Šiemet Lietuvos etnografijos muziejaus meno rinkinį papildė dar viena nauja vertybė, kurios įsigijimą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija pagal Muziejų veiklos skatinimo veiksmų planą – nežinomo profesionalaus XIX a. vid. dailininko paveikslas „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“, šiuo metu eksponuojamas muziejaus Aristavos dvare.

Portretas, jį tyrinėjusių ir ekspertavusių menotyrininkų teigimu, pasižymi išskirtine istorine ir menine verte, o jo įsigijimas turi ypatingą reikšmę muziejui, dar nuo 2009 m. įvairiausiomis sąsajomis – parodomis, tyrimais, eksponatais, moksline veikla ir leidyba susijusiam su iškilia ir Lietuvai daug nusipelniusia buvusia šio kūrinio savininke – žymia Lietuvos dailės istorike, LDK dailės tyrinėtoja dr. Marija Matušakaite (1924–2016). Tų sąsajų – daugybė: paroda, skirta M. Matušakaitės muziejui padovanotai jos gimtojo Vareikonių dvaro netoli Babtų (Kauno r. sav.) tekstilei pristatyti (2017 m.), muziejaus menotyrininkės I. Dringelytės „Babtų“ knygai parašyta mokslininkės biografija „Marijos Matušakaitės talentas“ (2017 m.), paroda ir mokslinė konferencija, skirtos pažymėti M. Matušakaitės 100-mečio jubiliejų (2024 m.), dailės istorikės 100-mečiui dedikuota, muziejaus išleista mokslo studija „Mirtį nugalėjęs. Medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių“ (2025 m.) ir daug kitų veiklų. Senosios tekstilės eksponatus, pasekę M. Matušakaite, muziejui perdavė ir Marijos senelio, bajoro Juozapo Jakimavičiaus (1863–1915) giminės, tad muziejus turi bendrą Tvirbutų-Jakimavičių senosios tekstilės rinkinį. Šis naujai įgytas portretas itin svariai papildė su M. Matušakaite ir jos gimine susijusią muziejaus eksponatų kolekciją.

Muziejaus įgytas paveikslas daug metų kabėjo mokslininkės darbo kambaryje, o M. Matušakaitės bičiuliai iš jos pačios yra girdėję, jog tai tolimos giminaitės iš Tvirbutų giminės portretas. Pas save kaip giminės relikviją mokslininkė saugojo ir koralų vėrinį, nutapytą ant portretuojamosios kaklo, kurį apie 2009 m. padovanojo tolimai giminaitei.

Tad kokia šio kūrinio istorija? Kadangi pati mokslininkė į portretuojamosios ir portreto istoriją nesigilino (bent jau apie tai nėra žinių), tai teko daryti rengiant projektą. Tikrai žinoma, kad minimas Tvirbutaitės portretas pas dailės istorikę pateko iš dabar jau neišlikusio jos protėvių Tvirbutų dvarelio (sodybos) Kampų-Motiejūnų bajorkaimyje (dabar – Kampų I kaimas Kėdainių r.) [1]. Pasigilinus į Tvirbutų genealogiją, portretuojamoji galėjo būti kuri nors iš M. Matušakaitės prosenelio Antano Anupro Tvirbuto (1828–1892), gimusio Kampų-Motiejūnų bajorkaimyje, seserų – Anelė (1819–?), Rozalija (1824–?) arba Ona Antanina (1833–?) [2]. Paveikslas visą laiką išbuvo tame pačiame bajorkaimyje, kuriame XIX a. pab. – XX a. pr. gimė ir M. Matušakaitės močiutės M. Tvirbutaitės-Jakimavičienės brolio Kazimiero (1863–?) septynios dukros [3]. Dvi iš jų ir vėliau gyveno Kampuose, Marija jas lankydavo, būtent iš jų ir parsivežė paveikslą į savo namus. Jauniausios iš seserų – Kristinos Tvirbutaitės likimas tragiškas – po 1991 m. atgavusi tėvų namus ir ūkį Kampuose, žuvo gaisre savo namuose [4], tad muziejaus įgytas bajorės iš Tvirbutų giminės portretas, ko gero, yra ne tik vienintelis paveikslas, menantis Tvirbutų tėvoniją bajorkaimyje, bet ir vienintelis žinomas Tvirbutų giminės Andriaus Tvirbuto (XVII a. I p.) atšakos, iš kurios kilusi M. Matušakaitė, palikuonės portretas.

