Muziejus Elenutės paveiksluose

Elena Kniūkštaitė – viena žymiausių, ryškiausių ir savičiausių Lietuvos tautodailininkių. Apie ją dar daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus rašyta Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje (World Encyclopedia of Naive Art, 1984). Savita E. Kniūkštaitės tapybos kolekcija priklauso auksiniam Lietuvos dailės fondui, kuriame yra tapytojų Petronėlės Gerlikienės ir Lidijos Meškaitytės, skulptorių Liongino Šepkos ir Stanislovo Riaubos, grafiko Romano Krasninkevičiaus darbai.
Dailininkė apdovanota P. Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija (1982), Sovietų Sąjungos liaudies dailės parodos sidabro medaliu (1987), ji – Respublikinio A. Varno tapytojų konkurso Joniškyje (2004), Geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ (2005) laureatė, E. Kniūkštaitė pagerbta ir kaip įsimintiniausia Kauno menininkė (2010).
Kaip tapytoja E. Kniūkštaitė debiutavo 1974 metais Respublikinėje liaudies tapybos parodoje Vilniuje, personalinės parodos eksponuotos Rumšiškėse (1982), Kauno paveikslų (1989 ir 2010), „Vartų“ (1995), „Kauno lango“ (1998) galerijose, Birštono sakraliniame muziejuje (2006), paveikslai rodyti Kaišiadorių, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose (2007–2008). Retrospektyvinė tapybos darbų, kurie apima trisdešimt šešerių metų kūrybos laikotarpį, paroda 2010 m. lapkričio mėn. eksponuota Kauno paveikslų galerijoje (daugiau nei 100 darbų), 2011 m. pradžioje – Vilniaus paveikslų galerijoje (per 90 darbų). Kūrinius jubiliejinėms parodoms skolino autorė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos liaudies buities muziejus, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, privatūs kolekcininkai. E. Kniūkštaitės paveikslai grupinėse parodose ne kartą eksponuoti drauge su garsių profesionalių dailininkų (Šarūno Saukos, Henriko Natalevičiaus, Algirdo Griškevičiaus, Stasio Jusionio, Vinco Kisarausko ir kt.) kūryba, jos darbus matė Rusijos, Bulgarijos, Vengrijos, Prancūzijos ir Lenkijos žiūrovai.
Galbūt mažiau žinoma, kad dailininkė jau daugiau kaip tris dešimtmečius (nuo 1976 m.) gyvena Rumšiškėse ir Liaudies buities muziejuje dirba restauratore. Jos rankomis restauruota daugelis muziejaus tapytų baldų.
E. Kniūkštaitė – puiki velykaičių margintoja, įsisavinusi tradicinę marginimo vašku techniką. Jos margintais velykaičiais nuo 1990 m. kasmet Velykoms puošiamos muziejaus ekspozicijos, šio meno renginiuose ji moko ir lankytojus.
Muziejininkai, nesvarbu, kokios jų pareigos, turi atlikti, ypač renginiuose, įvairiausius darbus. Pvz., per Užgavėnes restauratorei E. Kniūkštaitei ne kartą teko globoti ansamblį ar tapti sodybos šeimininke.
2011 metai buvo ypatingi ir profesinėje, ir kūrybinėje menininkės biografijoje: dailininkė nutapė naują titulinį paveikslą Sasnavos (Marijampolės r.) bažnyčios, atkurtos muziejaus miestelyje, centriniam altoriui.
Muziejus jai – ne tik darbo vieta, bet ir vienas iš įkvėpimo šaltinių. Į tapytojos paveikslus persikėlė muziejaus trobos, malūnai, tilteliai, peizažo motyvai, gėlės ir medžiai... Tačiau paveikslas – jau antrinė tikrovė, perkurta kūrėjos vaizduotėje. Elena netapo lauke iš natūros. Juodu tušinuku kartais pasipaišo eskizus, kuriuose užfiksuoja gimusį sumanymą.
2008 metais VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas išleido pirmąjį albumą „Elena Kniūkštaitė“ (sudarytojai Gražina Jurgaitienė, Rasa Dargužaitė, Jonas Rudzinskas). 2010 metais Kauno „Eglės galerija“ išleido antrąjį, išsamesnį. Jo sudarytoja – galerijos vadovė Eglė Mickutė, organizavusi retrospektyvinę tapybos darbų parodą. Įvadinį tekstą parašė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Albume 126 paveikslų nuotraukos (fotografas Rimas Akutaitis). Trisdešimt septyniuose paveiksluose lengvai atpažįstami muziejaus peizažai, dvidešimt viename matome sodybas, pastatus ar jų fragmentus. LLBM fonduose saugomas vienintelis dailininkės paveikslas „Vaikai eina meškerioti“ (1981. Kartonas, aliejus. 110x87 cm P 390). Padovanotų kolegoms muziejininkams skaičius – gerokai didesnis.
Virtualioje parodoje pateiktos paveikslų nuotraukos, skenuotos iš 2010 m. išleisto albumo, išskyrus dvi: viena skenuota iš 2008 m. išleisto albumo, kitą muziejaus fotografas Ignas Miniotas nufotografavo 2010 m. parodoje Kaune. Atrinkti tie paveikslai, kuriuose matyti vertingiausi muziejaus eksponatai – sodybos, pastatai, mažosios architektūros elementai (koplytėlė, lipynė, vartai).
Jos sudėliotos pagal muziejaus ekspozicijos maršrutą ir leidžia virtualiai bei mintimis pakeliauti po muziejų, sparčiai besikeičiant ne tik regionams, bet ir metų laikams juose. Siekiant parodyti savitą dailininkės spalvų pojūtį, sugebėjimą jas komponuoti, paroda kurta kontrasto principu: po spalvingu paveikslu pateikiama žiemą fotografuota atitinkamo muziejaus kampelio nuotrauka (fotografas Rimgaudas Žaltauskas). Kaip šis kampelis atrodo natūroje dailininkės pavaizduotu metų laiku – užduotis žiūrovo fantazijai, o gal – pretekstas kelionei…
Daugelis paveikslų tapę privačia nuosavybe. Pasigrožėti jais galima tik vartant albumą ar sulaukus parodos. Virtuali paroda – dar viena galimybė mums visiems.
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė teigia, kad E. Kniūkštaitės „paveikslai tarsi stipriausias magnetas traukia prie jų sugrįžti, panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus.“ Tikimės, kad virtualios jų kopijos, nors ir ne tiek spinduliuojančios magnetizmu, leis atpažinti jaukius muziejaus kampelius, atgaivins malonias lankymosi jame akimirkas ar net įkvėps atvykti čia dar ir dar kartą...
2012 metai, siekiant gerinti muziejų veiklą ir ryšius su visuomene, paskelbti Muziejų metais. Vienas parodos, skiriamos šiems metams, tikslų – priminti dažniausiai pamirštamą tiesą, kad visa muziejinė veikla, jos sėkmė, žinojimas apie šias institucijas, ir visų joms keliamų uždavinių įgyvendinimas priklauso visų pirma nuo žmonių, dažniausiai tyliai ir kukliai, bet nuoširdžiai dirbančių bei mylinčių vietą, kurioje dirba ir praleidžia didžiausią savo būties dalį. Ar ne todėl jų kūrybos vaisiai tokie patrauklūs kitiems?
Daugiau E. Kniūkštaitės paveikslų –virtualioje Eglės galerijoje