2016 metais Lietuvos liaudies buities muziejui sukanka 50, o jame švenčiamoms Užgavėnėms – 35. Kasmetinis renginių ciklas nuo 1981 m. prasideda Užgavėnėmis – žiemos palydų šventės, Mėsiedo pabaigos papročius atspindinčiu renginiu. Tai ilgiausią ir mažiausiai nutrūkstamą (o gal ir visai nenutrūkstamą) biografiją turintis muziejaus renginys, išlaikęs istorinių permainų išbandymus, net tapęs visos Lietuvos tradicija. Iki šiol jis išlieka didžiausiu iš kalendorinių renginių, sutraukiančiu daugiausia dalyvių ir lankytojų.
Vytautas Stanikūnas, muziejaus direktorius nuo įkūrimo iki 1989, prisimena: Užgavėnės – tai pilna sąmojaus, pokštų, lyg realaus ir nerealaus pasaulio – tamsios žiemos šmėklų, vaiduoklių bei šviesėjančių dienų pranašų maišaties šventė. Saulė jau kopia aukštyn, bet žiema dar gili ir pikta. Tačiau visi žino, kad po paskutinio septynių savaičių išbandymo, – nes tuštės aruodai ir trumpės lašinių paltys, bus dar šalta ir nyku, – ateis pergalės prieš tamsą ir blogį šviesi Prisikėlimo diena, kuri besąlygiškai paskelbs pavasarį. Ir tada saulės spindulių užlietoje žemėje kalsis pirmieji žali daigai ir į žemę pabirs grūdai, žadantys naują derlių. Bet sulaukti būtina. Ir prieš nelengvą ateinančios gavėnios rimties, susikaupimo, pasninko metą, reikia skaniai ir sočiai pavalgyti ir pasilinksminti. Tam ir skirtos Užgavėnės.
Liaudies buities muziejaus darbuotojai Užgavėnes švęsdavo kasmet. Tą vasario antradienį su kaukėmis ir be jų Rumšiškių miestelyje pasirodydavo persirengėliai, važinėdavo rogėmis po muziejų, pokštaudavo. Kartais į muziejų atklysdavo vienas kitas folklorinis kolektyvas ir įnešdavo jaunatviško šurmulio.
1981 m., laukdami Užgavėnių, muziejininkai išdrįso plačiau pasigarsinti. Pasirodė nedidelė žinutė ir respublikinėje spaudoje, kad vasario 21 dieną muziejuje bus žiemos palydos (juk – šiukštu – negalima buvo rašyti Užgavėnės). Ta žinutė sukėlė išgąstį ir pasipiktinimą sferose. Kaip išdrįso! Kur CK leidimas? Kas dabar bus?
Tačiau šventės sulaikyti jau nebebuvo galima. Atėjęs sekmadienis apstulbino ir pačius muziejaus darbuotojus.
Nuo 1989 m. renginys vadinamas tikruoju Užgavėnių vardu. Scenarijaus schema, siekiant populiarinti ir saugoti senąsias Užgavėnių tradicijas, iš esmės nepakito nuo pirmųjų renginių: persirengę ansambliečiai lanko sodybose šeimininkaujančius, atlieka tradicines persirengėlių improvizacijas, įtraukdami lankytojus. Vaišinamasi blynais ir šiupiniu, juokaujama, pokštaujama ir triukšmaujama, važinėjama arkliais, ant specialios konstrukcijos – ant pavažos užmauto rato – vežiojama Morė, jos sudeginimas – kulminacinis renginio momentas. Schema ta pati, atlikėjai ir situacijos vis kitos ir niekada nepasikartojančios, nesurepetuotos, kaip anų laikų kaime...
Kasmetinis ir dažniausias žiniasklaidos atstovų bei nuolatinių lankytojų (nesigirdami tvirtiname: tokių turime) klausimas prieš kiekvieną renginį – kas naujo? Tenka ieškoti pusiausvyros tarp autentiško papročių atkūrimo, ko reikalauja muziejaus, kaip institucijos, saugančios materialųjį ir nematerialųjį paveldą, paskirtis, ir siekio išlikti įdomiam šiuolaikiniam lankytojui. Juk dabartinis muziejus – ne tik vieta, kur ateinama pasisemti žinių apie praeitį, bet ir kultūros centras siaurąja prasme, kur pramogaujama ir linksminamasi, bet nepamirštami edukaciniai tikslai. Tad kad ir kokių gudrybių griebiamės, stengdamiesi sudominti ir pritraukti lankytojus, tikslas saugoti ir puoselėti ne tik materialiojo, bet ir nematerialaus paveldo vertybes visada išlieka pagrindiniu. Per daugelį metų renginys tapo masinis su gerosiomis ir blogosiomis šio reiškinio pusėmis. Ne visada masiškume lengvai pastebima tradicija. Parodos tikslas – priminti apie tai nuotraukose užfiksuotais kadrais, saugomais muziejaus archyve.

Vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė