamsėja, pasidaro tiršta, netąsi, sukibusi į vieną gabalą. Tokia masė sukrečiama į sūrmaišį ir suslegiama. Išimant iš sūrmaišio, reikia gerokai suvilgyti jį vandeniu. Išimta masė, forma panaši į pieno sūrį, pradėta vadinti obuolių sūriu. Jo paviršius apdžiovinamas ir laikomas sausoje bei vėsioje patalpoje.”

Be obuolių sūrio, prisimena Felicija Šomkaitė, gimusi 1901 m., – mūsų mama pradėjo gaminti marmeladinius saldainius ir kriaušių cukatas. „Kriaušės nulupamos, nesupjaustytos verdamos cukraus sirupe ir džiovinamos duonkepėje ant paklotų ilgų ruginių šiaudų. Apibarstytus smulkiu cukrumi marmeladinius saldainius ir kriaušių cukatas laikė kiaulės pūsle užrištuose stiklainiuose. Tai buvo tikri gardumynai, skirti tik garbingiausiems svečiams.

Andrašiūnaitė, neradusi sau tinkamo darbo, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, tapo žinoma JAV visuomenės veikėja, 1907 m dalyvavo ir kalbėjo pirmame Lietuvos moterų suvažiavime. T. Andrašiūnaitės ir jos seserų pradėta sūrio gamyba iš pradžių paplito Šiaurės Lietuvoje (Linkuvos, Pašvitinio, Vaškų, Lygumų, Žeimelio valsčiuose), o vėliau ir visur  kitur. Buvo patobulinta ir virimo technologija. Detaliau šio kulinarinio paveldo produkto kelią Lietuvoje aprašė gastronomijos istorijos žinovas Rimvydas Laužikas³.

Nerizikuosime užsiimti lauko sąlygomis šio sudėtingo gardėsio gaminimu, bet kviečiame pasidalinti Jūsų patirtimis ruošiant sodo gėrybes žiemai ir tuo pačiu sudalyvauti obuolių džiovinimo talkoje. Juk kiek to rudens: nespėsime apsidairyti, o jau ir šventos Kūčios.  Kokia ši vakarienė be tradicinio, džiovintų obuoliukų kompoto? Gi obuolių sūrį, jei kaip ir mes, nesiimate virti patys, bandykite įsigyti muziejaus miestelio arbatinėje.

 

¹ Spėjama, netoli Linkuvos, nes  cukrų parsivešdavo, kaip teigia autorė, iš Linkuvos, Pakruojo r.

² Pasak Rimvydo Laužiko, obuolių sūrį šiais laikais pripažįstame savo gastronominio paveldo dalimi pelnytai. Tik jo kilmė yra ne iš etnografinės virtuvės, o iš viduramžių valdovų ir didikų dvarų. Taip yra dėl to, kad obuolių sūriui reikia nemažai cukraus arba medaus. Medus visada (net ir šiais laikais) buvo ir yra pakankamai brangus produktas. Plačiau: https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2016/09/obuoliu-suris.html

³ Ten pat.

 

Parengė vyresnioji muziejininkė V. Olechnovičienė

 

Naudoti šaltiniai:

Marija Urbšienė-Mašiotaitė, Prie žibalinės lempos, Vilnius, Vaga, 1982

Kraštotyra, 24, Vilnius, Mintis, 1990

Internetiniai portalai: https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2016/09/obuoliu-suris.html ir https://www.vle.lt/

Tradicinis lietuviškas rankšluostis – vienas iš svarbiausių lietuvių kaimo tekstilės dirbinių. Rankšluostis buvo daugiau negu audinys.

Jis buvo naudojamas ne tik kasdienėje buityje, bet ir atliko svarbų socialinį, simbolinį, apeiginį vaidmenis. Rankšluostis lydėjo žmogų svarbiausiais gyvenimo momentais – nuo gimimo ir krikštynų iki vestuvių ir laidotuvių.

Ypatingą reikšmę rankšluostis įgydavo per vestuves. Rankšluostis buvo svarbi dovana, kurią jaunoji ruošdavo savo kraičiui, o gražiausi ir puošniausi rankšluosčiai buvo skiriami vestuvių dalyviams. Dovanojamas rankšluostis reiškė pagarbą, dėkingumą ir gerų santykių palaikymą.

Lietuvių tradicinėje kultūroje tekstilės dovanojimas buvo glaudžiai susijęs su pagarba. Gerai išaustas ir gražiai papuoštas rankšluostis liudijo audėjos meistriškumą ir šeimos gerovę.

Rankšluosčiai buvo dovanojami ne tik per vestuves. Juos dovanojo krikštynų, įvairių šeimos švenčių, išlydėjimo į kariuomenę ar kitomis svarbiomis progomis.

Rankšluostis buvo naudojamas ir laidotuvių papročiuose. Juo galėjo būti aprišamas kryžius, karstas, kryžiaus kelias ar kiti apeiginiai objektai. Kai kuriose Lietuvos vietovėse rankšluosčiai buvo dovanojami laidotuvių dalyviams arba paliekami prie kapo.

Gana dažni buvo rankšluosčiai su monogramomis, inicialais, datomis ar įrašais. Tokie dirbiniai išsaugojo ne tik audėjos meninį sumanymą, bet ir konkrečios šeimos istorijos fragmentą.

Šiandien Lietuvos etnografijos muziejuje saugoma daugiau nei 500 rankšluosčių iš įvairių regionų.

Šis rankšluostis yra iš Aukštaitijos, Kairėnų kaimo. Rankšluostį išaudė Ona Jankauskienė XIX a. pabaigoje.

Dekoratyvus, austas iš plonų siūlų servetiniu audimu. Taip išgaunami faktūriniai langeliai. Galai užausti raudonais „žičkiniais“ siūlais (pateikėja vadina šiuos raudonus užaudus „gurėnais“). Rankšluosčio galai puošti vąšeliu nertais reto ažūro nėriniais.

Iki patenkant į muziejų, abiejų rankšluosčio galų nėriniai buvo labai pažeisti. Vąšeliu nertas nėrinys buvo stipriai išplyšęs, siūlai padilę. Restauravimas buvo sudėtingas. Atkurti nėrinį išlaikant autentišką vaizdą teko naudoti mezgimą vąšeliu, adata atkurti struktūrą. Kruopščiai parinkus siūlus žingsnis po žingsnio nėrinys buvo sujungtas į vientisą raštą.

Lietuvos etnografijos muziejaus ekspozicijose rasite rankšluosčių pavyzdžių. Jie liudija mūsų istoriją, papročius bei mūsų moterų darbštumą, amato meistrystę ir kūrybiškumą.

Šis rankšluostis restauracijos proceso dėka vėl atgimė ir gali džiuginti mus primindamas mūsų tautos istoriją.

Parengė restauratorė Gražina Babkauskienė