SENOSIOS MEDINĖS PRAKARTĖLĖS
IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ

Advento, prieškalėdinio susikaupimo laikotarpiu, kuomet ruošiamės didžiausiai metų šventei – Kūdikėlio Jėzaus gimimui – šv. Kalėdoms, pristatome virtualią parodą, kurioje užfiksuoti vaizdai iš šiųmetės ekspozicijos muziejuje „Medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“.

Jei nespėjote jos vasarą aplankyti muziejuje, apžiūrėsite virtualiai. Be to, ji papildyta bažnyčių vaizdais, iš kurių „pasisvečiuoti“ į muziejų buvo atkeliavę prakartėlės ir vaizdais, kaip tos prakartėlės šventiniu laikotarpiu atrodo jų „naminėse“ bažnyčiose, įprastoje aplinkoje. Gavosi tokia puošni, ryški, tokia „atvirutinė“ paroda. Tokia, kokia ir turi būti per Kalėdas – džiuginanti akis ir širdį.

Paroda, prieš metus sumanyta kaip eksperimentas, pasiteisino, nes leido parodyti vienoje vietoje skirtingais laikotarpiais ir skirtingais stiliais medines prakartėles Lietuvos bažnyčioms kūrusių meistrų darbus. O kaip kitaip juos pamatyti? Juk išvysti bažnyčiose papuoštas prakartėles galima tik trumpą metą – visur neaplėksi, be to, reikia rasti atvertą bažnyčią, o ir žinoti, kur kokia istorinė prakartėlė „slepiasi“. Dėl šių priežasčių dažniausiai tik vietiniai žmonės „pažįsta“ savo prakartėlę, o dažnas specialistas jų net nebūna matęs. Be to, senosios prakartėlės taip sparčiai nyksta, o jas tokiu greičiu keičia fabrikinės masinės gamybos  naujovės, kad apima pagrįsta baimė greitai visko netekti. Tokia baimė apėmė Dotnuvos bažnyčioje, kurioje tiek metų su pagarba praeičiai tvarkėsi tėvas Stanislovas, pamačius masinės gamybos net ne gipsinę ar keraminę, o plastikinę prakartėlę…

Taigi, muziejininkai surizikavo Kalėdų dvasią atkurti vidurvasarį (nes kas skolins savo bažnyčios prakartėlę kalėdiniu laikotarpiu?), o tai pasirodė ne taip ir paprasta: nors palaikė muziejaus vadovybė ir vyskupai bei kunigai, į kuriuos buvo kreiptąsi, tačiau sulaukta ir priešingos reakcijos iš kai kurių vietos bendruomenių. Greta entuziastingo palaikymo, būta ir karingo muziejininkų sutikimo, kurio detalių minėti neverta, tik smagu, kad ne visų parapijiečių ir kunigo nuomonė sutapo su garsiausiai „prieš“ rėkusių.
Suderinus visus leidimus, sprendėme transportavimo klausimus – dalis prakartėlių buvo šimtametės ir sunkios. Reikėjo apgalvoti jų pakavimo ir saugumo klausimus, bet visa tai pavyko išspręsti surėmus pečius. Reikėjo jas paruošti eksponavimui (o jų būklė buvo labai skirtinga) ir pagaliau reikėjo sugalvoti jų pateikimą žiūrovui – išsprendėme ir tai. Su komanda. Ir ten, kur stigo informacijos, jau visai netikėtai ir nelauktai atėjo pagalba – geranoriška ir dosni savo patarimais ir patirtimi menotyrininko Stasio Latono asmenyje. Pagalba, peraugusi į bičiulystę.

