AKMUO MEDŽIO KULTŪROJE

Akmeninis grindinys brukas turgaus aikštėje

Pavadinimas nuo veiksmo akmenis į žemę brukti. Originalų akmeninį grindinį dabar galima pamatyti tik miestų ir miestelių senamiesčiuose. Bene arčiausiai muziejaus – Žaslių turgaus aikštėje.

Įdomu, kad XVI–XVII a. miestai akmenis grindimui surinkdavo pasinaudodami atvykstančiais į turgų prekiauti. Pvz., Kėdainiuose buvo nustatyta, kad norintys prekiauti turguje turi atvežti penkis avies galvos dydžio akmenis. Sprendimas buvo patogus ne tik miestui – taip buvo švarinami ir laukai žemdirbystei. Pabandykite įsivaizduoti garsą, keliamą dardančių per bruką geležimi kaustytų vežimo ratų. Todėl kai kuriuose miesteliuose būdavo draudžiama važiuoti naktį per aikštę.

Poetas Kazimieras Bradūnas: Tarp Vilniaus miesto ir Karaliaučiaus / keleliai brukavoti.

Muziejaus miestelio aikštės vaizdas prieš išgrindžiant akmenimis

Daugumos mažesnių miestelių aikštės ir gatvės buvo negrįstos, skendinčios purvynuose ir dulkėse. Ypač po turgadienių, rudenį bei pavasarį. Su kiekvienu ekonominiu pakilimu stengtasi tvarkyti. Aikštės naudotos ne tik turgui, bet ir įvairiems susibūrimams, šventėms.

Aikštės grindimas akmenimis brukavojimas

Grindimo darbus atliko akmenskaldžiai ir brukoriai. Plačiau apie tai skaitykite Dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno knygoje „Lietuvos miestelių atspindys: Muziejaus miestelis“, 2017, p. 69-71. Ją galima įsigyti LLBM.

Bažnyčios tvora, akmuo-mūras, puošta skaldos gabalėlių mozaika

XX a. medines šventorių tvoras ėmė sparčiai keisti mūrijamos iš akmens ir iš viršaus apdengiamos stogeliais. Akmeninės tvoros buvo statomos nuo senų laikų. Jos būdavo sukraunamos be rišamosios medžiagos, kruopščiai kraunant akmenį ant akmens. Tokios naudotos ne tik šventoriams, bet ir sodybose. Jas pamatysite akmenų krašte – Žemaitijoje.

Varpinė akmens mūro pirmuoju aukštu

Pamatas neišsiskiria, o akmens mūras natūraliai kyla į viršų, suformuodamas visą pirmąjį statinio aukštą. Statant ją, pasirinktas Lauksodžio varpinės prototipas. Kai kurios detalės (stogas, langai) kopijuotos iš Eigirdžių (Telšių r.) varpinės. Įdomu, kad Lietuvoje nerasime nė dviejų vienodų varpinių.

Jurgis Gimbutas, architektas, lietuvių spaudos ir visuomenės veikėjas, inžinerijos mokslų daktaras: Pasitaiko ir mišrių konstrukcijų varpinių: apatinis aukštas akmenų mūro, o viršutinis medinis, siauresnis už apatinįjį, pavyzdžiui, Leckava, Lauksodis. (https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=8134&Itemid=514)

Gyvenamojo-prekybinio namo iš Tabariškių miestelio rūsys iš kiemo pusės

Dauguma miestelių gyvenamųjų-prekybinių namų turėjo rūsius prekėms sandėliuoti. Jie dažniausiai mūryti iš akmenų.

Gyvenamasis-prekybinis namas iš Girkalnio miestelio su originaliu rūsiu

Prieš perkeliant į muziejų Girkalnio miestelyje buvusio rūsio akmenys buvo sunumeruoti, nufotografuoti ir vėl sumūryti naujoje vietoje lygiai taip pat, kaip buvo. Dabar šiame pastate ne tik veikia pašto ir valsčiaus valdybos ekspozicijos, bet ir siūloma nakvynė, o vakarienė čia apsistojusiems gali būti patiekta originaliame rūsyje.

Plačiau: https://www.llbm.lt/lankytojams/apgyvendinimas/

Girkalnio namo rūsio interjeras

Akmenimis apkrautas ugniakuras nume

Numas – seniausio tipo gyvenamasis trobesys, suręstas iš horizontalių rąstų. Muziejuje saugomas statytas 1856 m. Norvaišų k., Plungės r. – vienintelis išlikęs Lietuvoje pavyzdys. Svarbiausia jame – ugniakuras – pirmykštis šeimos židinys, telkęs šeimą, švietęs jai, šildęs ją ir maitinęs. Svarbi buvo ne tik jame rusenanti ir saugoma ugnelė, bet ir aplink ją sukrauti akmenys. Nuvargusiems ir sušalusiems jie atstodavo patogiausius baldus sėdėjimui, o svarbiausia – neleisdavo ugnelei išsivaikščioti ir praryti viso sukaupto šeimos turto.

