Mažosios Lietuvos baldai

Skiriama muziejaus atidarymo 40-mečiui

Mažoji Lietuva, kurios gyventojai lietuviai vadinti lietuvininkais, įnešė milžinišką indėlį į lietuvių kultūrinį lobyną. Tai ne tik pirmoji lietuviška knyga ar pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ne tik pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys ar pirmasis mokslinis veikalas apie lietuvių kalbą, tai ir pirmas periodinis lietuviškas leidinys bei 5,5 milijono tiražo įvairių spaudinių lietuviškos spaudos draudimo metais. Tai ir Kristijono Donelaičio „Metai“ ir pirmasis Rytų Europoje lietuvių etnografinis muziejus po atviru dangumi Tilžėje (1905 m.). 1912 m. Tėviškės muziejuje Karaliaučiuje lietuviški eksponatai sudarė daugumą. 1930 m. Tėviškės muziejaus kūrimo estafetę perėmė Kaunas. Visą įdirbį kuriant lietuvišką skanseną – muziejų po atviru dangumi nutraukė karas. Sukaupti eksponatai dingo ar pateko į kitų muziejų fondus. Olštyneko skansene (Lenkijos Respublika) išliko tik Karaliaučiaus Tėviškės muziejaus lietuvininkų sodybos fragmentas (statiniai, be vidaus ekspozicijos). Tėviškės muziejaus idėja atgaivinta 1966 m. įkūrus muziejų vaizdingose Rumšiškių apylinkėse. Nuo pat pradžios atkreiptas dėmesys į Mažąją Lietuvą – lietuvių kalbos, raštijos, kultūros lopšį. 1967 m. įgyti 7 eksponatai iš Mažosios Lietuvos, 1968 m. – 74. Atrinkti 5 trobesiai kėlimui į muziejų. Deja, nei vienas iš jų taip ir nepateko prie Kauno marių. Intensyvus kitų muziejaus regionų kūrimas atitolino keliones į Mažąją Lietuvą. Tik nuo 1980 m. daugiau nei dešimtmetį organizuotos kasmetės ekspedicijos į Mažąją Lietuvą (keletą kartų „nušokta“ į lietuvininkų žemes dabartinėje Rusijos Kaliningrado srityje) leido sukaupti tikrus lobius: užfiksuota garbaus amžiaus lietuvninkų pateikta etnografinė medžiaga, įgyti 1329 eksponatai. Tarp jų – visa Gerulių sodyba (stuba, tvartas, daržinė) iš Vabalų kaimo (Šilutės r.. Kintų sen.) Gauti 107 šioje sodyboje naudoti daiktai. Daugiausiai eksponatų iš Mažosios Lietuvos įgijo: Vingaudas Baltrušaitis – 937, Erika Nenartavičiūtė – 131, Janina Samulionytė – 107, Nijolė Andrejevienė – 45. Muziejaus Mažosios Lietuvos eksponatų kolekcijoje – 192 baldai. Daugiausiai kėdžių – 42. Kiti sėdėjimui skirti baldai – suolai regione mažiau naudoti. Jų rasta 9. Įvairių tipų spintų įgyta 21, skrynių 16, stalų 15, lovų 12, kabyklų rūbams 11, lentynų indams, ragolių 9, rankšluostinių, ragolių 6. Rasti lietuvininkų naudotus daiktus nelengva. 1945 m., karui baigiantis, dauguma vietinių gyventojų pasitraukė į Vokietiją. Likusius tuščius namus siaubė ne tik sovietų kareiviai, bet ir iš tolimesnių Lietuvos vietovių atvykę turtų ieškotojai. Lietuvininkų baldų galima rasti ir gretimuose su Mažąja Lietuva Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio rajonuose bei Klaipėdos, Šilutės, Tauragės apylinkėse, esančiose už Mažosios Lietuvos ribų. Į išvykusiųjų namus atsikėlė kitų Lietuvos regionų gyventojai. Jie atsivežė savo daiktų. Todėl Šilutės, Tauragės, Klaipėdos, Pagėgių rajonuose dažni aukštaitiški, dzūkiški, suvalkietiški, žemaitiški daiktai. Tarp jų ir baldai. Mažosios Lietuvos baldus galima atpažinti tik gerai žinant etnografinę medžiagą. Virtuali paroda tam dalinai pasitarnaus. Dalis Mažosios Lietuvos baldų turi specifinių bruožų. Tą sąlygojo savita krašto istorinė, kultūrinė, ekonominė raida. Parodoje pateikiame būdingiausius Mažosios Lietuvos baldus.
