2026 m. rugsėjo 8 dieną įvyko Lietuvos etnografijos muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos posėdis. Iš viso į muziejaus rinkinius priimta 247 muziejinės vertybės. Į pagrindinį rinkinį priimta 209, o į pagalbinį rinkinį – 38 muziejinės vertybės.

LA (Liaudies architektūra) rinkinį papildė koplytstulpis su Nukryžiavimo grupe, kurį apie 1909–1910 m. sukūrė nežinomas Užnemunės dievdirbys. Stovėjo Padainupio kaime (Kauno r. sav.). Koplytstulpį užsakė kauniečio skulptoriaus Kazimiero Sigito Straigio prosenelis Antanas Juodžbalis, prašydamas Dievo globos ir užtarimo, besiruošiant keliauti uždarbiauti į JAV.

Į AP (Amatai, pramonė) rinkinį įgyta Antanui Mildažiui (1905–1992) – Lietuvos inžinieriui radiotechnikui, radijo spaudos pradininkui priklausiusių daiktų. A. Mildažis 1935 m. Laumėnų kaime (Kauno r. sav.) įkūrė tiksliosios mechanikos dirbtuves „Orbita“, kuriose buvo gaminami įvairioms laboratorijoms ir ligoninėms skirti sudėtingi laboratoriniai prietaisai, medicinos aparatai (termostatai, fotokameros, logaritminės liniuotės, žiūronai, operaciniai stalai, odontologų grąžtai ir kita). LEM Miestelyje planuojama įrengti A. Mildažiui skirtą ekspoziciją. Įgyta ir kauniečio mediko Jono Pranaičio (1900–1977) naudotų tarpukario laikotarpio medicinos instrumentų, vaistų pakuočių. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje 1922–1923 m., jis baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklą ir po to iki 1932 m. pabaigos dirbo Karo ligoninėje Kaune įvairiuose skyriuose. Vėliau J. Pranaitis dirbo garsaus tarpukario gydytojo, chirurgo, profesoriaus dr. Benjamino Zacharino asistentu jo privačioje ligoninėje (Vytauto pr. 83).

M (Menas) rinkinį papildė įvairūs dokumentai iš Juozo Leimonto (1896–1979) archyvo. J. Leimontas 1925–1929-05-10 buvo Vaškų valsčiaus (dab. Pasvalio r. sav.) viršaitis. Sovietmečiu dirbo kolūkyje. Muziejus taip pat įgijo du tarpukaryje išleistos garsaus vokiečių natūropato Friedricho Eduardo Bilzo knygos „Nowe lecznictwo przyrodnicze“ („Naujas natūralus gydymas“) tomus. Autorius propagavo gydymą vandeniu (Kneipo hidroterapiją), vaistažolėmis, šviesa, grynu oru, masažais, subalansuota vegetarine mityba ir fiziniu aktyvumu. Leidinys priklausė mokytojai Izabelei Dringelienei, daug prisidėjusiai prie lietuvybės Vilniaus krašte išsaugojimo lenkų okupacijos metais.

Į AD rinkinį įgyta gausus XX a. I pusės tarpukario tekstilės rinkinys. Drabužių kolekciją papildė Suvalkijos etnografiniam regionui būdingas tarpukario laikotarpio tautinis kostiumas. Kaunietė Kristina Nakrošytė padovanojo du skietus (AT – Audimo technikos rinkinys), kuriuos pagamino jos senelis, Naujamiestyje (Panevėžio r. sav.) gyvenęs skietininkas Stanislovas Ramanauskas. Jie eksponuojami skietų gamybos ekspozicijoje, kuri šiemet įrengta muziejaus Miestelio Amatininko name iš Kėdainių.

Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė

Lietuvos etnografijos muziejus toliau vykdo Kaltinėnų sinagogos perkėlimo į muziejų darbus ir tęsia „MEDINIO PASTATO TVARKYBOS (DEMONTAVIMO IR PERKĖLIMO) KURSUS“.

Teoriniai ir praktiniai kursai vyks spalio–lapkričio mėn. Gaštynuose ir Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse.

Gruodžio 8 d. numatomas baigiamasis kursų renginys ir medinio pastato perkėlimo metodikos pristatymas.