Kartu paveikslas „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ yra svarbi Lietuvai meninė vertybė. Paveikslą ekspertavusi dailės istorikė dr. Lijana Birškytė-Klimienė pabrėžė, jog tai yra išskirtinės meninės vertės kūrinys su gerai išlikusia profesionalia autentiška tapyba, puikiai atstovaujantis XIX a. vid. kamerinio portreto tipui, išpopuliarintam Vilniaus meno mokyklos atstovų XIX a. I p. [5]. Tokio tipo portretuose buvo vengiama reprezentatyvumo ir išryškinami stiprios asmenybės bruožai [6].

Prieš teikiant šį projektą, paveikslą taip pat apžiūrėjo nemažai patyrusių dailės istorikų, įvardijusių skirtingas galimų šio kūrinio autorių pavardes ar, tiksliau, galimų autorių ratą, bet drąsiai priskirti portretą vienam ar kitam konkrečiam tapytojui nė vienas nesiryžo. Specialistai akcentavo, kad tai aukšto meninio lygio kūrinys, nurodė autoriaus profesionalumą, akademišką ir realistišką portreto tapybą ir tai, jog portretuojamosios šukuosena, galvos apdangalas ir drabužiai yra itin būdingi XIX a. vid. Lietuvos moterų bajorių aprangai, o pats portretas labai tipingas to meto Lietuvos portretinei tapybai.

Neseniai iš vienos Tvirbutų giminės palikuonės buvo gauta įdomi informacija [7]: pateikėja nurodė, jog pati M. Matušakaitė jai yra pasakojusi, kad portrete vaizduojama moteris yra iš Tvirbutų giminės, užauginusi jos močiutę Mariją Tvirbutaitę-Jakimavičienę (1865–1936). Tokia informacija iš dalies patvirtino spėjimą, jog portretuojamoji galėjo buvo kuri nors iš M. Matušakaitės prosenelio A. A. Tvirbuto seserų, kurios, atrodo, buvo netekėjusios [8] ir iš tiesų galėjo padėti auginti brolio dukrą.

Kitas tos pačios pateikėjos liudijimas: M. Matušakaitė manė (spėjo, turėjo žinių?), jog portretas galėjo būti nutapytas kažkurio iš Kanuto Rusecko [9] mokinių. Aptariant galimus portreto autorius, kolegų dailės istorikų žvilgsniai taip pat krypo į vieną iš K. Rusecko mokinių – Joną Zenkevičių [10]. Tačiau tai tik spėjimai, kuriems reikia svarių įrodymų. Šiuo metu jų trūksta, nes paveikslas nesignuotas, o fizikiniai tyrimai daugiau informacijos neatskleidė.

Atlikti visi fizikiniai paveikslo tyrimai [11] parodė tik nežymius tapybos pataisymus, nerasta pertapymų, o šiek tiek pabalusios, sumatavusios portreto vietos (drabužio sritis ir plaukai) atsirado dėl esamo lako sluoksnio pažeidimo. Paveikslo paviršių dengia krakeliūros – smulkus natūralaus senėjimo dažų, lako ir grunto įskilimų tinklas.

Šiuo metu „Nežinomos bajorės iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ portretas jau eksponuojamas muziejaus Aristavos dvare tarp kitų su dr. M. Matušakaite ir bajorų Tvirbutų-Jakimavičių gimine susijusių eksponatų.

Projekto vadovė, menotyrininkė Ina Dringelytė

Literatūra:

1. Kampų-Motiejūnų bajorkaimis – buvęs smulkiųjų bajorų kaimas Kėdainių r., Kunionių apyl., istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1690 m., oficialiai panaikintas 1968 m., o jo teritorija priskirta Kampų I kaimui.
2. Tvirbutų genealogija, sud. Josef Twirbutt, New York, antrasis leidimas, 2007, p. 14–15.
3. Ten pat, p. 14–15.
4. Ten pat, p. 15.
5. Dr. L. Birškytė-Klimienė, Paveikslo „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ ekspertizė, 2025-09-26, p. 1.
6. Ten pat, p. 1.
7. Informaciją I. Dringelytei perdavė kaunietė Aušra Dambravičiūtė, 2000 m. muziejui dovanojusi savo šeimos (Tvirbutų-Jakimavičių) tekstilės rinkinį.
8. Genealoginiame medyje nenurodytos trijų seserų Tvirbutaičių vyrų pavardės – arba jos buvo netekėjusios, arba nėra išlikusių archyvinių duomenų, nes prie kitų to laikmečio šeimos atstovių tokia informacija pateikiama. Tvirbutų genealogija, p. 14.
9. Kanutas Ruseckas (1800–1860) – vienas ryškiausių XIX a. lietuvių dailininkų, tapytojas.
10. Jonas Zenkevičius (1821–1888) – profesionalus Lietuvos tapytojas, baigęs Peterburgo dailės akademiją.
11. Projekto priedas 5.4. Paveikslo „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ fizikiniai tyrimai.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansavimą pagal Muziejų veiklos skatinimo veiksmų planą gavo trys nauji projektai:

