Jurginas (Dahlia x cultorum Cav.)

Šiek tiek apie jurginų vargus Lietuvoje

Jurgino tėvynė – Meksika. Europoje pasirodė XVIII amžiaus pabaigoje, įsigalėjo XIX amžiuje. O kaipgi pas mus? Juk lietuviai labiausiai mylėjo ir atsirinko gėles, kurių lapai ar žiedai skaniai kvepėjo. Jurginai matomai papirko žiedų grožiu.

Lietuvoje plačiau juos pradėjo auginti XX amžiaus pradžioje. Pas mus jurginai sunkiai skynėsi kelią. Merginoms jie labai patiko, bet paplitimą stabdė vyresni žmonės. Tėvai tiesiog neleisdavo sodinti, sakė: „Kad jurginas bus namuos, tai bulbės supus“. Ta nuomone užsikrėsdavo ir kiti. Apie jurginų vargus pasakoja Matas Grigonis šv. Kazimiero draugijos leidinėlyje „Rūtelių darželis“ išleistame 1913 metais: „Kartais tenka girdėti, kad naktį jurginus iš darželio išrauna, buk nuo jų bulbės pūna. Tai storžievių niekuo nepamatuotas neprotingas darbas“. Marijona Gužienė iš Rokiškio irgi prisimena girdėjusi apie tai: „Jau į rudenį bernai kartį skersai kelio ištiesdavo ir eidavo raut jurginų ir kabindavo ant jos. Tai broliai, kur turėdavo seserų, vaišindavo degtine, kad seserims neišrautų jurginų“.

Tarpukaryje jurginai tapo labai madingi. Galėjai rasti kiekviename darželyje. Vertino, kad visą rudenį gražiai žydėjo, jei tik šalna nenukando. Ši gėlė taip ryškiai suspindėjusi mūsų darželiuose, dabar mažai besodinama. Pagrindinis dalykas, kodėl taip atsitiko – tai sudėtinga jų priežiūra, kaip sakė – jis toks nešiojamas daiktas: iškask kaip bulves, jei šlapias metas – džiovink, nunešk, padėk, pasodink, pririšk, per žiemą sunku išlaikyti. Jau ir pradžioje, ne visoms patiko, kad daug darbo. Sakė, geriau tokios, kurių nereikia iškasdinėti ar tos, kurias pasėjai, truputį padirbai – ir gražu.

© Lietuvos liaudies buities muziejus