2013 m. balandžio 29 dieną muziejininkė Irena Saulutė Špakauskienė švenčia garbingą jubiliejų. Jau dvidešimt metų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ji kasdien keliauja autobusu iš Kauno į Rumšiškes, Liaudies buities muziejų ir tris kilometrus pėsčiomis eina link savo darbo vietos – jurtos (žeminukės). Irena Saulutė – 1941 m. tremtinė, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narė.
Jos tėvelis karininkas Pranas Valaitis (1900-1942), kilęs iš Vidgirių kaimo (Griškabūdžio valsčius). Nors tėvai turėjo 25 hektarų ūkį, nuo vaikystės teko daug dirbti. 1918 m. baigė Marijampolės „Žiburio“ gimnaziją. 1919 m. sausio mėnesį įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Baigė Kauno Karo mokyklą (II laida). P. Valaitis pasižymėjo kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (1919 m.; nuo 1930 m. pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu). Tai buvo aukščiausias tik susikūrusios valstybės apdovanojimas. P. Valaitis taip pat apdovanotas Savanorio ir Nepriklausomybės medaliais (1928 m.) bei Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu (1938 m.).
Irenos Saulutės mamytė Liudvika Misevičiūtė-Valaitienė (1902-1946) – dvarininkaitė, Murdelių (Tauragės apskritis) dvaro savininkų Vytauto ir Marcijonos Misevičių, turėjusių 150 ha, dukra. Ji mokėsi pensione Varšuvoje, vėliau baigė Švėkšnos gimnaziją. Puikiai kalbėjo vokiškai, lenkiškai ir rusiškai.
Tėveliai susituokė 1923 m. Šeimoje augo du vaikai: sūnus Romualdas (1924-2001) bei ketveriais metais jaunesnė dukra Irena Saulutė. P. Valaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jis labai mėgo žirgus ir šunis. Mama šeimininkavo namuose. Dėl tėvelio tarnybos Valaičiams teko dažnai keisti gyvenamąją vietą – paskiriamus tarnybinius butus. Šeima gyveno Tauragėje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Klaipėdoje. Irenos Saulutės atsiminimuose – šviesus erdvių namų vaizdas: laukiamasis, virtuvė, valgomasis, svetainė (salionas), tėvelio kabinetas, tėvelių miegamasis, vaikų ir auklės kambariai. Jai ypač įsiminė valgomasis: balta krakmolyta staltiesė ant stalo, gražūs indai, paslaptingas prieskoniais kvepiantis bufetas, staliukas su ant jo stovinčiu virduliu (samovaru). Valaičiai mėgo lankytis Valstybės teatre. Pramogaudavo Birštone, poilsiaudavo Palangoje. Vaikai daug sportavo.
Dėl nuolatinių kraustymųsi Irena Saulutė su broliu dažnai keitė ir mokymo įstaigas. Viena iš lankytų mokyklų – prestižine laikyta Seselių kazimieriečių vaikų prieglaudos mokykla Ukmergėje. Kartu su našlaičiais joje mokėsi ir tarnautojų vaikai, anot Irenos Saulutės, kad „neišmandrėtų“.
Šviesią Irenos Saulutės vaikystės idilę šiek tiek temdė ligos. Sušalusi prie jūros, susirgo miokarditu, o vėliau ir Botkino liga. Kad pasveiktų, tėveliai išnuomojo klėtį kaime. Sergančiai Irenai Saulutei teko gerti nemėgiamą šviežiai separuotą grietinėlę, o pati buvo labai nevalgi. Kad būtų skaniau, kartais tėvelis pririnkdavo žemuogių. Prisimena, jog po ligos į mokyklą ją atveždavo arklio traukiamu vežimaičiu. Tėvelis iki suolo atnešdavo, o po pamokų parnešdavo ant rankų. „Taip saugojo širdį nuo menkiausio judesio“.
Irenai Saulutei buvo 13 metų, kuomet su tėveliais ir broliu 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta. Geležinkelio stotyje P. Valaitį iš karto atskyrė nuo šeimos. Jis buvo įkalintas Rešiotų lageryje Nr. 7. L. Valaitienė su vaikais pateko į Altajaus kraštą, į Turočiak gyvenvietę. Ji kreipėsi į Kraslago viršininką ir dar spėjo kalėjime surasti vyrą, apsikeisti keliais laiškeliais. Po to susirašinėjimas nutrūko. P. Valaitis 1942 m. Kansko (Krasnojarko kraštas) kalėjime buvo sušaudytas. Tais pačiais metais šeima buvo perkelta į Tit Ary gyvenvietę Arktyje prie Laptevų jūros, Jakutijos Bulūno rajone. L. Valaitienė iš bado ir ligų mirė 1946 m. Anot Irenos Saulutės, jeigu ne brolis, dalindavęsis su ja maisto daviniu, ji irgi nebūtų išlikusi gyva.