Akmenimis apkrautą atvirą ugniakurą rasite ir kiekvienoje žemaitiškoje troboje. Jis centre, kamine, kuris taip pat, esant galimybei, mūrytas iš akmenų.

Akmenimis apkrautas ugniakuras nume – pirmykštis šeimos židinys

Angelė Vyšniauskaitė: Pakitus gyvenamojo namo tipui, ugniakurą pakeitus krosniai, židinio funkciją pamažu perėmė stalas. Kaip senovėje moteris – motina buvo namų židinio ugnelės kurstytoja ir sergėtoja, taip motina visiems laikams išlaikė dvasinio šeimos židinio, šeimos jungties saugotojos vaidmenį. Šiandien šeimos židinio sąvoka yra metaforiška; šeimos židinys – tai namai, galbūt kur gimei, kur augai, kur gyvenai ar gyveni, kur visada miela sugrįžti. (Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai.- Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999, p. 88)

Koplytėlė ant akmens

Būdinga Žemaitijai. Koplytėlėje matoma šventos Onos skulptūrėlė.

Akmenų tvora uola. Gintališkės sodyba

Skirtingai nei miestelio šventoriaus – be jokios rišamosios medžiagos, sudedant vieną akmenį ant kito, sukraunamos net iki 1 m. aukščio akmeningose vietose iš lauko akmenų. Laikui bėgant, jie apaugdavo samanomis, kurios sutvirtindavo. Tokias tvoras Lietuvoje galima buvo pamatyti tik Žemaitijoje.

Akmenų tvora Gintališkės sodyboje palei gėlių darželį

Akmenų tvora Kartenos sodyboje

Priegrinda pašalys palei namą trobą, kad būtų sausa ir patogu

Akmenys žemaitiškame kamine virenėje

Tai patalpa žemaitiško namo centre, kurioje virė valgį, kepė duoną, ruošė jovalą gyvuliams, rūkė mėsą; pro angą viršuje išeidavo dūmai. Akmenų rasite ir kaimyninės Darbėnų trobos virenėje.

Akmuo, išmaniai panaudotas krosnies (duonkepės) padui tame pačiame kamine

Komodinė (veleninė) linaminė klojime jaujoje

Pakabinta pora medinių kaladžių, iš pirmo žvilgsnio labai panašių į akmenis.

Linų sauja 6–8 kartus buvo leidžiama tarp viršutinių dviejų velenų, kurie versdamiesi išmindavo ją ir grąžindavo pro apatinį tarpą.

Prieš minimą linus džiovindavo patalpoje su krosnimi – pirtyje. Ypatingą jaujos krosnį pamatysite ir apie akmenis jos konstrukcijoje sužinosite čia: https://www.llbm.lt/eksponato-byla-jaujos-krosnis/

Aleksandras Pakalniškis: Mynės buvo lapkričio mėnesio gale, baigus arbavoti. Kartais jau būdavo apsnigę ir gerokai šalta. Mynės buvo dieninės arba naktinės. Tęsdavosi kelias dienas arba kelias naktis. Senovėje beveik visuomet tik naktimis temynė. <...> Kodėl mindavo naktimis? Ūkininkams atrodė, kad naktį yra daugiau laiko negu dieną. Mat naktis rudens gale yra ilga, o diena trumpa. Jaunieji labiau norėjo naktinės mynės todėl, kad joje buvo įdomiau ir linksmiau. Į naktinę mynę talkininkai rinkdavosi vakare dar šviesoje... Brėkštant pradėjo valgyti vakarienę. Buvo maždaug 5 – ta valanda. <...> Po vakarienės pradėjo minti. Apie 10 – ą valandą parėjo valgyti pusnaktės. <...> Po valgio pusnaktės sekė miego pusnaktė. Miegojo porą gerų valandų, iki pirmos po pusiaunakčio. Bet vargu ar bent vienas miegojo. Suguldavo visi pirtyje, labai šiltoje, kurioje džiūvo linai. Bet juk jaunimas, o čia dar svetimos mergos. Tik siusdavo per tas dvi valandas. Nebent tik senieji užmigdavo, kur į nuošalų kampelį pasitraukę.

(Aleksandras Pakalniškis. Žemaičiai. Etnografija. Chicago, Illinois, 1977, p. 110)

Akėčios tvarto pastogėje

https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/praslegti: [Akėčias] apslė́gia akmenais, kad dantes susgulėt, netabaluot.

Akmenys krosnies pagrinde

Krosnis ubladėje – pastatėlyje duonai kepti. Toks atskiras pastatėlis duonai kepti būdingas tik Žemaitijai. Žemaičiai dažniausiai krosnies pagrindui panaudodavo akmenis, o aukštaičiai – ręsdavo ir iš rąstų.

Kamarose miegojo samdiniai. Žemaičiai įkaitintais akmenimis pasišildydavo ir patalus, žiemą miegodami klėtyse.

Akmenimis grįstos duobės daržovėms laikyti rūsyje numalyje

Čia jų dvi. Sandėliuotos bulvės, burokėliai, griežčiai.

