Nesėkmių dieną (1974 m. birželio 21 d.) - Lietuvos liaudies buities muziejaus atidarymo šventė. Greičiausiai taip pasakytume, žvelgdami iš dabartinės perspektyvos. Kokia didžiausia bėda renginiui po atviru dangumi? Atspėjote - blogas oras. Taip tada ir buvo: apniukusi diena, lynojo. Senoliai gi iš anksto žino, kad artėjant Joninėms ir šienapjūtei dažniausiai lyja, ir paaiškinimas, kodėl taip nutinka, į sakmes sudėjo...

Jokios reklamos. Interneto dar nebuvo. Kaip ir termino žiniasklaida. Televizija buvo, vienintelė, tik ne visi turėjo bent po vieną televizorių. O kas jį, jei ir turėjo, vasarą, žiūrėjo? Taigi, visa Lietuva, kūrusi muziejaus ekspoziciją, į šventę pakviesta nebuvo. Tik gandas iš lūpų į lūpas jau buvo pasklidęs, ir prie centrinio įėjimo susirinko nemažą žmonių...

Spauda po įvykio jį gana plačiai aprašė. Taip, kaip tuomet iš jos reikalauta, ir tiek plačiai, kiek buvo leidžiama. Pranešta apie tai, kad dalyvavo ir kalbėjo LKP CK, rajono partiniai veikėjai, kolūkio pirmininkas. Buvo kalbama apie socialistinės kultūros, žemės ūkio laimėjimus, revoliucinę praeitį, klasių kovą bei sakomi sveikinimai.

Atidarant muziejų, 174 ha teritorijoje jau buvo 52 pastatai, 7 sukomplektuotos sodybos su buitinėmis interjero ekspozicijomis. Tą dieną aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių vienkiemiais ir žemaičių kaimo fragmentu buvo pristatyti 4 Lietuvos etnografiniai regionai.

1975 m. - pirmaisiais "pilnais" jau atidaryto lankytojams muziejaus metais - organizuoti renginiai, tada vadinti šventėmis, skirti kalendoriniams darbo papročiams atskleisti. Renginiuose pristatytos ne tik materialios, bet ir nematerialios vertybės. Tokie renginiai - sudėtinė čia atspindimos būties ir buities dalis, natūrali gyvos ekspozicijos tąsa.

Švenčių organizatoriai buvo entuziastai, susibūrę į "etnografinę folklorų grupę". Apie 1972 - 1974 metus muziejaus veiklai pagyvinti savaime atsirado jaunų entuziastų, lietuviškų dainų, šokių, muzikos, papročių propoguotojų.

Muziejuje buvo švenčiamos "Pirmosios vagos", Šienapjūtės, Rugiapjūtės, Linarūtės šventės. Vėliau nuo 1981 m. pradėtos švęsti ir Užgavėnės. Tačiau sovietiniais laikais didžiosios vasaros ciklų šventės - Joninės, Žolinė - žiemos ciklo - Kalėdos - oficialiai buvo vertinamos kaip "religinė atgyvena" ir buvo draudžiamos. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, neliko jokių draudimų ar suvaržymų jas viešais švęsti. Nuo 1990 m. muziejuje švenčiamos Velykos, o nuo 2002 m. ir Žolinės.