Jau rugsėjo 2 d. muziejaus miestelio Plungės name duris atvers Irenos Armonienės paroda „Mažosios Lietuvos pirštinės“, kviečianti susipažinti su išskirtine šio krašto pirštinių tradicija.

„Tradiciniais Mažosios Lietuvos mezginiais susidomėjau prieš 20 metų. Panorau šiuos rankdarbius, ypač pirštines,  pažinti, perprasti, atkurti – ne tik raštus, bet ir spalvinius derinius, techniką. Man labai svarbu, kad kuriami rankdarbiai turėtų regionui būdingus bruožus. Įspūdingos spalvos, išskirtiniai puošnūs riešeliai (kedeliukai), kartais net su išmegztais tekstais, dabinti šimtaraštes primenančiomis juostelėmis, smulkiausi raštai – išskirtiniai Mažosios Lietuvos pirštinių bruožai, kuriuos stengiuosi perteikti. Įkvėpimo semiuosi iš muziejuose saugomų eksponatų, senųjų rankdarbių pavyzdžių publikacijų  įvairiose leidiniuose.

Mano mezginiai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais, turiu tradicinių amatų meistro statusą patvirtinantį sertifikatą, meno kūrėjo statusą. 2025 m. Lietuvos liaudies dailės konkurso  „Aukso vainikas“ nacionalinėje parodoje taikomosios dailės kategorijoje pelniau II vietą. Norėdama paskatinti domėtis tradiciniais rankdarbiais, savo žiniomis mielai dalinuosi  įvairiuose seminaruose, paskaitose, mokymuose, skirtuose įvairaus amžiaus grupėms. Parodose stengiuosi pristatyti Mažosios Lietuvos regiono savitumą.“

Irena Armonienė

Parodoje „Mažosios Lietuvos pirštinės“ eksponuojama 11 porų pirštinių, iliustruojančių išskirtinę Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mezginių stilistiką. 10 porų yra megztos virbalais, 1 pora nerta vąšeliu. Pirštinės sukurtos semiantis įkvėpimo iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Šilutės H. Šojaus muziejuje,  Europos ir Viduržiemio jūros regiono civilizacijų muziejuje saugomų eksponatų, H.T. Bossert 1924 m. publikuotos litografijos, išlikusių Mažosios Lietuvos pirštinių aprašymų.

Paroda „Mažosios Lietuvos pirštinės“ veiks muziejaus miestelio Plungės name nuo rugsėjo 2 d. iki gruodžio 15 d. 

„…kaip surasti tą Mozę, kuris Tave išvestų per dykumą?“

Kiekvienas turime savo dykumą, kurioje gimstame ir kurios vaizdas mums tėra iliuzija. Kiekvienas gimdamas gauname vardą, religiją, tautybę – be galo daug dalykų, kurių negalime pasirinkti, ir su jais tapatinamės. Kiekvieno mūsų tikslas tokiose aplinkybėse – išlaisvinti savo protą bei leistis į Mozės paieškas. Kas gali, Mozę randa savyje. Kas negali, randa artimoje aplinkoje. Kas neranda – lieka dykumoje.

Mozės paieškos reiškia kiekvieno mūsų gyvenimo tikslo ir prasmės ieškojimą. Visi pagal savo aplinką, gebėjimus, supratimą turime rasti savo misiją, kurią privalome įgyvendinti šiame gyvenime. Tai – mūsų išėjimas iš dykumos. Visgi, beieškodami prasmės bei tikslo, privalome atrasti ir save, tačiau tame paieškų kelyje negalime griauti ką jame randame.

Parodos ašis – Mozė – 1986 metais Jakovo Bunkos sukurtos skulptūros Platelių miestelio žydų bendruomenei atminti fragmentas. Ilgainiui originali medinė Platelių „Mozės“ skulptūra supuvo ir subyrėjo, o 2018 metais buvo pakeista skulptoriaus Antano Vaškio sukurta kopija. Vienintelis likęs nepažeistas originalios skulptūros fragmentas – Mozės veidas. Šio fragmento kopijos vėliau tapo parodos menininkų iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Izraelio darbais, kuriuose kiekvienas jų ieškojo ir bandė atskleisti tikrąjį save.

