Atėjus prieškalėdinio susikaupimo laikotarpiui – Adventui, kuomet ruošiamės didžiausiai metų šventei – kūdikėlio Jėzaus gimimui – šv. Kalėdoms, pristatome spalvingą virtualią parodą „Liturginė tekstilė iš LLBM fondų“.
Liturginė tekstilė metų bėgyje Lietuvos liaudies buities muziejuje specialiai kaupiama nebuvo, skirtingai negu senoji lietuvių liaudies skulptūra, tapyba ar grafika, neatsiejama nuo kuriamų muziejaus ekspozicijų, tačiau dėka pastabios vieno ar kito  muziejininko akies, nesuskaičiuojamų ekspedicijų po Lietuvą metu, muziejuje susikaupė nemaža liturginės tekstilės kolekcija. Nors joje nemažai gana vėlyvos ir tipinės XIX a. pab. – XX a. pr. liturginės tekstilės pavyzdžių, sukurtų V. Europos, Rusijos ar vietinėse bažnytinėse dirbtuvėse, tačiau šalia jų yra keletas eksponatų, vertų pristatyti parodoje.
Parodoje rodomi vertingiausi ir įdomiausi Lietuvos liaudies buities muziejaus liturginių drabužių pavyzdžiai. Vienas jų – seniai įgytas, bet dar niekur nepublikuotas arnotas su 2 rūšių kontušo juostų fragmentais, 1971 m. direktoriaus pavaduotojo informacijai ir muziejininkystei, dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno atgabentas iš Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios. Šis arnotas byloja kaip praeityje naudota prabangi bajorų aprangos dalis – kontušo juostos – išskirtiniai XVIII a. II p. LDK gaminti šilkiniai audiniai, vėliau buvo panaudoti liturginiams drabužiams siūti. Šilkinės kontušo juostos čia panaudotos kaip arnoto kolonos (nugarinėje dalyje – vientisa, priekyje – sudurta su kitos, ypač puošnios juostos gabalėliu). Yra išlikęs pilnas šio arnoto komplektas: stula, manipulas, veliumas ir bursa.
Kitas vertingas arnotas, 1999 m. atvežtas iš Lazdijų rajono Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčios, pasiūtas iš XVIII a. II p. Prancūzijoje austo plonyčio šilko, kurio dekoras ypač būdingas klasicizmo laikotarpui – nedideli, banguotų kraštinių rombeliai su smulkiomis gėlytėmis.
Prieš kelis metus į muziejų pateko nemažai liturginės tekstilės daiktų iš Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios. Tekstilė buvo senokai nenaudojama ir laikoma jai netinkamose, nešildomose patalpose, stipriai pažeista drėgmės ir pelėsio. Bažnyčios klebonas Kazimieras Gražulis, suprasdamas, jog neturi galimybių pasirūpinti nykstančia tekstile, perdavė ją muziejui. Muziejininkių – I kategorijos tekstilės restauratorės Rimos Černiauskienės ir fondų saugotojos Elenos Rudalevičienės dėka, išdžiovinta ir išvalyta tekstilė saugiai laikoma šildomose saugyklose. Tarp mažiau vertingų į muziejų patekusių Rumšiškių bažnyčios daiktų, keleto arnotų medžiagos pasirodė ypač įdomios ir retos, kurių analogų iki tol neteko matyti. Šie eksponatai sudomino ir KPC specialistus. Smagu,  jog pristatomų muziejaus liturginės tekstilės eksponatų vertę sutiko pakomentuoti KPC Duomenų skyriaus Kilnojamųjų objektų poskyrio vedėja Svetlana Poligienė, kuriai taip pat dėkojame ir už liturginės tekstilės atributavimą.