Kursai skirti kultūros paveldo specialistams dirbantiems su mediniu architektūros paveldu. Staliams dailidėms dirbantiems pagal „Medinių konstrukcijų darbai, medžio apdailos ir stalių gaminių darbai“ specializaciją suteikiama galimybė mokytis teorijos ir praktikos. Programa orientuota į paveldo specialistus, kurie galėtų sėkmingai atlikti medinio architektūros paveldo tvarkybos ir prevencinės priežiūros darbus (pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo naują redakciją).

Kviečiame registruotis į praktinius mokymus kurie vyks spalio 5–9 d., lapkričio 9–12 ir 23–26 d. Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse.

PROGRAMA

Spalio 5–9 d. sinagogos surinkimo ir išardymo darbai (pagal esamą situaciją) Gaštynuose ir pamato įrengimas Lietuvos etnografijos muziejuje.

Temos:

Medinių sienų statybos ypatumai (konstrukcijų jungtys, mazgai, kt.).

Pamatų medžiagos (akmenys, plytos, kalkinis skiedinys, betonas, medinės kaladės, kt.), grunto ypatumai.

Pamatų tvarkybos spec. technologijos (akmeninių, mūrinių, polinių, juostinių) pamatų įrengimo būdai, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai.

 

Lapkričio 9–12 d. sinagogos medinių konstrukcijų surinkimas / sustatymas LEM.

Temos:

Medinių sienų statybos ypatumai (konstrukcijų jungtys, mazgai, kt.).

Sienų (medienos gaminių) tvarkybos spec. technologijos,  naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai: sienojų keitimas, implantavimas.

Staliaus dirbinių tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai

Stogų tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos.

 

Lapkričio 23–26 d. sinagogos stogo įrengimo darbai LEM

Temos:

Stogų tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai: stogo laikančioji (nešančioji) konstrukcija (mūrlotai, gegnės, statiniai, vėjo „ryšiai“, kt.), stogo apdailos elementai

Medinių sienų statybos ypatumai (konstrukcijų jungtys, mazgai, kt.).

Staliaus dirbinių tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai.

Apdailinimo medžiagos interjerui ir eksterjerui.

 

Registracijos forma: https://forms.gle/ptKYdxW6iTg8b1o19

 

Kursus išklausę kultūros paveldo specialistai gaus kvalifikacijos tobulinimo kursų išklausymą patvirtinančius pažymėjimus.

Lietuvos etnografijos muziejus įgyvendina projektą „Medinio pastato (sinagogos) demontavimo ir perkėlimo kursai bei perkėlimo metodikos sukūrimas“, kuris finansuojamas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

Kvalifikacijos tobulinimo kursų programa suderinta su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Kviečiame gidus, turinčius galiojantį gido pažymėjimą, dalyvauti akreditacijos mokymuose Lietuvos etnografijos muziejuje.

Programa:

Spalio 9 d.

10–13 val. – Apžvalginė ekskursija

14–17 val. – Atskirų temų pristatymas

Kaina 60 EUR.

Registracija iki spalio 7 d. pildant formą: ČIA

Spalio 24 d. žinių patikrinimą sėkmingai išlaikę ir parodomąją ekskursiją pravedę gidai įgis teisę savarankiškai vesti ekskursijas Lietuvos etnografijos muziejuje.

Telefonas pasiteiravimui: +370 682 20669

Ruduo, rugsėjis – ne tik darbymetis laukuose, bet ir džiaugsmas bei rūpestis dėl sodo gėrybių. Kultūros istorikė  Marija Urbšienė-Mašiotaitė, garsaus pedagogo ir rašytojo Prano Mašioto  dukra, gimusi 1895 m. Rygoje, kur tėvas mokytojavo realinėje gimnazijoje, prisiminimų knygoje „Prie žibalinės lempos“ rašė:

Nors gyvenome Rygoje, vasaros atostogų važiuodavome į Lietuvą. Savo kūdikystės vasaras praleidau Liesų dvarelyje¹, lenkiškai Lasy vadinome, nors aplinkui miškų visiškai nebuvo. Seneliai šį dvarelį nuomojo, laikė „arundoje“, kaip anuomet sakydavo.<…> Įvairių obuolių, kriaušių, slyvų buvo tikra gausybė Liesuose. Ir ko tik iš jų neprigamindavo. Obuolius džiovindavo supjaustytus ar ištisus, suvėrę juos ant siūlų kaip karolius, slėgdavo obuolinius sūrius, darė marmeladus, virė obuolių košę.