„Automobilio „Ford“ Model A ir paveikslo „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ įsigijimas“ (projekto sritis – kilnojamųjų kultūros vertybių įsigijimas) – šiuo įsigijimo projektu muziejus savo rinkinius papildys dviem unikaliomis vertybėmis. Bus įsigyta technikos paveldo vertybė – automobilis „Ford“ Model A, kuris XX a. 3–4 deš. Lietuvoje buvo dažniausiai sutinkamas automobilio modelis. Muziejaus rinkiniuose saugomas didelis kiekis Lietuvos technikos ir pramonės istoriją atspindinčių objektų – tai įvairios paskirties pramonės įrenginiai, staklės, vidaus degimo bei garo varikliai. Taip pat kaupiamos ir transporto raidą atspindinčios vertybės, tačiau rinkiniuose visapusiškai dominuoja arklinės transporto priemonės, tad „Ford“ Model A įsigijimas – tai reikšmingas muziejaus technikos paveldo vertybių rinkinio papildymas.

Kita projektu įsigyjama vertybė – nežinomo profesionalaus XIX a. vid. dailininko paveikslas „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“, kuris, menotyrininkų vertinimais, pasižymi ne tik išskirtine menine verte, bet turi ir unikalias istorines šaknis – jis priklausė žymiai dailėtyrininkei dr. M. Matušakaitei ir yra XIX a. dailės artefaktas iš neišlikusio jos protėvių Tvirbutų dvarelio Kampų-Motiejūnų bajorkaimyje (dabar – Kampų I kaimas Kėdainių r.). Portreto įsigijimas turi ypatingą reikšmę muziejui, dar nuo 2009 m. įvairiausiomis sąsajomis – parodomis, tyrimais, eksponatais, moksline veikla ir leidyba susijusiam su iškilia M. Matušakaitės asmenybe.

„Naujai išaiškintos ir įsigytos Vinco Svirskio skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ tyrimai ir konservavimas. XVIII a. I p. liturginių indų (kieliko ir patenos) komplekto iš Rumšiškių senosios bažnyčios tyrimai, restauravimas ir konservavimas“ (projekto sritis – muziejinių vertybių tyrimai, konservavimas ir restauravimas) – projektą sudaro dviejų savitų muziejinių vertybių sudėtingi restauravimo-konservavimo darbai, tad galima sakyti, jog šis projektas susideda iš dviejų smulkesnių projektų. Vienas jų – naujai išaiškintos ir 2025 m. įsigytos žymaus Lietuvos kryždirbio Vinco Svirskio skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ tyrimai ir konservavimas. Nors muziejuje skulptūros būklė buvo laikinai stabilizuota, didžioji dalis skulptūros medienos yra prastos būklės, išvagota giliais išilginiais įtrūkimais, tad atliktas konservavimas, skulptūros būklę leis stabilizuoti ilgam laikui ir taip V. Svirskio kūrybą išsaugoti ateities kartoms. Be to, kadangi yra fragmentiškai išlikusios polichromijos, bus atlikti išsamūs technologiniai polichromijos tyrimai.

Kitas projektas – XVIII a. I p. liturginių indų (kieliko ir patenos) komplekto iš Rumšiškių senosios bažnyčios tyrimai, restauravimas ir konservavimas. Projekto rengimo eigoje su specialistais išsiaiškinus tikrąją šių liturginių indų vertę – neperdirbtų, neperauksuotų, išlaikiusių visišką autentiškumą ir originalią komplektaciją, o taip pat suradus ir archyvinius duomenis su netikėtai ankstyva komplekto pagaminimo data (1739–1740 m.), nuspręsta liturginių indų komplektą ne atnaujinti, pritaikant tolimesniam naudojimui (kaip buvo planuota iš pradžių), bet konservuoti, restauruoti ir išsaugoti ateities kartoms.