Muziejaus Mažosios Lietuvos 15 stalų kolekcijoje - 10 labai archaiškų. Seniausias jų LBM 27661, XVIII a. pab., ornamentuotas, puošnus, su išraižyta data ir inicialais. Tai išardomi stalai. Jų viršų laiko du stovai, sujungti dviem strypais, užtvirtintais mediniais pleištais. Visi šio tipo Mažosios Lietuvos stalai labai puošnūs. Jie su pakojomis iš visų pusių ir dviem vienodo ar skirtingo dydžio stalčiais. Tipiškas pavyzdys – stalas LBM 33602, naudotas Gedaičių namuose Prycmų k. (Šilutės r. Kintų sen.). Mūsų rasti stalai dažnai praradę pakojas, ne visada išlikę stalčiai. Išskirčiau neišardoma atrama stalą LBM 31442 su stilizuotais žirgeliais kojose, puoštą tekinimu ir raižyba. XIX a. pab. Mažojoje Lietuvoje masiškai naudoti rėminės konstrukcijos stalai. Jie tapatūs kitų Lietuvos regionų tokio tipo stalams. XX a. Mažoji Lietuva išsiskiria stalų gausa ir įvairove.
XIX a. Lietuvoje vyraujant įvairių tipų suolams, Mažojoje Lietuvoje gausu kėdžių. Labiausiai išplitusios smuikinio tipo kėdės su atlošais, – į sėdynės lentą įkaltos pagalinės kojos ir atlošas savo forma primenantis smuiką. Senosios tokios kėdės tapytos (su tapytais baldais galima susipažinti LLBM Obelinės sodybos klėtyje). Seniausia išlikusi tapyta kėdė pagaminta 1725 m. (ŠKM 248 – Šilutės muziejaus eksponatas). Tokio tipo kėdė LBM 31839, įmantriai išpjaustinėtu atlošu, į muziejų atkeliavo iš Gilijos k. (dabar Rusijos Kaliningrado sritis). Reta kėdė LBM 7471. Jos atloše ne tik stilizuoti ornamentai, bet ir žmogaus atvaizdas. XIX a. jau būta ir rėminės konstrukcijos kėdžių. Seniausios – išpinta sėdyne ir atlošu, vėlesnės lentinės, naujesnių laikų – aptrauktos oda ar audiniu (LBM 38556, LBM 38767).
Ilgųjų pasieninių suolų, būdingų visai Lietuvai, Mažojoje Lietuvoje rasti nepavyko. Jie naudoti gerokai seniau ir iki mūsų laikų neišliko. Rasti 9 kilnojamieji suolai. Vyrauja suolai lentinėmis profiliuotomis kojomis. Anot senųjų lietuvninkų, suolai pagalinėmis kojomis retsykiais naudoti virtuvėje kibirams su vandeniu pastatyti. Labiau paplitę kėdės tipo suoleliai be atlošo. Suolelis LBM 33632 naudotas į muziejų perkeltoje Gerulių šeimos stuboje. Mažojoje Lietuvoje daugiau suolų su atlošais ir šoninėmis atramomis. Jie dažniausiai minkšti, aptraukti audiniu ar oda. Vadinasi sėdimąja sofa  ar vokiškos kilmės žodžiu šliobankė. Mūsų laikus pasiekė trijų tipų lovos: nekintamo pločio lovos, išplatinamosios lovos ir lovos su baldakimu. Lovos su baldakimu muziejaus rinkiniuose nėra. Lietuvoje išlikę trys tokios lovos. Gedaičių namuose rastos dvi tapytos išplatinamųjų lovų ištraukiamosios dalys (lovos neišlikusios), vadintos šautuve, pagamintos 1859 m. liudija senąsias lovas buvus tapytomis. Vieną jų (LBM 36271) eksponuojame virtualioje parodoje. Mažosios Lietuvos nekintamo pločio lovos puošniais galais, dažniausiai dažytos, labai aukštais šonais. Įlipimui į lovą palengvinti, viename šone padaroma išpjova. Kuo senesnės lovos, tuo aukštesni šonai. XIX a. pab. Mažojoje Lietuvoje būta sofų. Sofos gana įvairios. Vienos skirtos tik sėdėjimui, kitos sėdėjimui ir gulėjimui. Kartais sofos kampinės, kartais vienu lenktu galu ir dalimi šono. Mažojoje Lietuvoje įgyti trys lopšiai su pavažomis, vygės. Kitokių lopšių nerasta. Apie juos beveik nieko nežinojo ir žinių pateikėjai. Literatūroje randame užuominų apie pakabinamus drobinius, pintinius ar lentinius lopšius bei pastatomus, į rėmą įkabintus medinius lopšius. Jie krašte naudoti ženkliai seniau. Muziejaus kūrimo laikus pasiekė tik vygės. Terminas ir pats baldas atsirado vokiečių kultūros įtakoje. XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje lopšius keičia vaikiškos lovelės.