Obuolys nuo seno laikomas vaisingumo, patrauklumo ir meilės simboliu. Kiek gražių dainų, pasakų apie raudonšonius, toli toli, už devynių upių ir devynių jūrų augančius… Justinas Kontrimas (g. 1916 m. Pjaulės k. (Rietavo vlsč.), lietuvių agronomas biochemikas, 1946 baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją iki 1958 joje dėstęs, 1960–91 dirbęs Sodininkystės ir daržininkystės institute, tyręs sodo augalų veislių savybes, parašęs knygas „Vaisių ir daržovių laikymas“, „Vaisių ir uogų perdirbimas“, teigė, kad dvi trys obelaitės augdavo net vargingiausio valstiečio  sklype. Apie ypatingo produkto – obuolių sūrio, dabar laikomo kulinariniu mūsų krašto paveldu² gaminimo pradžią viename iš straipsnių rašė:

„Obuolių sūris Lietuvoje, – pasakoja Paulina Spūdienė, g. 1898 m., pradėtas gaminti namų sąlygomis XIX a. antroje pusėje ir tik Šiaurės Lietuvoje. Pradininkė – Teodora Andrašiūnaitė (1863–1919) iš Turčinų kaimo Joniškėlio valsčiaus. Ji, baigusi Varšuvos mergaičių mokyklą, kurioje išmoko kulinarijos ir kitų moterims reikalingų dalykų, kurį laiką gyveno pas savo seserį Pauliną Šomkienę Linkuvos valsč. Laiškonių km. Ten anuomet buvo didelis (apie 1 ha) sodas su įvairių veislių obelimis. Per šventes čia susirinkdavo visa gausi giminė, ir Teodorai reikėdavo parodyti, ko ji išmokusi, ką sugebanti. Kartą per pietus desertui ji pateikė svečiams nematytą patiekalą – tamsų, bet labai gardų sūrį. Tai buvo ne pieno produktas. Visi spėliojo, iš ko jis padarytas, nė vienam neatėjo į galvą, kad jis iš obuolių. Sūris sudomino svečius, bet ypač dvi Teodoros seseris – Feliksiną Poželinę (1859–1956) ir Pauliną Šomkienę (1866–1932). Jos ir išmoko gaminti obuolių sūrį. Pirmiausia obuoliai iškepami ir trinami per sietą, atskiriant odelę, sėklas, sėklalizdį ir kotelius. Gauta masė verdama lėkštame žalvariniame dubenyje, cukraus beriama pagal skonį. Košė energingai maišoma, kad neprisviltų. Verdama 4–5 val., kol masė patamsėja, pasidaro tiršta, netąsi, sukibusi į vieną gabalą. Tokia masė sukrečiama į sūrmaišį ir suslegiama. Išimant iš sūrmaišio, reikia gerokai suvilgyti jį vandeniu. Išimta masė, forma panaši į pieno sūrį, pradėta vadinti obuolių sūriu. Jo paviršius apdžiovinamas ir laikomas sausoje bei vėsioje patalpoje.”

Be obuolių sūrio, prisimena Felicija Šomkaitė, gimusi 1901 m., – mūsų mama pradėjo gaminti marmeladinius saldainius ir kriaušių cukatas. „Kriaušės nulupamos, nesupjaustytos verdamos cukraus sirupe ir džiovinamos duonkepėje ant paklotų ilgų ruginių šiaudų. Apibarstytus smulkiu cukrumi marmeladinius saldainius ir kriaušių cukatas laikė kiaulės pūsle užrištuose stiklainiuose. Tai buvo tikri gardumynai, skirti tik garbingiausiems svečiams.

Andrašiūnaitė, neradusi sau tinkamo darbo, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, tapo žinoma JAV visuomenės veikėja, 1907 m dalyvavo ir kalbėjo pirmame Lietuvos moterų suvažiavime. T. Andrašiūnaitės ir jos seserų pradėta sūrio gamyba iš pradžių paplito Šiaurės Lietuvoje (Linkuvos, Pašvitinio, Vaškų, Lygumų, Žeimelio valsčiuose), o vėliau ir visur  kitur. Buvo patobulinta ir virimo technologija. Detaliau šio kulinarinio paveldo produkto kelią Lietuvoje aprašė gastronomijos istorijos žinovas Rimvydas Laužikas³.