„…gyvenimas mus atveda į labai daug vietų, vieniem sekasi geriau, kitiem kiek prasčiau, bet kiekvienas turime ieškoti savito kelio bei vaidmens.“

Kviečiame į parodos atidarymą liepos 31 d. 13:00 val. Lietuvos etnografijos muziejaus Sutikimo vartų parodų salėje (II a.).

Paroda bus eksponuojama nuo 2026 m. rugpjūčio 1 d. iki spalio 9 d.

Nuo liepos 3 d. iki spalio 15 d. Lietuvos etnografijos muziejaus miestelio Ugniagesių stoginėje eksponuojama Kaišiadorių muziejaus paroda „Šaukštas praeities: šeimininkių mokymas tarpukario Lietuvoje 1918–1940 m.“

Paroda kviečia pažvelgti į tarpukario Lietuvos šeimininkių ugdymą, buities kultūrą ir kasdienį gyvenimą.

Daugiau apie parodą sužinosite čia: https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/saukstas-praeities/

Lietuvos etnografijos muziejaus archyve saugoma virš 11 tūkstančių piešinių, kuriuos ekspedicijose nupiešė Dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) studentai. Dalis jų vėliau tapo garsiais menininkais, architektais. Objektus piešiniams parinkdavo muziejininkai. Labai svarbu, jog buvo užrašoma išsami metrika bei nurodomi matmenys.

Archyve sukaupti ir 122 vienos žymiausių Lietuvos menininkių, originaliosios XX a. grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešiniai: 63 žemės ūkio padargai, 22 namų apyvokos reikmenys, 15 liaudies architektūros objektų, 12 audinių, 10 baldų. Jie nupiešti 1973–1974 m. Anykščių, Biržų, Ignalinos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Utenos rajonuose. Tikėtina, kad tai yra vieninteliai etnografiniai dailininkės piešiniai.

Parodoje eksponuojami 52 darbai. Jie išsiskiria tikslumu, kruopščiai atlikti, ne veltui E. Kairiūkštytė vadinta linijos meistre. Tai lyg spalvotos fotografijos, pagal kurias būtų įmanoma pagaminti nupiešto rakando kopiją.

Kairiūkštytė 1977 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1979 m. dalyvavo jungtinėse ir individualiose parodose Lietuvoje bei užsienyje. Po dailininkės mirties parodos surengtos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alantoje. 2024 m. jos kūriniai kartu su kitų lietuvių dailininkų darbais eksponuoti Pompidou meno centre Paryžiuje.

Menininkės kūrybą menotyrininkai priskiria Lietuvos grafikos klasikai.

Parodos kuratorės Inga Levickaitė, Sigita Žukauskaitė

Dailininkė Daiva Zubrienė

Technikas Jonas Kandratavičius

Už E. Kairiūkštytės fotografiją dėkojame jos palikimo saugotojai Reginai Noreikaitei-Norvaišienei.

Nuo liepos 1 d. paroda eksponuojama muziejaus miestelio Pušaloto name.

Tarpukario Lietuvoje švara ir higiena buvo svarbios visuomenės sveikatos ir gerovės užtikrinimo sritys. Miestuose pradėjo plisti kanalizacijos sistemos, gyvenamuosiuose namuose nebestebino moderni santechnikos įranga. Rengti namų ruošos kursai, skaitytos paskaitos bei leistos knygelės apie rankų plovimą ir ligų prevenciją. Moterys negailėjo pinigų savo grožiui.

Kaimuose ir miesteliuose padėtis buvo prastesnė. Trūko net lauko tualetų, namuose dažnai svečiavosi tarakonai ar blusos. Žmonės kentėjo ir nuo kaltūno, kuris suformuodavo dėl antisanitarinių sąlygų bei utėlėtumo. Švarai palaikyti buvo pasitelkiamos namų gamybos priemonės: šarmas, rankų darbo muilas ir kt.

Parodoje siekiama supažindinti lankytojus su požiūriu į švarą ir higieną XX a. I–IV dešimtmečio Lietuvoje. Išryškinami nepatogūs aspektai: kova su parazitais ir apsileidimu, tualetų problema. Pristatomas tuometinis švaros supratimas, intymaus gyvenimo higienos priemonės, kasdienybėje naudoti daiktai, spaudiniai. Eksponuojamas ir specialiai parodai sukurtas menininkės Beatričės Milkevičiūtės darbas „Žalioji mėsmusė (Lucilia sericata)“.