Ir kur dar galėjo būti eksponuotos atvežtosios prakartėlės, jei ne sakralioje muziejaus miestelio bažnyčios aplinkoje – atvykę čia jos laikinai ir „apsistojo“. Kalėdinės dekoracijos fonu uždengtas Šv. Jurgio altoriaus retabulas su „Šv. Jurgio“ paveikslu kiek pailsėjo nuo lankytojų akių, šventasis su slibinu kurį laiką buvo paliktas galynėtis vienumoje, altoriaus mensa tapo vienos prakartėlės pagrindu, o aklinai užtemdyti koplyčios langai leido dirbtiniu apšvietimu sukurti tą ypatingą nuotaiką, kurią dar labiau sustiprino tyli kalėdinė muzika. Įžengus į parodą, nesinorėdavo iš jos išeiti: užburdavo ta nuotaika, pamiršdavai, kad už lango karščiu alsuojanti vasara ir negalėdavai atitraukti akių nuo drožybos stebuklų – nuo rimties ir tobulybės siekimo  iki siautėjančio džiaugsmo išraiškos. Juokavome: atidarėme parodą per vasaros, ne per žiemos saulėgrįžą, bet tai juk vis tiek sakralus gamtos virsmas. 
O štai per žiemos saulėgrįžą ir vėl kviečiame į parodą, sulaukusią pačių geriausių atsiliepimų iš muziejaus lankytojų ir kolegų pusės, tik šį kartą transformuotą į virtualią. Jei nespėjote jos vasarą aplankyti muziejuje, apžiūrėsite virtualiai – ji papildyta bažnyčių vaizdais, iš kurių „pasisvečiuoti“ į muziejų buvo atkeliavę prakartėlės ir vaizdais, kaip tos prakartėlės šventiniu laikotarpiu atrodo jų „naminėse“ bažnyčiose, įprastoje aplinkoje. Gavosi tokia puošni, ryški, tokia „atvirutinė“ paroda. Tokia, kokia ir turi būti per Kalėdas – džiuginanti akis ir širdį.

Dievdirbys Jonas Danauskas – lietuviškų prakartėlių kūrėjas

Jonas Danauskas gimė 1855 metais Utėnų kaime, netoli Rozalimo (Pakruojo r.). Jo tėvas ir senelis buvo dievdirbiai. Drožinėti pradėjo piemenaudamas, kuomet jo pirmąjį drožinį pamatęs klebonas patarė tėvams vaiką leisti mokytis. Lietuviškai rašyti išmoko būdamas 14 metų pas Klovainių daraktorių. Vėliau išvyko į Varšuvą, kur žinių ir patirties sėmėsi bažnytinių reikmenų dirbtuvėse. Mirus tėvui, kartu su broliu Antanu nusipirko ūkį Moniūnų kaime, netoli Rozalimo. Brolis ūkininkavo, o Jonas drožė šventųjų skulptūrėles, bažnyčių altorius, skulptūras, tapė paveikslus. Savo darbus pažymėdavo inicialais arba parašydavo sulenkintą pavardę „Danovski“ ar „Danowski“, pažymėdavo metus. J. Danauskas daug keliaudavo, lankėsi ne tik Varšuvoje, bet ir Vilniuje, todėl buvo gerai susipažinęs su bažnytiniu menu. Savamokslis menininkas realistiškai vaizduodavo šventuosius, nenutoldavo nuo ikonografijos perteikdamas jiems būdingus išorės bruožus, spalvas, veido išraišką ir emociją. 1907 metais Vilniuje vykusioje pirmojoje lietuvių dailės parodoje buvo eksponuoti J. Danausko sukurti bažnyčių altorių projektai, skulptūrinių kompozicijų piešiniai ir brėžiniai.

XIX a. pabaigoje J. Danauskas pradėjo drožti bažnyčioms skirtas Kalėdų prakartėles. Žinomos jo prakartėlės, sukurtos Gaurės (Tauragės r.) Stačiūnų, Rozalimo, Lauksodžio, Linkuvos (Pakruojo r.), Debeikių (Anykščių r.), Jūžintų (Rokiškio r.), Radviliškio (Šiaulių r.), Krinčino (Pasvalio r.) bažnyčioms. Pati seniausia prakartėlė, sukurta 1884 metais Gaurės miestelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai, 1970 m. sudegė kartu su bažnyčia. Kalėdiniu laikotarpiu, mūsų dienomis, J. Danausko prakartėles dar galima pamatyti Debeikių, Linkuvos, Krinčino, Jūžintų bažnyčiose. Manoma, kad dievdirbio sukurtų prakartėlių turi ir daugiau bažnyčių Lietuvoje bei Latvijoje, tačiau jų buvimą dar reikia tikslinti.

Parodoje – šventųjų skulptūrėlės, išlikusios Stačiūnų bažnyčioje iš J. Danausko prakartėlės, sukurtos 1898 metais. Jos eksponuojamos kitoje J. Danausko prakartėlėje, sukurtoje 1901 metais, iš Lauksodžio bažnyčios kartu su keliomis išlikusiomis šios prakartėlės skulptūrėlėmis. Šešios skulptūrėlės iš Stačiūnų bažnyčios prakartėlės vaizduoja Šv. Juozapą, Švč. Mergelę Mariją, Angelą, piemenėlius. Jos aprengtos autentiškais, siūtais iš audinių drabužėliais, išlikusiais iki mūsų dienų. Skulptūrėlės iš Lauksodžio bažnyčios prakartėlės vaizduoja Kūdikėlį Jėzų ir naminių gyvulių figūrėles.