Nerizikuosime užsiimti lauko sąlygomis šio sudėtingo gardėsio gaminimu, bet kviečiame pasidalinti Jūsų patirtimis ruošiant sodo gėrybes žiemai ir tuo pačiu sudalyvauti obuolių džiovinimo talkoje. Juk kiek to rudens: nespėsime apsidairyti, o jau ir šventos Kūčios.  Kokia ši vakarienė be tradicinio, džiovintų obuoliukų kompoto? Gi obuolių sūrį, jei kaip ir mes, nesiimate virti patys, bandykite įsigyti muziejaus miestelio arbatinėje.

 

¹ Spėjama, netoli Linkuvos, nes  cukrų parsivešdavo, kaip teigia autorė, iš Linkuvos, Pakruojo r.

² Pasak Rimvydo Laužiko, obuolių sūrį šiais laikais pripažįstame savo gastronominio paveldo dalimi pelnytai. Tik jo kilmė yra ne iš etnografinės virtuvės, o iš viduramžių valdovų ir didikų dvarų. Taip yra dėl to, kad obuolių sūriui reikia nemažai cukraus arba medaus. Medus visada (net ir šiais laikais) buvo ir yra pakankamai brangus produktas. Plačiau: https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2016/09/obuoliu-suris.html

³ Ten pat.

 

Parengė vyresnioji muziejininkė V. Olechnovičienė

 

Naudoti šaltiniai:

Marija Urbšienė-Mašiotaitė, Prie žibalinės lempos, Vilnius, Vaga, 1982

Kraštotyra, 24, Vilnius, Mintis, 1990

Internetiniai portalai: https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2016/09/obuoliu-suris.html ir https://www.vle.lt/

Tradicinis lietuviškas rankšluostis – vienas iš svarbiausių lietuvių kaimo tekstilės dirbinių. Rankšluostis buvo daugiau negu audinys.

Jis buvo naudojamas ne tik kasdienėje buityje, bet ir atliko svarbų socialinį, simbolinį, apeiginį vaidmenis. Rankšluostis lydėjo žmogų svarbiausiais gyvenimo momentais – nuo gimimo ir krikštynų iki vestuvių ir laidotuvių.

Ypatingą reikšmę rankšluostis įgydavo per vestuves. Rankšluostis buvo svarbi dovana, kurią jaunoji ruošdavo savo kraičiui, o gražiausi ir puošniausi rankšluosčiai buvo skiriami vestuvių dalyviams. Dovanojamas rankšluostis reiškė pagarbą, dėkingumą ir gerų santykių palaikymą.

Lietuvių tradicinėje kultūroje tekstilės dovanojimas buvo glaudžiai susijęs su pagarba. Gerai išaustas ir gražiai papuoštas rankšluostis liudijo audėjos meistriškumą ir šeimos gerovę.

Rankšluosčiai buvo dovanojami ne tik per vestuves. Juos dovanojo krikštynų, įvairių šeimos švenčių, išlydėjimo į kariuomenę ar kitomis svarbiomis progomis.

Rankšluostis buvo naudojamas ir laidotuvių papročiuose. Juo galėjo būti aprišamas kryžius, karstas, kryžiaus kelias ar kiti apeiginiai objektai. Kai kuriose Lietuvos vietovėse rankšluosčiai buvo dovanojami laidotuvių dalyviams arba paliekami prie kapo.

Gana dažni buvo rankšluosčiai su monogramomis, inicialais, datomis ar įrašais. Tokie dirbiniai išsaugojo ne tik audėjos meninį sumanymą, bet ir konkrečios šeimos istorijos fragmentą.

Šiandien Lietuvos etnografijos muziejuje saugoma daugiau nei 500 rankšluosčių iš įvairių regionų.

Šis rankšluostis yra iš Aukštaitijos, Kairėnų kaimo. Rankšluostį išaudė Ona Jankauskienė XIX a. pabaigoje.