Paroda rengta bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Vytauto Didžiojo karo muziejumi, Lietuvos švietimo muziejumi, Trakų istorijos muziejumi, Kauno miesto muziejumi, Raseinių krašto istorijos muziejumi, Lietuvos Medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Kuratorės Renata Banienė ir Inga Levickaitė

Dailininkė Lina Jonikė

Restauratorė Gražina Babkauskienė

Technikas Saulius Jonas Kandratavičius

Kompiuterinė grafika Gytis Banys

Įgarsinimas Žygimantas Kaminskas ir Sigita Žukauskaitė

Paroda nuo birželio 20 dienos eksponuojama LEM miestelio gyvenamajame prekybiniame name iš Žeimelio, pirmame aukšte. Kviečiame apsilankyti!

Parengė Inga Levickaitė ir Renata Banienė

Toks pavadinimas vaizdžiai atspindėtų daug sąsajų, ne tik žinomų ir aiškių, bet ir iki galo neatskleistų, tik spėjamų, siejančių paveikslą „Puota Siesikų dvaro rūmuose“ (1889) ir jo autorių, žymų lenkų dailininką Pranciškų Kostževskį (Franciszek Kostrzewski, 1826–1911) su Lietuva.

O tos sąsajos – pačios įvairiausios, pradedant P. Kostževskio dėstytojais Varšuvos dailės mokykloje (dabar – Varšuvos dailės akademija), itin artimai susijusiais su Lietuva – Kauno ir Vilniaus vaizdus tapiusiu profesoriumi Martynu Zaleskiu (Marcin Zaleski, 1796–1877), su studentais vasaros praktikoms į Lietuvą dažnai vykdavusiu Kristijanu Breslaueriu (Chrystian Breslauer, 1802–1882), kurio teptukui priklauso romantiniai Trakų pilies vaizdai ar bendramoksliais Voicechu Gersonu (Wojciech Gerson, 1831–1901) ir Juozapu Simleriu (Józef Simmler, 1823–1868), savo kūryboje dažnai atsigręždavusių į lietuviškus motyvus ir LDK istoriją.

Ryšiai su Lietuva susiję su P. Kostževskio kelionėmis į mūsų kraštą, pradedant studijų metais ir besitęsiantys vėliau – kartu su tapytojais iš Varšuvos bohemos rato tapant natūrinius vaizdus gamtoje, keliaujant į Trakus ar dailininko individualiuose apsilankymuose Lietuvoje, Žemaitijoje ir garsių Lietuvos aukštuomenės giminių valdomuose Panemunės dvaruose, aprašytuose jo „Dienoraštyje“ („Pamiętnik“, 1891).

Kostževskį su Lietuva suartina ir patriotinės temos – prie pakelės koplytstulpio vaizduojami besimeldžiantys sužeistas jaunas sukilėlis ir jo senas tėvas tarsi simbolizuoja bendras abiejų tautų kovas už savo šalių nepriklausomybę XIX a. sukilimuose.

O kur dar sąsajos su Lietuva, iliustruojant Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“ ir su Vilniumi, kur parodose XIX a. pab. dalyvauta mažiausiai keturis kartus. 1891 ir 1893 m. Varšuvos „Meno salonas“ („Salon Artystyczny“) Vilniuje organizavo lenkų tapytojų parodas, kuriose dalyvavo P. Kostževskis. Taip pat jo darbai buvo eksponuoti 1897 ir 1899 m. Vilniuje vykusiose didelėse, jungtinėse lietuvių ir lenkų dailininkų parodose, organizuotose varšuviečių ir mecenuotose lietuvio bankininko, filantropo Juozapo Montvilos.

