Marijos protėviai iš motinos pusės priklausė plačiai ir garsiai bajorų Tvirbutų giminei. Ši gausi giminė, šiuo metu išsibarsčiusi po pasaulį, savo genealoginiame medyje turi 9 pagrindines šakas. Tvirbutų atšakos, kuriai priklauso Marija, pradininkas buvo bajoras Andrius, gimęs XVII a. I p., kilęs iš Krūvandų kaimo Vilkijos apylinkėse. Bajoro Andriaus palikuonys kelis amžius buvo apsigyvenę daugiausia Nevėžio ir Šušvės santakos teritorijoje, Labūnavos gyvenvietės ir Kampų I bei Kampų II kaimų žemėse. Labūnavoje, prie kelio Babtai–Kėdainiai, buvo ir Marijos senelio iš mamos pusės žemė ir pastatai.                                                                                             
M. Matušakaitės muziejui dovanotas jos šeimos tekstilės rinkinys yra iš gimtojo mokslininkės Vareikonių dvaro netoli Babtų (Kauno r.). Vareikonių medinis rąstinis dvaras, statytas greičiausiai XIX a. antroje pusėje ir praeityje priklausęs bajorams Zabieloms, iškilęs ant kalvos atokiau nuo Nevėžio, atrodė kaip sudvigubinta įprasta valstiečio troba su dviem prieangiais („gonkomis“). Šalia stovėjo ir ūkiniai pastatai – didžiulis tvartas ir kluonas, du sustumti asimetriški svirnai.  Trečiojo dešimtmečio viduryje dvarą įsigijęs Jonas Glemža (1887–1988), žinomas nepriklausomos Lietuvos ekonomistas ir politikas, buvęs ilgametis kooperatinės bendrovės „Pienocentras“ valdybos pirmininkas ir direktorius, ėmėsi remontuoti pagrindinį dvaro statinį. Remonto darbams vadovavo Marijos tėvas Jonas Matušakas (1890–1962), šį dvarą išsinuomojęs ir po santuokos 1923 m. jame apsigyvenęs su žmona, Marijos mama Eleonora Jakimavičiūte (1895–1985). Marijos motina Eleonora, baigusi Kaune mergaičių gimnaziją ir maisto gaminimo kursus Lenkijoje, buvo aukštos klasės konditerė ir kulinarė, diplomuota bitininkė. Gyvenant Vareikoniuose, kuomet Matušakai vasaromis nuomojo kambarius iš Kauno atvykstantiems poilsiautojams, Eleonora svečiams kelis kartus per dieną patiekdavo skaniai ir subtiliai pagamintus patiekalus.
Čia, jaukiame, žalumoje paskendusiame Vareikonių dvare, prižiūrėtame iš Kauno atvykstančio sodininko, 1924 metų kovo 9 dieną  gimė Marija. Mokytis Marija pradėjo Vareikoniuose – skaityti ir rašyti čia ją išmokė buvusi jos mamos mokytoja, įsikūrusi pas buvusią mokinę dvare. Gimtuosiuose Vareikoniuose ji išėjo ir pirmųjų gimnazijos klasių kursą, kur ją lavino tėvų pasamdytos mokytojos. Mokslo metų pabaigoje ji būdavo mamos vežama į Kauną, kur laikydavo egzaminus Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje.
Kaip savo prisiminimuose rašo pati Marija, dar 4-ame XX a. deš. ir net vėliau tėvų namuose gaminta patalynė ir didelė aprangos dalis. Ir nors Marijos mama nemokėjo austi, gera audėja, Marijos teta Elžbieta Žutautaitė gyveno vos už 10 km nuo  Vareikonių – Kampų kaime. Marija pamena paskutinę jos išaustų rankšluosčių apdorojimo stadiją, kuomet sulaistyti vandeniu jie buvo balinami saulėje.
Didelis dėmesys dvaro interjere buvo skiriamas raštuotoms lovatiesėms, staltiesėms ir staltiesėlėms, megztoms, nertoms ir siuvinėtoms. Puikiai vąšeliu nėrė ir siuvinėjo Marijos mama, jos darbai puošė dvaro kambarius. Marija pasakoja, jog mama prenumeruodavo rankdarbių žurnalus su karpytinio siuvinėjimo („rišelje“), peltakiavimo („mereškavimo“) – siuvinėjimo ištraukus audekle siūlus ir kitų siuvinėjimo technikų pavyzdžiais.
Namuose buvo gaminamos ir vatinės antklodės, kurias siūdavo besispecializuojanti šioje srityje Matušakų pažįstama, kuri taip pat dvaro staltieses ir patalynę puošdavo siuvinėtomis, tuo metu labai populiariomis monogramomis. Kai kurios jų buvo ypač sudėtingos, puošnios, jų pavyzdžius buvo galima rasti to meto madinguose žurnaluose. 3-ame deš. monogramos dažniausiai būdavo siuvinėjamos rankomis, 4-ame deš. daug jų matome siuvinėtų jau mašina.
Dar 4-ame deš. vietoje buvo audžiamas milas šiltiems drabužiams ir tik lengvi vasariniai drabužiai būdavo siuvami iš pirktinių audinių. Kaip prisimena Marija, paprastai ilgesniam laikui į Vareikonius atvykdavo pažįstama siuvėja, aprūpindavusi namiškius nesudėtingais apdarais ir tik puošnesni viršutiniai drabužiai buvo siuvami pagal žurnalų modelius už Babtų, Stabaunyčiaus gyvenvietėje gyvenusios siuvėjos, kuriai talkino mokinės. Tėvo J. Matušako apranga buvo siuvama Kėdainiuose pas ten gyvenusį siuvėją.
Vareikoniuose Matušakai gyveno iki 1940 metų sovietinės okupacijos, karo metus praleido Labūnavoje, savo ūkyje, vėliau apsigyveno Kaune. Vareikonių dvaras, išstovėjęs nuo XIX a. antros pusės, degė prieš kelis metus. Išlikęs apleistas dvaro svirnas, stovintis nuostabioje vietoje ant kalvos su vaizdu į Nevėžio slėnį, kelia liūdesį kaip ir dauguma griūvančių medinių Lietuvos dvarų...

Tekste panaudoti M. Matušakaitės rašytų ir Inos Dringelytės redaguotų prisiminimų fragmentai (2011–2012 m.).