„Tremties vagonas: kita stotelė Sibiras“ (projekto sritis – kultūros ir meno sklaida) – projektu siekiama inovatyviomis priemonėmis atnaujinti muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektorių, šiuolaikinių moksleivių, užsienio turistų grupėms įtaigiai pristatant Lietuvos gyventojų trėmimo istoriją. Numatoma sukurti tremties istorijos pasakojimą, apimantį trėmimams naudoto gyvulinio vagono ekspoziciją. Siekiant lankytoją priartinti prie tremties potyrių ir perteikti ribinių išgyvenimų jauseną, vagoną norima paversti į savotišką 4D kino salę, kurioje būtų rodomas sunkumų kupinas tremties kelias su besikeičiančiais kraštovaizdžiais, žemėlapių fragmentais, tremtinių istorijų motyvais.

 

Programa ir prioritetas, pagal kuriuos įgyvendinamas projektas:

2021–2027 m. Interreg VI-A Lietuvos-Lenkijos bendradarbiavimo programa

2 prioritetas: fizinės, emocinės ir kultūrinės gerovės skatinimas

2.2 konkretus tikslas: didinti kultūros ir tvaraus turizmo vaidmenį ekonomikoje, vystymesi, socialinėje įtrauktyje ir socialinėse inovacijose.

 

PROJEKTO PARTNERIAI:

Pagrindinis projekto partneris: Liaudies architektūros muziejus – etnografinis parkas Olštyneke

Partneris: Lietuvos etnografijos muziejus

PROJEKTO BIUDŽETAS:

Bendras projekto biudžetas: 1 504 338,18 EUR

Bendras finansavimas iš Europos Sąjungos fondų (ERPF, 80 %): 1 203 470,54 EUR

Liaudies architektūros muziejui – etnografiniam parkui Olštyneke (Pagrindiniam projekto partneriui) priskirtas projekto biudžetas: 895 497,18 EUR, įskaitant:

Bendras finansavimas iš Europos Sąjungos fondų (ERPF 80 %): 716 397,74 EUR

Nuosavas įnašas (finansavimas iš Varmijos Mozūrų vaivadijos vyriausybės lėšų): 179 099,44 EUR.

Projekto biudžetas, skirtas Lietuvos etnografijos muziejui (Projekto partneriui): 608 841,00 EUR

Bendras finansavimas iš Europos Sąjungos fondų (ERPF 80 %): 487 072,80 EUR

Nuosavas įnašas: 121 768,20 EUR, iš jų:

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos finansavimas: 60 884 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2025-11-01 – 2027-10-31

Projekto tikslas:

Projekto tikslas – panaudoti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūrinį paveldą bendriems kultūros ir turizmo produktams bei paslaugoms kurti, atsižvelgiant į tvaraus turizmo principus. Projekto įgyvendinimas suteiks galimybę geriau pristatyti bendrą Lietuvos ir Lenkijos paveldą vietos bendruomenėms ir užsienio turistams.

Projektu taip pat siekiama užmegzti bendradarbiavimą tarp organizacijų, dirbančių Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūros paveldo srityje.

 

Planuojamos veiklos:

Pagrindinės Liaudies architektūros muziejaus – etnografinio parko Olštyneke projekte numatytos įgyvendinti užduotys:

– Keturių Mažosios Lietuvos kultūros srities pastatų kopijų statyba. Šie statiniai reprezentuos du Mažosios Lietuvos kultūrai būdingus kaimo sodybų tipus: ūkininko sodybą ir žvejo sodybą. Ūkininko sodyboje bus arklidė, tvartas ir rūsys. Žvejo sodyboje bus žvejo namelis.

– Vieno iš išsaugotų Mažosios Lietuvos statinių (Gilgės arklidžių) perkėlimas į muziejų, kuris kartu su žvejo nameliu sudarys vieną kompleksą, atspindintį istorinį sodybos išplanavimą. Šio proceso metu statinys taip pat bus konservuojamas.