Daug sunkiau atskleisti paties paveikslo sąsajas su Lietuva – jos tik spėjamos. Į Lietuvos etnografijos muziejų paveikslas pateko 1986 m. kartu su kitais eksponatais iš Žemaitijos – Mantvidiškių dvarelio Šarnelės bajorkaimyje (Plungės r.), o paveikslą anuomet taip įvardijo žinomas muziejininkas, ilgametis Kretingos muziejaus direktorius Juozas Mickevičius (1900–1984). Kaip paveikslas atsirado Žemaitijoje ir kokia jo pavadinimo kilmė, lieka mįslė. Gal jis buvo nupirktas populiariame Aleksandro Krivulto (Aleksander Krywult, 1845–1903) meno salone Varšuvoje 1889 m. vasarą vykusioje didelėje personalinėje P. Kostževskio parodoje, o iš ten parvežtas į Lietuvą? Gal paveikslą savo garsiai meno kolekcijai įsigijo bajorai Daugėlos – tuometiniai Siesikų pilies šeimininkai? Siesikų pilies archyvai neišliko. Paveikslo sąsajos su Lietuva lieka paslaptimi. Bent kol kas.

Daugiau skaitykite:

https://lemu.lt/eksponato-byla-paveikslas-puota-siesiku-dvaro-rumuose/

https://lemu.lt/baigiamas-restauruoti-paveikslas-puota-siesiku-dvaro-rumuose/

Parodos autorės: Ina Dringelytė ir Neringa Norvaišaitė. Plakato autorė N. Norvaišaitė.

Skirta Lietuvos etnografijos muziejaus įkūrimo šešiasdešimtmečiui.

Lietuvos etnografijos muziejus savo gyvavimą pradėjo 1966 m. sausio 1 d. Šią dieną išleistas kultūros ministro įsakymas skelbė šios įstaigos įkūrimą –  tuo metu vadintos „Lietuvos liaudies buities muziejumi“. Muziejus tomis dienomis fizinio kūno neturėjo – nei patalpų, nei žemės ploto, kuriame dabar esame. Prasidėjo ilgus metus trukusi ir iki šiol tebesitęsianti kūryba. Tačiau laike, apie kurį kalbame, Lietuvos etnografijos muziejus egzistavo tik pirmųjų jo darbuotojų ir jo tarybos, formavusių būsimą vaizdinį, idėjose.

Kokios buvo tos idėjos?

Sovietmetis – itin prieštaringas laikotarpis. Tai – ideologijos prisodrintas, visuotinės baimės, sekimo, melo, nutylėjimo kupinas laikas. Dabarties istorikui sunku jį tyrinėti. Dokumentiniai liudijimai piešia visai kitokį vaizdą, nei amžininkų pasakojimai. Neįskaitomai užbrauktas vietas tekste, trūkstamus lapus seka reikšmingi nutylėjimai, o tikrieji nurodymai dažnai niekuomet nebuvo užrašyti. Iškreiptame vaizde surasti tikrovę – sudėtingas uždavinys.

Lygiai taip, kaip tarp melo slepiasi tiesa, tarp komunistinės ideologijos kartais gali slėptis ir visai kitokios mintys. Sovietmečio biurokratijos fenomenas – institucinis informalizmas. Tai procesas, kurio metu institucija dėl įvairių priežasčių nustodavo veikti tikslui, kuriam ir buvo sukurta. Dažniausiai tai – neigiamas reiškinys. Institucija, skirta tarnauti visuomenei, tačiau kurioje žmonių poreikiai netenkinami be kyšių ar pažinčių, funkcionuoja tik dėl savęs pačios. O jei institucija, kurios paskirtis – neigiama, nukrypsta nuo savo pirminio tikslo?

Šį muziejų statė žmonės su įvairiomis patirtimis ir jų sąlygotomis idėjomis. Šios mintys neatsirado iš niekur – vieni jas atsinešė iš dar nepriklausomos Lietuvos, kiti – jas sėkmingai perėmė. Ideologijos apsuptoje aplinkoje juos vienijo viena idėja – Lietuvos etnografija.

Įrengdami muziejų jie kartu sukūrė sumažintą Lietuvos praeities vaizdą. Įvairiapusės Lietuvos, tokios, kokia ji buvo ir yra – okupuota ir laisva, kovojanti ir prisitaikiusi.

Šiuo, prieš šešiasdešimt metų užgimusiu kūriniu, kviečiame džiaugtis šiandien.

Parodos kuratoriai

Justas Rimavičius, Ramūnas Bučas, Milda Šemeklytė

Parodos dizainerė

Daiva Zubrienė