50 MUZIEJINIO DARBO METŲ: Erika ir Vingaudas Baltrušaičiai

Erika

Erika – kaunietė. Baigė S. Nėries vidurinę mokyklą. Mokėsi Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, kurį baigė 1974 metais, įgydama istorikės-etnografės specialybę. Mokydamasi universitete, dalyvavo ekspedicijose, rinko etnografinę medžiagą, kur tikriausiai artimiau ir susipažino su Vingaudu. Jie susituokė būdami studentai.

Erika kartu su Vingaudu pradėjo dirbti muziejuje 1973 metais. Jos pirmieji darbai – ekspozicijų, atspindinčių valstiečių naudotus tradicinius audinius, audimo, verpimo priemones, aprangą skirtinguose etnografiniuose regionuose, kūrimas. Audiniai dėl aplinkos poveikio greitai nyksta, todėl ji gana greitai subūrė audėjas, kurios ekspozicijoms audė autentiškų audinių kopijas.

Dirbdama muziejuje, Erika rinko įvairią etnografinę medžiagą apie tradicinių audinių naudojimą valstiečių ir miestelėnų buityje, rašė straipsnius apie juos. Pirmasis jos straipsnis – apie Klaipėdos krašto valstiečių audinius XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje buvo atspausdintas Istorijos instituto leidinyje „Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais“ (1983). Kiti Erikos parašyti straipsniai „Versmės“ leidyklos leidiniuose: „Plateliai“ (1999), „Žiobiškis“ (2000), „Lygumai“ (2001), „Musninkai“(2005). Straipsniai apie audinių gamybą Paparčių ir Žąslių (1997), taip pat Kruonio apylinkėse (2022) buvo paskelbti Kaišiadorių muziejaus leidiniuose. Muziejus 2021 metais išleido E. Nenartavičiūtės parengtą katalogą „Savi marškiniai arčiau kūno“ apie muziejuje saugomus valstiečių dėvėtus marškinius.

Šiais metais Mažosios Lietuvos muziejaus konferencijai ir leidiniui Erika kartu su Vingaudu parengė pranešimą „Pelkininkai Geruliai: šeimos istorija, sodyba, apranga“, kuriame apibendrino ilgamečius lietuvininkų aprangos tyrinėjimus.

Erika parengė nemažai parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse apie tradicinius valstiečių audinius, kasdieninius ir šventinius drabužius. Keletas jų: „Rankšluosčiai XIX a. pabaiga – XX a. 4 dešimtmetis“ (LBM, 1984), „Lietuvių liaudies menas buityje“ Lvive (Ukraina, 1985), „Lietuvių liaudies menas buityje“ Rygoje (Latvija, 1984), „Lietuvių tekstilė“ Utnėje ir Bergene (Norvegija, 1992), „Rinktinės lovatiesės“ Suvalkuose (Lenkija, 1993), „Lietuvių tautinis kostiumas“ Osle (Norvegija, 1995). Šioje parodoje buvo eksponuota 13 lietuvių tautinių kostiumų, kuriuos rekonstravo etnologė Vida Kulikauskienė. Paroda buvo surengta Lietuvos ambasados Osle atidarymo ir Lietuvos nepriklausomybės šventės proga. Norvegų spaudoje buvo paskelbtas straipsnis apie parodą ir Erikos, vilkinčios lietuvių tautiniais rūbais, nuotrauka Erika parengė ir virtualias parodas: „Dzūkų lovatiesės (2016), „Suvalkiečių lovatiesės“ (2017), „Aukštaičių lovatiesės“ (2019), „Žemaičių lovatiesės“ (2019).

Erika dalyvavo seminaruose, konferencijose, projektuose, kuriuose dalinosi savo žiniomis ir patirtimi įvairiomis tradicinių audinių gamybos ir naudojimo temomis.

Svarbiausias pastarųjų metų E. Nenartavičiūtės darbas buvo dalyvavimas dviejuose Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo projektuose: „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai (2018–2019) ir „Unikalios etnografinės tekstilės technologijos: išsaugojimo patirtis Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje “(2022–2023). Šiuose projektuose ji kartu su mokslininkėmis iš Ukrainos ir Kauno technologijos universiteto parengė mokslinius straipsnius, kurie buvo paskelbti internetinėje spaudoje, gyvai ir virtualiai dalyvavo projektų organizuotose seminaruose bei konferencijose Lietuvoje ir Ukrainoje.