Į Lietuvą iš tremties Irena Saulutė nelegaliai grįžo 1947 m. Lietuvoje jos neregistravo. Kaune slapstėsi svetima pavarde, gyvendama studentų bendrabučiuose, privačiuose butuose. Jei neturėdavo kur prisiglausti, dienomis eidavo į Karmelitų pliažą, vakarais į šokius. „Juk reikia sulaukti tamsos, o tada gali įlipti per balkoną“. 1958 m., saugumui leidus, gavo pasą. Baigė medicinos mokyklą ir tapo felčere. Irena Saulutė dirbo įvairiuose gamyklų medicinos punktuose, gide ekskursijų biure. 1960 m. susituokė su inžinieriumi Stasiu Špakausku. Užaugino dukterį Rasą.
Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. Irena Saulutė dalyvavo ekspedicijoje į tremties vietas prie Laptevų jūros. Sutvarkė surastus kapus, pastatė paminklus. Irenai Saulutei pavyko rasti prieš keturiasdešimt trejus metus mirusios mamytės kapą. Aštuoni vyrai pusantros dienos po grumstelį daužė amžinojo įšalo žemę, kol pasiekė karstą. Atidengus jį, visi pamatė, kad šaltis užkonservavo palaikus. L. Valaitienė atrodė lygiai taip pat, kaip savo mirties dieną – jauna, šviesiaplaukė, tik jau šarmos padabintais plaukais. Į Kauną parvežtus mamytės palaikus Irena Saulutė palaidojo Karmėlavos kapinėse. Greta – simbolinis tėvelio P. Valaičio kapas.
Muziejuje Irena Saulutė dirba nuo 1993 m. Unikalus, skaudžius Lietuvos istorijos momentus menantis Tremties ir pasipriešinimo sektorius buvo pradėtas formuoti brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva, 1992 m. rugpjūčio 23 d., pastačius čia jurtą (žeminukę). Vėliau Tremties ekspozicija plėtėsi: atsirado vagonas, bunkeris, paminklai. Malonu, jog Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos prezidentas prof. dr. Janas Vesenas (Jan Vaessen) ir muziejų direktoriai pripažino šio sektoriaus ekspoziciją kaip vieną įdomiausių muziejuje. Tačiau greičiausiai išskirtiniu šį sektorių daro ypatingai įtaigus Irenos Saulutės pasakojimas, leidžiantis tarsi juste pajusti visą iš Lietuvos ištremtų žmonių tragediją. Tai yra tikra, o ne išmokta istorija, gyva pamoka.
Jurtoje (žeminukėje) Irena Saulutė pradžioje dirbo be atlyginimo, skatinama vien patriotinių jausmų, ir tik 1997 m. „Lapteviečiams“ pavyko jai išrūpinti muziejininkės etatą. Irena Saulutė veda teminius užsiėmimus „Tremtinių buitis prie Laptevų jūros“, tremties vagone pasakoja apie trėmimus į Sibirą, partizanus. Sulaukia daug prašymų išsamiai papasakoti Lietuvos istoriją. Ji taip pat veda ekskursijas apie tremtį lankytojams iš Lietuvos, Ispanijos, Vokietijos, Japonijos, Švedijos, Rusijos ir kitų pasaulio šalių.
Irena Saulutė ir kiti tremtiniai konsultavo dokumentinių filmų „Birželio ledas“ (2001 m.) ir „Ledo vaikai“ (2011 m., filmas pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą) kūrėjus, prisidėjo kuriant audiovizualinį „TV Europa“ projektą „Sielvarto stotys“ (2010 m.). Pastaruosius filmus finansiškai rėmė europarlamentarės Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (Lietuva) bei Sandra Kalnietė (Latvija) ir pristatė juos Europarlamente.
Irenos Saulutės klausėsi ir lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys. Remdamasi jos pasakojimu, Dalios Grinkevičiūtės kūryba bei surinktais kitų tremtinių prisiminimais, rašytoja parašė knygą „Tarp pilkų debesų“. Irena Saulutė yra viena iš pagrindinės herojės Linos prototipų. Romanas pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą, išgarsėjo visame pasaulyje. Dvidešimt Amerikos valstijų šią knygą įtraukė į mokyklų rekomenduojamos literatūros sąrašus. Romanas išverstas į 26 pasaulio kalbas, išleistas 43 šalyse. Jo ekranizacija domisi ir Holivudas.