Dar viena, puikiai išsaugota J. Danausko Kalėdų prakartėlė yra iš Linkuvos bažnyčios, sukurta 1910 metais. Neišliko tik tapytas, medžiaginis šios prakartėlės paveikslas. Menotyrininkas Stasys Latonas apie J. Danausko prakartėles taip rašė: „Tai valstietiškos pasaulio sampratos, doro ir teisingo gyvenimo simbolis. Pagrindinės figūros – „Kūdikėlis Jėzus“, „Švč. Mergelė Marija Dievo Motina“ ir „Šv. Juozapas“ – išdrožtos labai kruopščiai. Veidai idealizuoti – tobulo grožio įkūnijimas. Tik nežymi, gan tiksliai perteiktų proporcijų ir kūno formų transformacija, akcentuotos detalės, atskleidžia to grožio žemiškumą (nuo sunkaus darbo gunktelėjusi Šv. Juozapo figūra, didokos ir grubios, tačiau dekoratyvaus gyslų piešinio išmargintos rankos, raukšlių išvagota kakta, didelės, plačiai atvertos akys). Nuotaikingos piemenų, Trijų karalių, gyvulių ir paukščių figūros, išraiškingos ir iškalbingos detalės (namelis, ėdžios, krepšys, lazda, muzikos instrumentai). Siekta reprezentuoti gyvenimo esmę, tai, kas svarbiausia žmogaus, tautos patyrime (Latonas, 2009:114). Pelnytai dievdirbį Joną Danauską galime vadinti vienu ryškiausiu lietuviškų Kalėdų prakartėlių kūrėju. Jis mirė 1937 metais spalio 29 d. Palaidotas Rozalimo kapinėse.

Šaltiniai ir literatūra
1. Stasio Latono informacija. Užrašė N. Pliuraitė Andrejevienė. 2018.03.30.
2. Buračas B. 1998. Kryždirbystė Lietuvoje. Vilnius: Vilspa.
3. Jasilionytė M. 1992-1993. Dievdirbys Jonas Danauskas. Žiemgala, 8:9.
4. Juodytė G. 2005. Pakruojo krašto žmonės: biografinis žinynas. Kaunas: Žiemgalos leidykla.
5. Juodytė G. 2013. Garsusis dievdirbys – „iš po šiaudinės pastogės“. Prieiga per internetą: www.skrastas.lt / 2013.05.31.
6. Latonas S. 2009. Pirmosios lietuvių dailės parodos dalyvio Jono Danausko kūrybos apžvalgos eskizas. Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 12:89-116. Vilnius, Lietuvos dailės muziejus.
7. Nekrošius J. 1993. Jonas Danauskas – dievdirbys iš Rozalimo. Šiaulių kraštas, 1:1.
8. Petrulis J. 1965. Senieji liaudies menininkai. Mokslas ir gyvenimas, 11:31.
9. Petrulis J., Žemaitytė Z. 1969. Skulptorius iš Rozalimo. Kultūros barai, 3:58-61.
10. Rimantas J. 1964. Petras Rimša pasakoja. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
11. Žadeikytė R. 2006. Medinio lobio gyvastis. Prieiga per internetą: www. skrastas. lt / 2006 gruodžio 23 d.

Drožėja ir tapytoja Aldona Mačiulytė

Aldona Mačiulytė gimė 1913 metais Bešių kaime, netoli Kulvos miestelio (Jonavos r.). Mačiulių šeimoje augo penki vaikai – keturios seserys ir brolis. Visi vaikai turėjo polinkį meninei kūrybai, kurį buvo paveldėję iš savo tėvo Juozo Mačiulio. Gabumais ir talentu ypač išsiskyrė vyriausioji Aldona. Ji turėjo klausos negalią, nelankė mokyklos, kartu su tėvais gyveno ir dirbo ūkio darbus. A. Mačiulytės meninė kūryba prasidėjo XX a. 7 dešimtmetyje. Ji drožė bažnyčioms šventųjų skulptūras, Kalėdų prakartėles, tapė religinius paveikslus, piešė peizažus ir portretus. A. Mačiulytė nutapė Kulvos miestelio bažnyčios paveikslą, šiai bažnyčiai ji skyrė ir daugiau savo drožybos bei tapybos darbų. Tie, kas artimiau pažino A. Mačiulytę, prisimena jos stiprias, kaulėtas ir nuo drožybos pūslėtas rankas. Įvairių menininkės sukurtų darbų galima pamatyti Tauragnų, Molėtų, Ukmergės, Palemono bažnyčiose.

