Ši konkreti, Lietuvos etnografijos muziejaus fonduose saugoma kėdė turi savo unikalią istoriją. Ji priklausė universaliam amatininkui Juozui Daubarui (1895–1982), kuris savo fotoateljė studijoje Vabalninke fiksavo vietos žmonių veidus. Galime tik įsivaizduoti, kiek vestuvininkų, krikšto tėvų ar jaunų kareivių sėdėjo ant šio juodo buko ir gelsvo ratano derinio, žiūrėdami į senovinį fotoaparatą.

AUTENTIŠKUMAS

Kad tai autentiška „Thonet“ firmos kėdė, patvirtina ir restauravimo metu rasta ant pasėdo rėmo išlikusi originali popierinė „Thonet“ fabriko etiketė ir spaudas. Vartant to meto katalogų puslapius nustatyta, kad ši kėdė pagaminta apie 1910 metus – laikotarpiu, kai „Thonet“ dizainas dominavo visoje Europoje.

BŪKLĖ

Į Lietuvos etnografijos muziejaus restauravimo dirbtuves atkeliavusi kėdė buvo labai blogos būklės. Per ilgus dešimtmečius ji nukentėjo ne tik nuo intensyvaus naudojimo ir netinkamų laikymo sąlygų, bet didžiausia žala jai buvo padaryta nuo nuolatinių ir netinkamų bandymų ją remontuoti. Tokių remontų metu originalus ir grakštus ratano pynimas buvo negailestingai pakeistas prikaltu preskartoniu. Lūžusi koja buvo „gydoma“ grubiai prisukta metaline plokštele, kuri dar labiau sužalojo autentišką medieną. Kėdės konstrukcija suvaržyta netinkamais varžtais ir prikalinėta vinių.

RESTAURAVIMAS

Siekdami sugrąžinti baldui pirminį pavidalą, muziejaus restauratorius atliko tikrą juvelyrišką darbą. Grąžinti kėdei priminį vaizdą reikėjo kantrybės ir žinių. Pirmiausiai buvo pašalintos visos neoriginalios detalės – metalinės plokštelės, vinys, medvarščiai ir preskartonis. Naudojant vandens garus, skilusios medienos dalys buvo suminkštintos ir vėl suformuotos. Atskiros dalys vėl buvo suklijuotos. Lūžusi koja sutvirtinta taip, kad neliktų jokių invazinių žymių. Bene sudėtingiausias etapas – sėdimosios dalies atkūrimas. Buvo paruoštas natūralaus ratano tinklas, jį drėkinant, įtempiant ir sutvirtinant specialiais mediniais kaištukais. Kėdės paviršius padengtas šelako politūra, kuri suteikė jai gilų, istorinį spindesį. Darbai buvo atliekami taip, kaip tai darė Vienos meistrai daugiau nei prieš 100 metų.

ATLIKTO DARBO REZULTATAI

Šiandien ši „Thonet“ kėdė nebėra tik sulūžęs senas baldas. Atlikus profesionalų restauravimą, ji tapo pilnaverte Lietuvos etnografijos muziejaus vertybe, kuri eksponuojama atkurtoje universalaus amatininko dirbtuvių ekspozicijoje. Tai puikus pavyzdys, kaip muziejaus restauravimo dirbtuvėse atkuriamos ir išsaugomos muziejinės vertybės ateities kartoms.

Parengė II k. k. restauratorius Tadas Baukus

Žvelgiant į prietaiso ciferblatą, matome technologinę prieštarą. Nors apačioje puikuojasi užrašas „MADE IN USSR“, kairėje pusėje esantys funkciniai užrašai „Geht“ (veikia) ir „Geht nicht“ (neveikia) aiškiai nurodo vokiškas šio mechanizmo šaknis.

XX a. pradžioje tokio tipo sieninius laikmačius ištobulino Vokietijos precizinės mechanikos gigantai, tokie kaip „Original Hanau“ (Hanovia) bei „Junghans“. Šios kompanijos specializavosi medicininės įrangos gamyboje, o šie laikmačiai buvo neatsiejama jų įrangos dalis, skirta tiksliai dozuoti procedūrų laiką. Sovietų Sąjungos industrializacijos laikotarpiu, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, vyravo masinė sėkmingų Vakarų technologijų kopijavimo praktika. Ši muziejinė vertybė yra tiesioginis vokiško „Original Hanau“ modelio analogas. Sovietinė pramonė perėmė ne tik mechanizmo konstrukciją, bet ir vizualinį išpildymą, palikdama originalius vokiškus užrašus ant svirtelių, nes tai palengvindavo, pigesnio nei originalas, mechanizmo eksportą į Europos šalis.

Mechanizmo veikimo principas

Šis prietaisas veikia remdamasis klasikine mechanine spyruokline sistema, kuri savo veikimo principu primena stalinį žadintuvą, tačiau yra pritaikyta atbulinei laiko atskaitai. Mechanizmas neturi išorinio prisukimo rakto – jį atstoja pagrindinė centrinė rodyklė. Sukant rodyklę pagal laikrodžio rodyklę iki norimos minutės žymos, viduje esanti plieninė plokščioji spiralinė spyruoklė yra įtempiama. Kuo didesnis laiko tarpas nustatomas, tuo stipriau suspaudžiama spyruoklė, sukaupianti mechaninę energiją.