– Veiklos, skirtos specialiųjų poreikių turintiems žmonėms: regos ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms, vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems kognityvinių sutrikimų ir asmenims su ribotomis fizinėmis galimybėmis. Įgyvendinant šį projektą, bus sukurti dviejų statinių bronziniai modeliai: ūkininko namelio ir žvejo namelio. Prie muziejaus įėjimo esantis tipografinis žemėlapis bus papildytas keturiomis naujai pastatytų statinių miniatiūromis. Taip pat bus įsigytos specializuotos rampos, skirtos pašalinti architektūrines kliūtis naujai pastatytuose muziejaus pastatuose. Mažosios Lietuvos regionas muziejuje bus praturtintas technologiniais sprendimais, sudarysiančiais sąlygas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, taip pat ir visiems lankytojams, lengviau gauti informacijos apie šio regiono architektūrą, istoriją ir kultūrą. Įgyvendinant projektą, muziejus parengs lankytojams skirtą vadovą „Ko tikėtis muziejuje“, parašytą paprasta ir suprantama kalba (supaprastinto, lengvai skaitomo teksto forma) žmonėms su specialiaisiais suvokimo poreikiais.

 

Pagrindinės veiklos, kurias planuoja įgyvendinti projekte Lietuvos etnografijos muziejus:

– Vabalų sodybos daržinės kopijos statyba – Vabalų sodyba, jau sudaryta iš 2 pastatų (namo ir tvarto), bus papildyta
nauju pastatu – daržine. Daržinė bus atstatoma remiantis istoriniais-archyviniais dokumentais. Jos pastatymas leis užbaigti vienintelės muziejuje esančios Mažosios Lietuvos regiono, Vabalų sodybos, kompleksą.

– Dviejų Mažosios Lietuvos žvejybinių laivų Listerbotas (aukštis: 3,30 m., ilgis: 11,00 m.) ir Dorė (aukštis: 3,00 m., ilgis: 9,00 m.) restauravimas. Laivus muziejus įsigijo 1975 m. ir XX a. pradžioje jais žvejojo ​​Kuršių mariose.

– Mažosios Lietuvos regiono architektūrinio statinio – Tilžės namelio – maketo sukūrimas. Muziejaus Mažosios Lietuvos sektoriaus prieigose bus pastatytas Tilžės lietuvių namo (Tilžės namelio), iš pirmojo lietuviško etnografijos muziejaus –  lietuvininkų buities etnografijos muziejaus Tilžėje, Jokūbynės parke, maketas. Maketas bus pastatytas 1:3 masteliu, jo apytiksliai matmenys – 4 x 2,75 metro, o aukštis iki kraigo – 2,6 metro. Maketo sukūrimu siekiama didinti prieinamumą žmonėms su negalia apsilankymo muziejuje metu, todėl numatoma, kad maketą bus galima liesti ir taip artimiau susipažindinti su architektūriniais muziejaus pastatų elementais bei su pačiu istoriniu statiniu.

Bendra veikla:

– Atlikti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūrinio paveldo tyrimus, kurie sudarys pagrindą bendrai parengtai ataskaitai, pristatančiai šių regionų kultūros paveldą. Įgyvendinant šią užduotį, partneriai surengs dvi pažintines keliones į Mažąją Lietuvą (Lietuvos teritorijoje) ir į Mozūrijos etnografinį regioną (Lenkijoje).

– Internetinio leidinio (polapio) anglų, lietuvių ir lenkų kalbomis „Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūros paveldas – lauko tyrimų ir kultūros studijų ataskaita“ parengimas. Leidinys bus partnerių literatūros tyrimų ir bendrai organizuotų ekspedicijų į pasienio regionus rezultatas.

– Erwin Banscher knygos „Die Moormenschien von Augstumal“ (Aukštumalės pelkių žmonės), kurioje aprašomas vieno iš Mažosios Lietuvos paregionių gyventojų kasdienis gyvenimas, vertimas ir leidimas lenkų ir lietuvių kalbomis.

– Tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir kultūrinių mainų tinklo tarp institucijų ir organizacijų, užsiimančių Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūrinio paveldo tyrimais ir populiarinimu sukūrimas.

– Projekto įgyvendinimą lydės daugybė partnerių konsultacijų, susitikimų ir bendrų seminarų, kurių tikslas bus ne tik plėtoti dvišalį muziejų bendradarbiavimą, bet ir kurti bei plėtoti iniciatyvas, skirtas populiarinti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūros paveldą abiejose šalyse.