Parodoje – dvi A. Mačiulytės Kalėdų prakartėlės iš Kulvos Švč. Mergelės Marijos ir Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčių (Šakių r.), sukurtos XX a. 8 dešimtmetyje. Šios prakartėlės iš kitų lietuviškų prakartėlių išsiskiria naminių gyvulių gausa, rečiau vaizduojamomis arklių skulptūrėlėmis. Kūdikėlis Jėzus, gulintis tvartelio ėdžiose, pavaizduotas lietuviško kaimo sodyboje su pirkia, dengta šiaudiniu stogu, šalia pastatytu svirtiniu šuliniu. Prakartėlės šventųjų personažai pavaizduoti sekant ikonografijos tradicija. Jie pastatyti ant lentelių kaip skulptūrėlės. Kiekvieno prakartėlės personažo išorės bruožai individualūs ir realistiški, veiduose perteiktos įvykio svarbą atspindinčios emocijos. Realistiškos ir naminių gyvulių figūrėlės. Pavyzdžiui, medinių arklių figūrėlėse paryškintos balno, apynasrio, balnakilpės formos. Menotyrininkė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, aptardama A. Mačiulytės prakartėlę Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, teigia: „Prakartėlėms skirtų gipsinių išliejų sraute ji saugotina kaip puikus ir netradicinis moterų rankdarbis“ (Smilingytė-Žeimienė, 2007: 420). Kurdama Kalėdų prakartėles, A. Mačiulytė atsiskleidė kaip įgudusi drožėja ir talentinga menininkė. Mirė 1989 m. rugsėjo 13 d. Palaidota Kulvos kapinėse.

Šaltiniai ir literatūra
1. Lydos Damašauskienės informacija. Užrašė N. Pliuraitė Andrejevienė. 2018.04.05
2. Šaulys A. 1995. Moteris žinoma Lietuvoje, bet menkai savo gimtinėje. Naujienos,3:4.
3. Lukoševičienė R, Šaparavičienė N. 2000. Jonavos krašto žmonės. Jonava: Linotipas.
4. Karaliūnienė R. 1997. Jų kūriniuose sukauptas gerumas. Naujienos, 12:5.
5. Smilingytė-Žeimienė S. 2007. Kaimelio bažnyčios prakartėlė. Lietuvos Sakralinės dailės katalogas, 1:419-442.Vilnius: Gervelė.

Dominykas Vizgaitis – prakartėlių kūrėjas iš Garliavos

Dominykas Vizgaitis gimė 1911 metais Padainupio kaime, netoli Garliavos (Kauno r.) valstiečio, šešių vaikų šeimoje. Mokėsi Padainupio k. pradinėje mokykloje, kur išdrožė savo pirmąjį drožinį – medinę varlę. Mėgo muziką, turėjo absoliučią klausą, jaunystėje savarankiškai išmoko groti armonika, lūpine armonikėle, mušti būgną. Lietuvos kariuomenėje tarnavo husarų pulke, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Atitarnavęs kariuomenėje, D. Vizgaitis dirbo darbininku Kaune, akcinėje „Maisto“ bendrovėje. Sukūręs šeimą, apsigyveno Garliavoje, augino tris vaikus. Karo metais gamino pardavimui medinius vežimėlius mažiems vaikams. Pokario metais D. Vizgaitis Kaune dirbo gaisrininku, darbininku aviacijos dirbtuvėse. Nuo 1952 metų vis daugiau laiko skyrė drožybai, kurią labai mėgo. Droždavo įvairias skulptūrėles ir jų kompozicijas, kurios vaizdavo kaimo žmonių darbus, papročius, Lietuvos kariuomenės kareivius, pasakų herojus, tačiau daugiausia drožė šventųjų skulptūrėles, altorėlius, Kalėdų prakartėles.

Parodoje – dvi D. Vizgaičio prakartėlės, sukurtos XX a. 8 dešimtmetyje, kurias kalėdiniu laikotarpiu galima pamatyti Sutkų Švč. M. Marijos Belaisvių Vaduotojos bažnyčioje (Šakių r.) ir Slabadų Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje (Vilkaviškio r.). D. Vizgaičio prakartėlės personažai sudėlioti ant medinės pakylos tarsi ant scenos, jos fone – sienelė, kurioje nutapytas dangaus skliautas su šviečiančia žvaigžde. Prakartėlės dekoracijos primena tvorele aptvertą kaimo sodybą su dvišlaičiu pastatėliu. Šalia tradicinių prakartėlės personažų – ir netradicinės kompozicijos. Pavyzdžiui, medinių angelų orkestras, kurio muzikantai, diriguojami Angelo, groja įvairiais muzikos instrumentais. Grojančių angelų, voverės, tetervino figūrėlės žaismingai pavaizduotos ir ant dvišlaičio pastatėlio stogo. D. Vizgaičio figūrėlėms būdinga apibendrinta drožyba, todėl prakartėlės personažus atpažįstame tik iš kurio nors jiems būdingo išorės bruožo.