Kad spyruoklė neišsivyniotų akimirksniu, jos jėgą valdo ankerinis mechanizmas (svyruoklė su dantračiais). Būtent jis sukuria visiems gerai atpažįstamą ritmingą „tiksėjimą“. Kairėje korpuso pusėje esanti svirtelė tiesiogiai blokuoja arba atlaisvina ankerio svyravimą. Nustačius ties „Geht nicht“ (neveikia), mechanizmas sustabdomas mechaniškai užfiksuojant vieną iš dantračių, o perjungus į „Geht“ (veikia) – spyruoklės jėga vėl pradeda sukti mechanizmą.

Laikmačio mechanizmas sujungtas su specialiu ekscentriku. Kai rodyklė pasiekia „0“ padėtį, atsilaisvina papildoma maža spyruoklė, kuri aktyvuoja metalinį plaktuką. Šis suduoda į apatinėje dalyje esantį masyvų metalinį kupolą (skambutį), pranešdamas apie laiko pabaigą.

Kelionė į tarpukario Vilnių

Viena iš muziejinių mįslių – kaip šis sovietinės gamybos prietaisas pateko į tuometinės Lenkijos administruojamą Vilnių, tarp šalių vyraujant politinei įtampai?

Nors politiniai santykiai tarp Lenkijos ir SSRS buvo įtempti, prekybiniai ryšiai technikos srityje išliko. Tarpukario Vilniuje veikė daugybė specializuotų parduotuvių (pvz., Didžiojoje ar Vokiečių gatvėse), kurios prekiavo importine laboratorine ir medicinine įranga. Tikėtina, kad šis pigesnis sovietinis vokiško analogo variantas buvo pasirinktas dėl ekonominio naudingumo, vykdant viešuosius Vilniaus miesto savivaldybės pirkimus medicinos įstaigoms aprūpinti.

Anspaudas nugarėlėje

Svarbiausia informacija apie eksponato autentiškumą ir jo naudojimo vietą užfiksuota kitoje korpuso pusėje esančiame išblukusiame rašaliniame anspaude. Konservavimo metu atrastą anspaudą pavyko iššifruoti ir susisteminti tokius duomenis:

Pažodžiui tai galima būtų išversti, kaip „Vilniaus miesto darbuotojų gydymo pagalbos fondas Liejyklos g. 7-2 “.

Pastatas Liejyklos g. 7 (ul. Ludwisarska 7) yra išlikęs iki šių dienų. Tai masyvus, klasicizmo bruožų turintis pastatas. Tarpukariu tai buvo „gydytojų ir ligonių“ gatvė, nes visai šalia (Liejyklos g. 1) veikė ir Vilniaus universiteto klinikos bei kitos medicinos įstaigos. Tarpukariu šis pastatas buvo vienas svarbiausių medicininės pagalbos centrų Vilniuje. Čia veikė „Vilniaus socialinio draudimo įstaiga“ (Wileńska Ubezpieczalnia Społeczna) ir su ja susijusi Vilniaus savivaldybės (Magistrat) darbuotojų „Ligonių kasa“ (Kasa Chorych).

„Vilniaus miesto darbuotojų gydymo pagalbos fondas“ (Fundusz Pomocy Leczniczej Pracowników Miejskich w Wilnie) apmokėdavo darbuotojų ir jų šeimų narių vizitus pas gydytojus, vaistus, gydymą ligoninėse ir reabilitaciją. Jis veikė lygiagrečiai su bendrąja „Ligonių kasa“ (Kasa Chorych), tačiau buvo skirtas specifinei profesinei grupei – miesto tarnautojams.

Nors dabar neįmanoma pasakyti kas buvo įsikūręs, anspaude pažymėtame kabinete Nr.2, tačiau matavimo prietaisas galėjo atlikti įvairias funkcijas matuojant tikslų laiką fizioterapinėse, elektros ar šviesos terapijos procedūrose, reakcijų trukmės fiksavimas laboratoriniuose tyrimuose ar kontroliuojant rentgeno apšvitos trukmę.

Įstaigos veikla nutrūko 1939 m. rudenį, kai po SSRS invazijos Vilnius buvo perduotas Lietuvai. Prasidėjus reorganizacijai, lenkiškos savišalpos kasos buvo palaipsniui likviduojamos arba integruojamos į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą.

Kelias į muziejaus ekspoziciją

Po dešimtmečių, praleistų Lietuvos etnografijos muziejaus saugyklose, ši muziejinė vertybė pateko į muziejaus restauravimo dirbtuves. Laikmatis buvo praradęs savo ekspozicinę išvaizdą, mechanizmas buvo užstrigęs ir nebefunkcionavo.

Dirbtuvėse laikmatis buvo išardytas, atliktas kruopštus mechanizmo valymas, pašalinti korozijos produktai ir per laiką susikaupusios apnašos, sukietėję tepalai, konservuotas autentiškas medinis korpusas. Siekta išsaugoti visus istorinius sluoksnius: vokiškus užrašus, sovietinį kilmės ženklą bei unikalų Vilniaus įstaigos antspaudą. Konservavus mechanizmą prietaisas vėl gali atlikti savo pradinę funkciją, o mechaninis skambutis skambėti.

Šiuo metu šis unikalus laikmatis, sujungiantis vokišką inžineriją, sovietinį kopijavimą ir tarpukario Vilniaus miesto įstaigą yra nuolatinės ekspozicijos dalis, kurią gali pamatyti kiekvienas apsilankęs Lietuvos etnografijos muziejuje.

Parengė restauratorius Martynas Kosas