Dekoratyvus, austas iš plonų siūlų servetiniu audimu. Taip išgaunami faktūriniai langeliai. Galai užausti raudonais „žičkiniais“ siūlais (pateikėja vadina šiuos raudonus užaudus „gurėnais“). Rankšluosčio galai puošti vąšeliu nertais reto ažūro nėriniais.

Iki patenkant į muziejų, abiejų rankšluosčio galų nėriniai buvo labai pažeisti. Vąšeliu nertas nėrinys buvo stipriai išplyšęs, siūlai padilę. Restauravimas buvo sudėtingas. Atkurti nėrinį išlaikant autentišką vaizdą teko naudoti mezgimą vąšeliu, adata atkurti struktūrą. Kruopščiai parinkus siūlus žingsnis po žingsnio nėrinys buvo sujungtas į vientisą raštą.

Lietuvos etnografijos muziejaus ekspozicijose rasite rankšluosčių pavyzdžių. Jie liudija mūsų istoriją, papročius bei mūsų moterų darbštumą, amato meistrystę ir kūrybiškumą.

Šis rankšluostis restauracijos proceso dėka vėl atgimė ir gali džiuginti mus primindamas mūsų tautos istoriją.

Parengė restauratorė Gražina Babkauskienė

Sekmadienį, rugsėjo 27 d., 12 val. kviečiame į Amatų ir darbų dieną Lietuvos etnografijos muziejuje.

Muziejaus sodybose atgis senieji amatai ir buities darbai – bus liejamos vaško žvakės, pinama iš vytelių, rišami šiaudiniai sodeliai, varomas degutas ir pristatoma dar daug kitų darbų ir amatų. Norintys galės patys išbandyti įvairias veiklas – nerti, austi skieteliu, išsikalti juvelyrinį dirbinį, dekoruoti medinį vilkelį, ornamentais papuošti medžio ruošinį, pasigaminti švilpynę ir dar daugiau.

Sužinosite, kaip seniau buvo skalbiama be skalbyklės ir lyginama be elektros, kokius įrankius ir būdus žmonės naudojo kasdienėje buityje.

O kokia gi diena be kvapų ir skonių? Dūminėje pirkioje bus kepami blynai ant ugniakuro, miestelio kepykloje kvepės bandelėmis, o Dzūkijos sodyboje galėsite susipažinti su Lietuvos totorių paveldu ir pamatyti tradicinio pyrago „Šimtalapio“ gamybą. Norintys galės išgirsti ir šmaikščių pamokymų, kaip raugti kopūstus ar džiovinti obuoliukus.

MIESTELIS

• Švilpynių gamyba (prie Tabariškių namo)
• Žvakių liejimas, pynimas iš vytelių (Tabariškių namas)
• Šiaudinių sodų rišimas (Tabariškių namas)
• Skardininko dirbtuvės (Miestelio aikštė)
• Skietininko amato pristatymas (Amatininko namas)
• Tvarumo dirbtuvėlės, nėrimas, knygų atiduotuvė (Plungės namas)
• Deguto varymas, balanų skaldymas (Kalvė)
• „Paseikėk ir pasverk“ (Urmininko namas)
• Daržovių vakavimas (Urmininko namas)
• Juvelyrinių dirbinių dirbtuvėlės (Prie Urmininko namo)
• Bandelių kepimas (Kepykla)
• Universalaus amatininko dirbtuvių ekspozicija (Žeimelio namas, II a.)
• Miestelio krautuvė (Žeimelio namas)
• Šmugelio įdomių sankrovos ekspozicija (Žeimelio namas)
• Audimas (Špitolės namas)
• Gintaro amatas (Špitolės namas)
• Archaiškas gintaro apdirbimas (Prie Špitolės namo)
• Žalvario liejimas, monetų restauravimas (Miestelio aikštė)

ŽEMAITIJA

• Kėdžių restauravimas, pynimas ratanu (Užbradumės karčema)
• Dirbtuvėlės „Pasidaryk pats“ – medinių vilkelių dekoravimas, ornamentų drožinėjimas ant specialių medžio ruošinių (Gintališkės sodyba)
• Audimas skieteliu (Gintališkės sodyba)
• Žirgininkystės amato pristatymas (Dirgalio sodyba)
• Medinių kaukių drožyba (Malūnas)

