Ąsotis alui

LBM 5451 NA 1386, molinis, žiestas, glazūruotas, h- 24,6 cm

Ąsotis pirktas 20 a. 5 dešimtmetyje Pasvalio turguje, naudotas Daujėnų kaime. Dovanotas Lietuvos liaudies buities muziejui 1971 metais.

Lietuvoje nuo seniausių laikų buvo daromas naminis salyklinis alus, kurį daugiausia darė vyrai, nors būta aludarių ir moterų. Vietovėse, kur naminis alus buvo populiarus, jį mokėjo daryti beveik kiekvienas. Ypatingais atvejais geram, stipriam alui padaryti už atlyginimą būdavo kviečiamas žinomas aludaris, kuris per vaišes prižiūrėdavo, kad ant stalo netrūktų alaus. Lietuvoje naminio alaus gaminimo tradicija geriausiai išsilaikė Šiaurės, Vidurio ir Rytų Aukštaitijoje. Pilni alaus ąsočiai ant stalo stovėdavo per vestuves, laidotuves. Alaus, ir ne po vieną stiklinę, išgerdavo ir per krikštynas. Pateikėja, gimusi 1930 metais netoli Vaškų (Pasvalio r.), pasakojo apie brolio krikštynas: „Mūsų šeimoje buvo gimusios 6 mergaitės ir septintas sūnus! Jis gimė 1940 metais gruodžio mėnesį, o krikštijo 1941 metais per Tris Karalius. Namuose pakrikštijo. Iš onaro atvežė kunigą Petrą Seniulį iš Vaškų. Reikėjo brangiau užmokėti ir kunigas sutiko atvažiuoti. (Tetukas buvo Vaškų bažnyčios maršalka.) Pakrikštijo Petru, nes tetukas Petras. Svečiai sėdi už stalo, tetukas atneša uzboną alaus. Krikštynos gryčioje. Pripylė stiklinę ir balta puta kyla. Tetukas stiklinę alaus į lubas ir sako: „Už sūnaus sveikatą”. Visi juoktis pradėjo: „Reikia, reikia”. Tetukas pripila kitą stiklinę ir užgėrė nuo krašto kleboną. Tada visiems pripylė į stiklines ir gėrė toliau”.

© Lietuvos liaudies buities muziejus