Suvalkijos bažnyčiose medinių prakartėlių išliko labai mažai, todėl originalios ir savitos D. Vizgaičio prakartėlės buvo reta išimtis. Savamokslio menininko meilė muzikai jo sukurtose prakartėlėse atsispindėjo naujomis, netikėtomis, muzikinėmis ir žaismingomis personažų kompozicijomis. D. Vizgaitis mirė 2005 metais. Palaidotas Jonučių kapinėse (Kauno r.).

Šaltiniai ir literatūra
1. Angelės Vizgaitytės ir Juozo Vizgaičio informacija. Užrašė N. Pliuraitė Andrejevienė. 2018.04.10.
2. Smilingytė-Žeimienė S. 2007. Slabadų koplyčios prakartėlė. Lietuvos sakralinės dailės katalogas, 1:325-327. Vilnius: Gervelė.
3. Smilingytė-Žeimienė S. 2007. Sutkų bažnyčios prakartėlė. Lietuvos sakralinės dailės katalogas, 1:371-373. Vilnius: Gervelė.

Dailininkės Irenos Jauniškienės šiaudiniai sodeliai prakartėlių parodos eglutei

Irena Jauniškienė gimė Kaune, 1977 m. baigė tuometinį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, įgydama meninio apipavidalinimo specialybę. Nuo 1975 m. pradėjo dalyvauti bendrose parodose, o nuo 1993 m. – rengti autorines parodas Lietuvoje ir užsienio šalyse. Nuo 1976 m. menininkė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o 2005 m. autorei suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

Irena Jauniškienė dirbo ir dirba įvairiose dailės srityse, tačiau dailininkės talentas ypatingai pasireiškė ten, kur buvo būtinas išskirtinis  kruopštumas, preciziškumas ir kantrybė. Autorė gerai žinoma kaip sudėtingiausių papuošalų iš karoliukų kūrėja. Taip pat vieni iš menininkės rankomis kuriamų stebuklų – ažūriniai, skirtingiausių raštų ir spalvų, plokštuminiai ir erdviniai popieriniai žaisliukai Kalėdų eglutėms. Labiausiai menininkę išgarsino kūrybos sritis, kurioje ji neturi konkurentų, tik sekėjus – tai margučių dekoravimas. Autorė pirmoji Lietuvoje sukūrė kiaurapjūvius, ažūrinius margučius, įvaldė ir užpatentavo per kelis dešimtmečius sukurtas originalias autorines margučių dekoro technikas. Žmonės, parodose išvydę I. Jauniškienės margučius, negali patikėti, jog taip dekoruoti tikri, o ne porcelianiniai kiaušiniai.

Parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“ kalėdinės eglutės papuošimui I. Jauniškienė muziejui maloniai paskolino dar vienos savo pamėgtos ir išskirtinio kruopštumo reikalaujančios kūrybos srities vaisius – kalėdinių šiaudinių sodelių, suvertų iš ploniausių smilgų stiebelių, kolekciją, kurtą kelis dešimtmečius. Prakartėlių ekspozicijos kalėdinę eglutę papuošti iš šiaudelių suvertais sodeliais nebuvo tik stilistiškai tinkamas, bet ir gilesnis, prasminis pasirinkimas, nes kabantis šiaudinis sodas lietuvių tautos kūryboje visada turėjo ne vien dekoratyvią, bet ir sakralią reikšmę, atliepiančią šv. Kalėdų stebuklui.

Virtualios parodos autorės: menotyrininkė I. Dringelytė ir vyresn. muziejininkė dr. N. Pliuraitė
Tekstai: įžanga, nuotraukų aprašai ir apie I. Jauniškienę – I. Dringelytės; apie J. Danauską, A. Mačiulytę ir D. Vizgaitį – N. Pliuraitės
Parodos maketas – vyresn. muziejininkės Ingos Levickaitės
Parodos grafinis dizainas – architektės Neringos Norvaišaitės
Virtualus parodos vaizdas – fotografo R. Žaltausko
Įgarsinimas – kompiuterininko Gyčio Banio
(Panaudota Juozo Naujalio harmonizuota kalėdinė giesmė „Tyliąją naktį“, atliekama choro „Ąžuoliukas“)