MAŽOJI LIETUVA

• Siuvinėjimas (Vabalų sodyba)

SUVALKIJA

• Skalbimas kūdroje (Obelinės sodybos kiemas)
• Pamokymai kaip raugti kopūstus (Obelinės sodybos kiemas)
• Siūlų vyniojimas, kočiojimas rinte, lyginimas anglimis kaitinamu lygintuvu (Obelinės sodyba)

DZŪKIJA

• Totorių paveldo pristatymas: kailių ir odų išdirbimo technologijos bei įrankiai, pyrago „Šimtalapis“ gamybos demonstravimas (Musteikos sodyba)
• Pasakojimas apie senovės kaimo vaikų žaislus (Zervynų sodyba)
• Vandens nešimas nasčiais (Prie Zervynų sodybos)

AUKŠTAITIJA

• Blynų kepimas ant ugniakuro (Klepšių sodyba)
• Obuoliukų džiovinimas (Klepšių sodyba)
• Malimas girnomis ir botagų vijimas (Klepšių sodyba)
• Verpimas rateliu (Kyliškių sodyba)

 

Sekmadienį, rugsėjo 27 d. muziejus lankomas nemokamai.

Dirbs Arbatinė, Karčema, muziejaus miestelyje bus prekiaujama totorišku plovu.

Renginio organizatoriai pasilieka teisę nežymiai keisti renginio programą.

Renginys bus fotografuojamas ir filmuojamas, o vaizdo medžiaga naudojama muziejaus viešinime.

Jei renginio metu naudosite droną, privalote turėti civilinės veiklos draudimo kopiją drono naudojimui ir organizatorių leidimą.

Rugsėjo 20 d., 12:00 val. kviečiame visus dviračių sporto mylėtojus ir aktyvaus laisvalaikio entuziastus į tradicinį žygį dviračiais po Lietuvos etnografijos muziejų! Šių metų tema – „Lietuvos regionų muzikiniai ypatumai“ – sustodami kiekviename regione prisiliesime prie jiems būdingų dainų, šokių, ratelių ir žaidimų.

Ar žinojote, kad muziejaus teritorijoje per vieną dieną galite apvažiuoti visą „Lietuvą“? Lietuvos etnografijos muziejus – tarsi mažoji mūsų šalies versija! Čia jūsų laukia regioninių kaimų sodybos, vėjo malūnai ir istorijos, kurias smagiausia patirti… minant dviračiu!

Pirmasis žygis „Aplink Lietuvą“ buvo surengtas dar 2011 m. dr. E. J. Morkūno iniciatyva, minint 100 metų nuo garsaus keliautojo, kultūros veikėjo ir žurnalisto Mato Šalčiaus dviračių žygio aplink Lietuvą.

Šiemet – jau šešioliktasis kartas! Nepraleiskite progos prisijungti prie šios gražios tradicijos.

Žygio maršrutas:

• 11:30 – susitikimas prie muziejaus ūkinių vartų.
• Aukštaitijos gatvinis kaimas – ekskursija su vyr. muziejininke Vida Olechnovičiene. Taip pat kviesime padainuoti unikalias aukštaičių sutartines.
• Dzūkijos bendrė – išbandysime senovinius žaislus ir pabendrausime žaisdami dzūkiškus žaidimus, ratelius.
• Suvalkija – tradiciniai šokiai Obelinės kieme.
• Žemaitijos Darbėnų sodyboje mus pasitiks vyr. muziejininkė Danutė Blaževičienė ir supažindins su žemaitiškomis tradicijomis. Žaisime žaidimus.
• Josvainių karčiamos aikštėje – paskutinė žygio stotelė su šokiais ir žaidimais, arbata ir naminiu pyragu.

Dalyvavimas

Su muziejaus lankytojo bilietu. Rekomenduojame bilietus įsigyti iš anksto internetu arba centrinio įėjimo kasose.

Kaip atvykti?

Automobiliu: nuo magistralės Kaunas–Vilnius pasukus į Rumšiškes, iškart sukti į dešinę (rodo nuoroda į Lietuvos etnografijos muziejaus ūkinius vartus).

Traukiniu: iš Kauno ar Vilniaus iki Pravieniškių stoties, nuo kurios apie 6 km iki muziejaus.