E. Nenartavičiūtė kuravo muziejuje vykusią ukrainiečių ir lietuvių rankšluosčių parodą „Ausk, sesute, abrūsėlius“. Paroda parengta kartu su Kauno technologijos universitetu, Ukrainos MA etnologijos institutu bei Lvivo Klementijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejumi. Tai buvo gražus ir prasmingas dviejų šalių bendradarbiavimo akcentas.

Vingaudas

Vingaudas Baltrušaitis – suvalkietis. Užaugo Suvalkų kaime, Šakių rajone. 1968 metais baigė Griškabūdžio vidurinę mokyklą. Studijavo istoriją Vilniaus universitete. Mokydamasis vadovavo studentų etnografų mokslinei draugijai, buvo vienas universiteto kraštotyrininkų klubo Ramuva kūrėjų. 1970 metais organizavo Griškabūdžio ekspediciją rinkti eksponatus būsimam Jono Jablonskio muziejui Rygiškių kaime, Šakių rajone.

Muziejuje V. Baltrušaitis pradėjo dirbti 1973 metais. Tik pradėjus dirbti jam reikėjo įrengti pirmąsias baldų ekspozicijas muziejaus sodybose. Žinių ir patirties sėmėsi muziejaus ekspedicijose įvairiose Lietuvos vietovėse. Vingaudas surinko daug vertingos etnografinės medžiagos apie tradicinius valstiečių baldus. Jam sekėsi bendrauti su žmonėmis, juos įtikinti, kad senieji rakandai labai reikalingi muziejui, todėl įgijo daug eksponatų. Skaičiuojama, kad muziejaus fonduose saugoma apie 10000 jo įgytų eksponatų, iš kurių 4000 – baldai.

Daug kruopštaus darbo Vingaudas įdėjo rengdamas Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Aukštaitijos regionų sodybų, pradžios mokyklos, mokytojo ir žydo prekybininko butų, Aristavėlės dvaro, Mažosios Lietuvos lietuvininkų pelkinininkų sodybos, Atminties kambario ekspozicijas.

Jis taip pat aktyviai dalyvavo, skaitė pranešimus muziejininkų ir etnologų konferencijose. Kartu su Lina Žižliauskaite parengė ir išleido knygą „Kaišiadorių etnografinis žodynėlis“ (2006). Nemažai V. Baltrušaičio etnografinių straipsnių paskelbta „Versmės“ leidyklos parengtose knygose, kurios skirtos konkrečios vietovės istorijos tyrinėjimams.

Vingaudo pastangomis Dzūkijos kaimo Musteikos sodybos ekspozicijoje daug dėmesio buvo skirta ten viešėjusio gamtininko Tado Ivanausko gyvenimui. Apie tai jis parengė straipsnį „Gamtininko Tado Ivanausko gyvenimo atspindžiai LLBM Musteikos sodybos gyvenamojo namo ekspozicijoje“, kuris buvo paskelbtas internetiniame leidinyje. Mažosios Lietuvos muziejaus konferencijai ir leidiniui V. Baltrušaitis su E. Nenartavičiūte parengė pranešimą „Pelkininkai Geruliai, šeimos istorija, apranga“, kuriame apžvelgė daug metų trukusius Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvensenos tyrimus.

V. Baltrušaitis parengė ne vieną parodą muziejuje ir už jo ribų. Ryškiausios jų – „Ir aš mažas buvau“ (2013) apie vaikų auginimą, mokymą ir auklėjimą senajame Lietuvos kaime, „Kraitinės zanavykų skrynios“ Zanavykų krašto muziejuje (2015), „Kas margesnis už margutį“ apie kraičio skrynias ir audinius Birštono muziejuje (2016), „Tadas Ivanauskas – medžiojantis akademikas“ (2022), tarptautinėje Ukrainos ir Lietuvos liaudies buities muziejaus parodoje „Ausk, sesute abrūsėlius“ buvo eksponuotos lietuviškos rankšluostinės (2023).

Vingaudas buvo pirmųjų muziejaus renginių – Užgavėnių, Velykų, Senų automobilių parado, „Bėrą žirgelį pasibalnojau“, Karietinio važiavimo varžybų, Zanavykų dienos organizatorius ir vedėjas.

Jis visada noriai vedė ekskursijas po muziejų, parengė ir daug metų vedė edukacinį renginį apie kraitinių baldų ornamentus „Aš ištapysiu kraičių skrynelę“, dalyvavo projekto „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ sklaidos renginiuose, bendravo su Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistais, kuriems pasakodavo apie tai, kas vyksta muziejuje.

Prabėgo 50 muziejinio darbo metų, užaugo sūnus ir dukra, turi šešis anūkus. Tačiau muziejus visada liks Erikos ir Vingaudo antraisiais namais, kuriuose jie palieka savo indėlį.