Akmenų priegrinda pašalys palei tvartą staldą

Viena iš dviejų kūdrų, esančių prie tvarto ir žardinės

Linmarka, marka – vieta linams ir kanapėms mirkyti (kastinė duobė, kūdra, užutekio pakraštys), naudota naminio linų apdorojimo laikotarpiu.

https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/praslegti: Linus markoj akmenimis apslė́gti. Neapìslėgiau gerai linų, ir išnešiojo vilnys.

Akmenys tarp tvarto ir kūdros. Atspėkit, kam jie bus panaudoti?

Aleksandras Pakalniškis: Nušukuotus linus tuojau merkė į marką. Marka buvo nedidelis prūdas kur nors laukuose. Viena ar dvi krūvos akmenų šalia markos stovėjo. Didelių, nepakeliamų akmenų, tik ritinte teparitinamų. Vidutinis ūkininkas kelias tokias markas savo laukuose turėjo.

Linų pėdus dailiai guldė į vandenį, ant kits kito, vis tolyn nuo krašto, pašlėdniai, šaknimis žemyn. Kai visus suguldė, apklojo medžių šakomis, dažniau ąžuolinėmis. Ant šakų dėjo tvoras ( statinės tvoros medžiagą), po dvi greta, o ant tvorų viršaus tuos didelius akmenis.

Akmenis reikėjo ritinti tvoromis tolyn į antrą linų pakraštį. Supratimo reikėjo tokiam darbui įgudimo. Kartais akmuo iš darbininko kontrolės išsprūsdavo, nuo tvorų į šakas įkrisdavo, ir sunku būdavo jį vėl iškelti. Arba, per daug svorio ant tolimesnio pakraščio uždėjus, marka pasvirdavo, ir akmuo pakalniui į markos dugną nuslysdavo, iš kur jau niekas nebegalėjo jo išimti. (Marka vadinosi netik tas mažas prūdas, bet ir visas sumerktas linų kiekis). Tiek akmenų reikėjo suritinti, kad visi linai nugrimztų, kad vanduo juos apsemtų <...> Linai markoje greitai rūgti pradėjo, ir visa marka smirdėti. Pilnai išrūgti truko apie keturis savaites. Turėjo spalis nuo plaušo atsilupti.

Tada reikėjo linus išmerkti <...> Reikėjo akmenis nuritinti, šalia markos į krūvą sukrauti. Nuritinti nebuvo sunku, nes susigulėjęs ir lygus linų paviršius <...> Turėjo atsargus būti, paskutinių akmenų tolimesniame pakraštyje nepalikti. Marka tada pasvirtų, ir akmenys į vandenį nugarmėtų. (A. Pakalniškis. Žemaičiai, p. 94-95)

Akmenys prie Saulėtekio šaltinio

Ignas Končius: Šaltinius gerbia – neleidžia kasti griovio vandeniui nuleisti, kai beslinkdamas nuo kalno šaltinis ima kliudyti kokiu kalno šlaitu pravažiuoti: pasuka kelią, bet šaltinėlį palieka savo vietoje, nepalietę, nepagadinę. (Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Vilnius: „Vaga“, 1996)

Paminklinis akmuo Holokausto aukoms

Rumšiškių žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 29 d. šilo pakraštyje, netoli senojo Rumšiškių – Pievelių kelio. Dabar ši vieta yra čia, muziejaus teritorijoje. Akmuo – amžinumo simbolis – dedamas ir prie Holokausto aukoms skirtų memorialų, liudijant amžiną atmintį. Muziejaus miestelis – kitoks paminklas žydų tautybės bendrapiliečiams: jame saugomi pastatai, kurių trečdalis iki žiaurių įvykių priklausė jiems. Pastatuose veikia ir žydų kultūros ekspozicijos.

Antkapinis paminklas – bene dažniausias akmens panaudojimas nūdienoje. Tenka konstatuoti, kad amžino poilsio vietose akmens kultūra baigia išstumti senąją medžio kultūrą – medinį kryžių pamatysi kur ne kur...

Jėzaus Kristaus Kraujo vardo koplyčia iš Račkiškės (Švenčionių r.) kaimo kapinių, dabar muziejuje saugoma prie aukštaičių gatvinio kaimo.

Prie koplyčios galima pamatyti keletą senųjų metalinių antkapinių paminklų ir medinių aukštaitiškų kryžių kopijas. 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Stogastulpis apleistose kaimo kapinėse Levaniškio k. Širvintų r. Vėlinės

Nuotr. iš asmeninio autorės albumo

Virtualios kelionės pabaigai belieka pacituoti anotaciją ir pakviesti į kelionę realybėje, kad ir pakrantės akmenėlius į marias pasvaidytumėt ir, kad nuo širdies, jei koks ją prislėgęs, nuriedėtų. Ypač tinkamiausia – kai pavasaris įsisiautėja ir pastatų interjerai atsiveria – nuo gegužės pirmos!