Renginys bus fotografuojamas ir filmuojamas, o vaizdo medžiaga naudojama muziejaus viešinime.

Lietuvos etnografijos muziejus vykdo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos specialistų kvalifikacijos tobulinimo programą „Medinio pastato tvarkybos (demontavimo ir perkėlimo) kursai”.

Kviečiame registruotis į teorines paskaitas, kurios vyks spalio 9 d., lapkričio 13 d. ir 26 d., gruodžio 8 d. Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse.

Registracijos forma: ČIA

 

Spalio 9 d. 10:00 val.

Pamatų medžiagos (akmenys, plytos, kalkinis skiedinys, betonas, medinės kaladės, kt.), grunto ypatumai. Pamatų tvarkybos spec. technologijos (akmeninių, mūrinių, polinių, juostinių) pamatų įrengimo būdai, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai.

Pamatų priežiūros ypatumai. 3 ak. val.

Lektoriai: Saulius Jokšas, Simonas Jonaitis,  Mindaugas Dimšlys

 

Lapkričio 13 d. 10:00 val.

Pastato elementų ir detalių pažeidimų atpažinimas / identifikavimas (biologinės ir mechaninės pažaidos, atmosferos poveikis, netektys). 4 ak. val.

Lektoriai: Laimonas Bartkus, Saulius Sakalas, Marius Skerniškis

Apdailinimo medžiagos interjerui ir eksterjerui – sienų, lubų, grindų (dailylentės, panelės, tinkas, tapetai, grindlentės, parketas).

Apdailinimo tvarkybos spec. technologijos, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai (lubų, sienų, grindų, lentos, dailylentės, sijų apdaila, kampų juostos, tinkai, tapetai, grindlentės, parketas, grindjuostės, kt.). 4 ak. val.

Lektoriai: Siuzana  Janavičienė, Mindaugas Dimšlys

 

Lapkričio mėn. 27 d. 10:00 val.

Šiltinimo medžiagos ir technologijos (sintetinės ir natūralios, eko vata, medžio plaušas, smėlis, molis, vilnos linų atliekos, kt.). 2 ak. val.

Lektorius: Tomas Pikturna

Stogų tipai (konstrukcija ir dangos), lietaus nuvedimo sistemos (medinės, skardinės, keramikinės, kt.).

Stogų tvarkybos ir priežiūros spec. technologijos, naudojami įrankiai, įrenginiai ir mechanizmai:

• stogo laikančioji (nešančioji) konstrukcija (mūrlotai, gegnės, statiniai, vėjo ryšiai ir kt.)
• stogo apdailos elementai (karnizai, vėjalentės, kraigo tvirtiniams, kaminų apvadai ir kt.)
• stogo dangos (malksnos, skarda, čerpės ir kt.)
• lietaus nuvedimo sistemos (lietvamzdžiai, latakai, žaibosauga ir kt.), 4 ak. val.

Lektoriai: Saulius Jokšas, Laimonas Bartkus, Mindaugas Dimšlys

 

Gruodžio mėn. 8 d. 10:00 val.

Paveldo tvarkybos reglamentų sistema, darbų rūšys, jų tikslai ir uždaviniai. 4 ak. val.

Lektorė: dr. Viltė Janušauskaitė

Medinio pastato demontavimo ir perkėlimo metodikos pristatymas, 3 ak. val.

Lektorė: Giedrė Filipavičienė

 

Kursus išklausę kultūros paveldo specialistai gaus kvalifikacijos tobulinimo kursų išklausymą patvirtinančius pažymėjimus.

Lietuvos etnografijos muziejus įgyvendina projektą „Medinio pastato (sinagogos) demontavimo ir perkėlimo kursai bei perkėlimo metodikos sukūrimas“, kuris finansuojamas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

Kvalifikacijos tobulinimo kursų programa suderinta su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

 

Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomos 34 degutinės, net 24 „atkeliavo“ iš Aukštaitijos.

Degutinė, degučpuodis, degutė, degutnyčia, klabūčkas, klebūčkas, mazelnyčia, maznyčia, smalinė, smalnyčia, smalinyčia, šmerinyčia – rykas degutui laikyti. Tai buvo 3–8 litrų talpos kubiliukas ar dvidugnė statinaitė.