Irena Saulutė yra apdovanota Savanorio ženklu (1992 m.) ir ženklu „Savanoriui saugojusiam popiežių“ (1993 m.). 2002 m. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ją apdovanojo LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2012 m. gegužės mėnesį Irenai Saulutei buvo įteikta Sacha Respublikos (Jakutijos) prezidento Jegoro Borisovo vertinga dovana ir padėkos raštas už daugiametį bendravimą su jakutais, už ryšio tarp šių tautų stiprinimą.
Irena Saulutė laisvalaikiu labai mėgsta knygas. Kaip pati sako: „Galiu skaityti iki keturių ryto, o penktą valandą keltis. Vaikystėje didžiausia bausmė buvo, kad tėveliai už prasižengimą neleis skaityti. Mane su broliu bausdavo neskaitymu“. Patinka ir kelionės. Labai mėgsta šunis bei katinus, juos globoja. Su kalyte Džiule Irena Saulutė ir į Rumšiškes važinėdavo. 
Pabaigai pacituosime keletą iš šimtų lankytojų atsiliepimų apie siaubingą buitį jurtoje (žeminukėje). „Mes tenai nebuvom, bet skaudu… Mes, lietuviai, išgyvenom galbūt Jūsų dėka… Ačiū už labai įdomų pasakojimą“, Alytaus regiono buhalterių asociacijos vardu Danutė Nedzinskienė, 2010 m. „Tai pati geriausia pamoka“, Vilniaus Senvagės gimnazija, 2009 m. „Nuoširdžiai dėkojame p. Irenai Špakauskienei už nuoširdų pasakojimą – gražią lietuvių tautos istorijos pravestą pamoką. Tegul Dievas suteikia Jums stiprybės ir kantrybės!“. Su pagarba, Sibiro tremtinė Eugenija Klimaitienė ir Šimkaičių pagrindinės mokyklos (Jurbarko rajonas) moksleiviai – 30 mokinių, mokytojų ir tėvelių, 2010 m. „Labai dėkojame Jums, gerb. Irena, už atminimo išsaugojimą ir priminimą dabar gyvenantiems. Stiprybės Jums!“. Svečių iš Čikagos vardu Aistė, 2010 m.

Living Testimony on Deportation at the Open Air museum of Lithuania

On April 28, 2013, museum worker Irena Saulutė Špakauskienė celebrated the anniversary of an important milestone. For twenty years, from spring until autumn, she has traveled each day by bus from Kaunas to Rumšiškės, the Open Air museum ofLithuania. To this day, an 85-year-old Irena walks three kilometers to her workplace - a yurt. Irena Saulutė was deported in 1941 and is a member of the Lapteviečiai association of deportees who were sent to the Laptev Sea.
Her father Pranas Valaitis (1900-1942) came from Vidgiriai village in the Griškabūdis rural district in Lithuania. Although his parents owned 25 hectares of land, he had to work hard throughout his childhood. He completed four grades at the Marijampolė gymnasium by 1918, but stopped in the middle of his fifth year and became a volunteer in the new Lithuanian military in January of 1919. He was graduated from the Kaunas War College (in the second class to be graduated). Valaitis distinguished himself in battles with Bolsheviks, the West Russian Volunteer Army and the Poles. He was awarded the order of the Cross “For the Homeland,” first degree, in 1919 (renamed the Cross of Vytis in 1930), which was the highest distinction the new state had to offer. Valaitis was also awarded the Volunteer and Independence medals (1928), as well as the Order of Vytautas the Great, fifth degree (1938).
Irena’s mother was Liudvika Misevičiūtė-Valaitienė (1902-1946), the daughter of Vytautas and Marcijona Misevičius, who owned an estate of 150 hectares in Murdeliai, in the Tauragė district of Lithuania. She went to boarding school in Warsaw and later completed her studies at the Švėkšna gymnasium in Lithuania. She spoke German, Polish and Russian fluently.
Liudvika and Pranas were married in 1923 and raised two children: Romualdas (1924-2001) and Irena, who was four years younger than her brother. Their father served in the Lithuanian military and was especially fond of horses and dogs. Their mother kept house. Their father’s military career meant they had to move around frequently. The family lived in Tauragė, Kaunas, Šiauliai, Ukmergė and Klaipėda. They enjoyed attending the State Drama Theater. They went to Birštonas for recreation and to Palanga on vacation. The children were very involved with athletics.
The frequent moves meant Irena and her brother often changed schools. One of the schools they attended was the prestigious Sisters of Casimir Children’s Home School in Ukmergė. The children of public servants studied there along with orphans.
Illness cast a somewhat dark cloud over the idyll of Irena’s childhood. She caught a chill at the sea-side and then came down with and later Botkin’s disease. Her parents rented a house in the country for her convalescence. When she was ill, Irena was forced to drink fresh cream, which she disliked, and she had little appetite. In order to make the stuff more palatable, her parents sometimes collected wild strawberries. She recalls how after her illness they used to take her to school in a horse-pulled cart. Her father would take her right to her desk, and afterwards take her back home in his arms.