Ina Dringelytė, muziejininkė, dailės istorikė

Virtualiai Lietuvos liaudies buities muziejaus parodai atrinktų liturginės tekstilės objektų tarpe ankstyviausi meninės tekstilės pavyzdžiai pasiūti iš skirtingo kolorito ir dekoro XVII a. pab. – XVIII a. III ketv. audinių. Raudonos liturginės spalvos barokinio kirpimo arnotas (1) sukomponuotas iš trijų skirtingų audinių. Arnoto priekio kolonoje įsiūtas XVII a. pab. – XVIII a. pr. šilkinis lampasas. Nepaisant itin prastos audinio būklės, jis dekoratyvus, o audinio koloritas ir stilistika  leistų manyti, kad tai vienoje iš Italijoje veikusių šilko audyklų išaustas audinys. Nugaros kolonoje įkomponuotas XVIII a. vid. daugiasluoksnio pynimo prancūziškas šilkinis audinys. Drabužio šonai sukirpti iš raudonos spalvos lininės drobės, dekoruotos spalvotais vilnoniais siūlais brošuotu ornamentu – vertikaliai banguojančių nėrinių juostų tarpuose įkomponuotomis smulkiomis augalinėmis šakelėmis. Audinio dekoro pobūdis ir technologinės ypatybės leistų daryti prielaidą, kad tai vienoje iš Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės teritorijoje veikusių manufaktūrų XVIII a. III ketv. išaustas audinys.
XVIII a. II ketv. datuojamas žalias arnotas (2) pasiūtas iš to paties tipo pastelinio kolorito, baroko stilistikos daugiasluoksnio pynimo šilkinių audinių. Atlasiniame audinių dugne vešlūs augaliniai motyvai brošuoti  nesuktais šilkiniais siūlais. Drabužio struktūrą pabrėžia siauri aukso spalvos kiauraraščiai galionai.
Violetinės spalvos arnotas (3) sukirptas iš itin geros kokybės vienarūšio klasicistinės stilistikos prancūziško šilkinio audinio (XVIII a. III ketv.). Rūbo puošybai panaudoti standūs sidabraspalviai apvadai.
Raudonos spalvos arnotas su rekvizitais (4) įdomus tipologiniu aspektu – jo kolonoms panaudoti dviejų skirtingų kontušo juostų fragmentai. Nugaros kolonoje įsiūtos kontušo juostos fragmento stilistika leistų priskirti šį dirbinį Jono Madžarskio manufaktūrai, veikusiai Slucke 1767–1780 m. Tuo tarpu arnoto priekio kolonos viršutinėje dalyje įsiūtų kontušo juostos fragmentų kilmę identifikuoti keblu. Arnoto šonų audinys (iš tokio pat audinio pasiūti ir arnoto rekvizitai – stula, manipulas, veliumas ir bursa) taip pat vietinės kilmės. Tokio tipo pusšilkio brokatai austi Gardine ir plito LDK teritorijoje XVIII a. II p.
Toliau minimi trys arnotai (5, 6, 7) taip pat vertingi dėl LDK tekstilės tradicijas reprezentuojančių audinių. XVIII a. IV ketv. datuotas baltas arnotas (6) pasiūtas iš to paties tipo – lininės drobės, brošuotos spalvotais vilnoniais siūlais – smulkiaraščių audinių, derintų tarpusavyje kontrasto principu. Identiško audinio kolonas – juodame fone vertikaliai komponuotus augalinius motyvus turi arnotas raudonos spalvos šonais (5). Beje, pastarojo kolonos išskirtos autentiškais XVIII a. sidabro spalvos ažūriniais pinikais. Panašaus tipo audinio kolonos įsiūtos juodame arnote (7). Šio drabužio šonai sukirpti iš XIX a. vid. stambaus raporto neobarokinės stilistikos medvilninio damasto.
XIX a. vid. raudonas liturginis drabužis (8) sukirptas iš dvejopų audinių. Šonai – puikios kokybės raudono šilkinio muaro, o kolonose įsiūtas dvispalvis daugiasluoksnio pynimo audinys. Arnoto pamušale po krūtine išlikęs aukojimo įrašas lenkų kalba: „Ofiara. Franciszki Micewicz. Roku 1851. Czerwca 15. dnia / z / Janowa“.
Virtualioje parodoje taip pat pristatoma kapa (10) ir arnotas (9), sukomponuoti iš Rusijos audyklose austo stambiaraščio medvilnės brokato. Šio tipo audiniai, plačiai naudoti liturginių drabužių siuvimui XIX a. vid. ir II p., dažnai sutinkami ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Pristatomas liturginės tekstilės rinkinys puikiai iliustruoja Lietuvos bažnytinei taikomajai dailei įprastą skirtingo laikotarpio ir stiliaus audinių panaudojimą viename objekte. Minėtasis rinkinys neabejotinai vertingas ir išskirtinis dėl apdarų, pasiūtų iš LDK tekstilės tradicijas reprezentuojančių audinių, mat drabužių, sukirptų iš tokių audinių, Lietuvos bažnyčiose išliko palyginus nedaug.

Svetlana Poligienė, Kultūros paveldo centro specialistė