Degutinė (LLBM 24360) pagaminta XX a. pradžioje ir naudota Griauželiškių kaime, Kupiškio rajone. 1979 m. ją įgijo muziejininkė Janina Samulionytė. Degutinė – dvidugnė, padaryta iš 2 cm storio šulelių, apjuosta dviem metaliniais lankais. Viršutiniame dugne išpjauta kamščiu užkemšama anga bei įkalta metalinė kilpa pasaitui pririšti. Rengiantis į ilgesnę kelionę degutinė buvo pakabinama vežimo gale.

Degutas, šmeras, šmėras, šmėrė – riebus tepalas iš beržų ar drebulių žievės, rečiau iš tošies arba medienos. Dažniausiai naudotas vežimų ašims tepti. Degutas nelaidus vandeniui, tad juo buvo įgirdoma oda pakinktams, batams, degutuojami žūklės tinklai. Sumaišytu su riebalais degutu teptos medelių žaizdos. Iš tošies ištekintas švarus degutėlis naudotas grybelio gydymui. Iki XX a. pr. daugelis valstiečių tekino degutą patys, vėliau – pirkdavo krautuvėse ar iš degutininkų.

Norintieji daugiau sužinoti apie degutą, užsisakykite edukacinį užsiėmimą „Deguto varymas“ – gaminsite, uosite ir dar namo parsivešite.

Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė

Spalio 1–8 d. Lietuvoje minima Vyresnio amžiaus žmonių savaitė. Lietuvos etnografijos muziejus jungiasi prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyvos ir kviečia vyresnio amžiaus lankytojus į nemokamas edukacines veiklas.

 

PYNIMAS IŠ VYTELIŲ

Spalio 2 ir 8 d. | 14:00 val. | Miestelio Tabariškių namas

Edukacinio užsiėmimo metu mokysimės nupinti pintinę. Pynimui naudosime skaldytas ir neskaldytas žilvičio vyteles, susipažinsime su tradicinio pynimo ypatumais ir patys išbandysime šį seną amatą.

Būtina išankstinė registracija: tel. +370 682 20669.

 

EDUKACIJA „PRISIMINIMŲ NAMAI“

Spalio 2 d. | 12:00 val. | Miestelio Urmininko namas

Edukacijoje „Prisiminimų namai“ kviesime atgaivinti jaunystės prisiminimus! Muziejaus miestelyje kviesime apsilankyti 7-tojo dešimtmečio buto ekspozicijoje. Čia sutiksite „šeimininkę“, apsirengusią ir susišukavusią pagal to meto madą. Ji pristatys buities daiktus, pasakos savo gyvenimo istoriją ir kvies dalyvius prisiminti bei palyginti to meto kasdienybę su savo pačių gyvenimo patirtimis. Susitikimo metu svečiai taip pat bus vaišinami kvepiančiais čirviniais blynais ir arbata.

Reikalinga išankstinė registracija tel. +370 699 16713.

 

EDUKACIJA „KAI … BUVAU, JAUNIMĖLIN ĖJAU“

Spalio 4 d. | 14:00 val. | Aukštaitijos gryčioje

Kviečiame į viešnagę aukštaičių gryčioje, į edukacinį užsiėmimą „Kai … buvau, jaunimėlin ėjau“. Prie spragsinčios ugnelės ir garuojančios arbatos dalysimės prisiminimais apie jaunystę: kaip kas buvo į mergas ar bernus pakeltas, nuo kada pradėdavo eiti jaunimėlin ir kada būdavo laikomas suaugusiuoju. Pasikalbėsime apie žmogaus amžiaus sampratą senovėje, gimtadienio ištakas, skirtingus amžiaus tarpsnius ir išbandysime kai kurias jaunimo bei vyresniųjų pramogas.

Reikalinga išankstinė registracija tel. +370 618 02516.

Visą spalio mėnesį vyresnio amžiaus žmonės Lietuvos etnografijos muziejų gali lankyti nemokamai, kasoje pateikę lengvatą patvirtinantį dokumentą.

Visos Vyresnio amžiaus žmonių savaitei skirtos edukacijos taip pat nemokamos.

Edukacijos gali būti fotografuojamas ar filmuojamos, o vaizdo medžiaga naudojama muziejaus viešinimui.