On June 14, 1941, at the age of 13, Irena and her family were exiled to Siberia. They separated her father from the rest of his family at the train station. He was imprisoned at Reshiot camp No. 7 (in Krasnoyarsk Krai, Russia). Liudvika and the children ended up in the settlement of Turochak in the Altai region of Russia. She petitioned the director of the Krasnoyarsk labor camp and managed to locate her husband and exchange some letters with him. But the correspondence soon stopped. Valaitis was shot at Kansk prison in the Kransoyarsk region in 1942. That same year the rest of the family was sent to the Tit-Ary settlement in the Bulun district of Yakutia in the Arctic along the Laptev Sea. Liudvika Valaitienė died of hunger and disease in 1946. Irena says that if it hadn’t been for her brother sharing his food ration with her, she would have died too.
Irena returned to Lithuania illegally in 1947. They wouldn’t let her register as a resident in Lithuania. She lived under an assumed name in Kaunas, staying at student dorms and in private homes. If she had nowhere to be, she’d spend the day at the Carmelite beach (by the Nemunas river) and go dancing at night. She got an internal passport in 1958, with the permission of the security services. After completing medical school and training to become a mid-wife, Irena was employed at the medical stations in different factories and also worked as a guide at the excursions bureau. She married engineer Stasys Špakauskas in 1960; together they raised their daughter Rasa.
With the arrival of the Lithuanian national rebirth, Irena took part in an expedition to deportation sites on the shores of the Laptev Sea in 1989. Members of the expedition restored graves and erected monuments. Irena managed to discover the site of the grave of her mother, who had died forty-three years earlier. It took eight men a day and a half of intense picking and digging to reach the coffin, buried in the permafrost. When it was opened, Liudvika Valaitienė appeared completely preserved by the cold and looked the same as the day she died: young, blonde, only now with frost coating her hair. Irena brought the mortal remains of her mother back to Kaunas where they now rest at the Karmėlava cemetery. A symbolic grave for her father Pranas was constructed next to hers.
Irena has worked at the museum since 1993. It was an initiative of the Lapteviečiai association--the setting up of a yurt on August 23, 1992--that led to establishment of the Deportation and Resistance section at the museum. The Deportation exhibit expanded outward from that initial yurt, when a train car, a bunker, and monuments were added. Jan Vassen, president of the European Open-Air Museums Association, called this exhibit one of the most interesting at the museum. By providing an almost tangible experience of the tragedy of deportation, it is Irena’s gripping testimony that makes this section most exceptional. This is real history rather than learned history. Visitors usually characterize her testimony as an academic lesson.
Initially Irena worked in the yurt without pay, driven exclusively by patriotic sentiments, and it was only in 1997 that the members of Lapteviečiai managed to get her a paid position as a member of museum staff. Irena currently coordinates thematic activities called “The Daily Life of Deportees by the Laptev Sea” and recounts stories of deportations to Siberia and partisans, who were resistance fighters against Soviet aggression. She also leads tours on deportation for visitors from Lithuania and many countries around the world, including USA, Russia, Spain, Germany, Japan, Sweden, and others.
Irena has acted as a consultant to the makers of the films Birželio ledas [Ice of June] (2001) and Ledo vaikai [Children of Ice] (2011, a film that received the Lithuanian Silver Crane award), and contributed to the TV Europa project’s Sielvarto stotys [Stations of Sorrow] (2010). These films were supported financially by the MEPs Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė from Lithuania and Sandra Kalniete from Latvia, who presented them at the European Parliament.
Inspired by Irena’s testimony and the memories of other deportees (notably Dalia Grinkeviciute), Lithuanian-American writer Rūta Šepetys wrote Between Shades of Gray, a novel about Siberian exiles. Irena herself is one of the prototypes of the heroine, Lina. The book made The New York Times bestseller list and has garnered attention around the world. Twenty American states added it to their lists of literature recommended for schools. It was translated into 26 languages and has been published in 43 countries.
Irena has been awarded the Volunteer medal (1992) and the medal “Volunteer Protector of the Pope” (1993). In 2002 Lithuanian president Valdas Adamkus awarded her the Knight’s Cross of the Order of Lithuanian Grand Duke Gediminas. In 2012 the president of Sakha Republic (Yakutia), Yegor Borisov, recognized Irena for cooperation with Yakuts over many years and for strengthening ties between Yakuts and Lithuanians.
Irena enjoys reading in her free time. She also likes to travel, and is especially fond of taking care of cats and dogs.

Translated by Inga Levickaitė
Edited by Ieva Žumbakytė-Padgett