Skrynios naudotos visoje Lietuvoje. Mažosios Lietuvos skrynios išskirtinės. Jos  plokštiniu antvožu, stambios, stačiasienės, aukštomis profiliuotomis lentinėmis kojomis, neapkaustytos, dažniausiai be rankenų. Vyrauja tamsus, kartais net juodas fonas. Skrynių priekinėje dalyje dažni barokiniai elementai – įgaubimai ar išgaubimai. Juose ištapyti augaliniai ornamentai. Muziejaus kolekcijoje šešiolika profesionaliai ištapytų skrynių – tikrų meno šedevrų. Greta tradicinių krašto skrynių pateikiame dvi vienos šeimos naudotas skrynias (LBM 39866, LBM 39867), puoštas retai pasitaikančiais tapybos raštais. Viena iš skrynių – su stalčiumi apačioje.   Anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje lietuvininkų krašte paplito spintos rūbams. Jos tapačios visoms lietuvių spintoms. Senosios spintos rūbams buvo išpuoštos tapytais ornamentais. Pirmosios, skirtos rūbams, vienų durų, be stalčių apačioje. Seniausia metrikuota rūbų spinta su 1795 m. data saugoma Šilutės muziejuje (ŠKM 2531). Mažojoje Lietuvoje būta įvairesnių spintų audinių laikymui. Parodoje pateikiame tris tokias spintas. Dvi spintos (LBM 33661, LBM 31455) vadinamos vertiko pagal jų kūrėją Otto Vertikow, gaminusio tokias spintas nuo 1860 m. Panaši ir komodos tipo spinta su veidrodžiu (LBM 38743). Kai kurie lietuvininkai turėjo spintų ar lentynų knygoms (LBM 38766). Knygos ir spaudiniai Mažojoje Lietuvoje labiau paplitę nei Didžiojoje Lietuvoje. Plačiau neaptardami spintų indams, primename, kad Mažojoje Lietuvoje jos ir labiau paplitusios ir gerokai įvairesnės. Senosios puoštos tapytais ornamentais. Labai daug įvairių lentynų indams. Daugelis jų su metaliniais pakabais – sukabinti puodeliams bei kitiems indams, turintiems rankenėles. Jos vadinamos raguolis, raguolė, ragolė ar užgožė. Populiariausias žodis – ragolė. Lietuvininkų rankšluostines taip pat vadinta ragolėmis. Įprastas pasakymas – ragolė rankšluosčiams, ragolė indams, ragolė knygoms. XIX a. Mažojoje Lietuvoje net valstiečių buityje jau būta masyvių bufetų. Jie pagaminti iš skietmedžio, nedažomi, kad geriau atsiskleistų medienos grožis. Bufetai išgražinti įvairiomis raižymo, pjaustinėjimo bei tekinimo technikomis. XX a. pradžioje plinta lengvesnio tipo bufetai, padirbti iš prastesnės medienos. Jie dažomi baltai, šviesiai žaliai ar šviesiai mėlynai.
Maždaug prieš 80 metų Frydos Stumbrienės namuose Kulmėnų k. (buvusi Šilutės apskr., Pagėgių valsč.) įsigytas šaldytuvas (LBM 31440). Tai spintelė viduje iškalta skarda. Viršuje stalčiuje, tai pat iškaltame skarda, laikomi natūralūs ledai. Jie šaldo produktus, sudėtus lentynose už vienvėrių įsprūdinių durų. Šaldytuve įtaisyti vamzdeliai atsiradusiam vandeniui išleisti. Ledą iš užšalusių vandens telkinių kaip ir medį pjauna metaliniu pjūklu. Sandėliuoja uždengę pjuvenomis, šiaudais, kad kuo mažiau įšiltų. Šaldytuve, ištirpus ledui, dedamas naujas jų gabalas.
Išskirtinės Mažosios Lietuvos rankšluostinės. Kai kurios jų tapačios lietuviškoms (LBM 33656, LBM 33670), bet dažniausiai skiriasi. Būdingas pavyzdys – ragolė rankšluosčiams LBM 49524. Ant metalinių ar medinių pakabų kabinami kasdien naudojami rankšluosčiai, o juos uždengia ant volelio uždėtas platesnis dekoratyvus rankšluostis. Rankšluostines vadino ragolėmis, raguolėmis, marškinėmis, marškinyčiomis.
Trumpai peržvelgėme lietuvininkų baldus, turinčius išskirtinių bruožų. Norintiems sužinoti daugiau, siūlytume perskaityti straipsnį: Vingaudas Baltrušaitis. Baldai. Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995, p. 532-541.