Lidijos Graudinaitės Kuodienės (g. 1927) vaikystė prabėgo Kaune. Jos tėvai, Ona ir Jurgis Graudinai, gyveno Žaliakalnyje, gražiame name, vadinamoje „Baltoji pilaitė“, kurią suprojektavo ir pastatė architektas Feliksas Vizbaras. Ji augo kartu su broliu Jurgiu, kuris buvo 3 metais vyresnis. Tėvelis, Jurgis Graudinas, dirbo buhalteriu „Spindulio“ bendrovės spaustuvėje, mama – namų šeimininkė.
Vaikystėje Lidija turėjo daug ir įvairių žaislų, kuriuos jai gimtadienio, švenčių proga nupirkdavo, padarydavo tėvai, jų draugai ir giminės. Lidija turėjo daug lėlių, kurios buvo pirktos ir Lietuvoje, ir užsienyje, tačiau jos, bėgant metams, neišliko. Išliko tik drabužėliai, kuriuos jos lėlėms pasiūdavo mama Ona Graudinienė (g. 1897). Tai margos ir baltos, siuvinėtos, puoštos nėriniais palaidinės, suknelės, sijonai, prijuostės, kepurės. Lidija išsaugojo ir artimo tėvų draugo jai padarytas medines sūpuokles, kuriose ji supdavo savo lėles. Mylimiausi Lidijos žaislai buvo pliušiniai gyvūnai – meškutė su judančiomis galūnėmis, lojantis šuniukas, batuotas katinas su skrybėle. Šie žaislai buvo pagaminti garsioje to meto Steiff žaislų firmoje Vokietijoje.
Lidija turėjo daug pirktinių žaislų, kurie vaizdavo įvairius namų apyvokos daiktus: baldus, indus, stalo, maisto gaminimo, laikymo, skalbimo ir lyginimo įrankius. Jie buvo pagaminti iš medžio, stiklo, metalo, plastiko. Brangiausi iš jų –porcelianiniai žaisliniai indai iki mūsų dienų neišliko. Mediniai žaislai – lietuviški. Juos pagamino amatininkai, medžio meistrai. Kiti žaislai – atvežtiniai, fabrikinės gamybos.
Lidija Graudinaitė Kuodienė Lietuvos liaudies buities muziejui padovanojo virš 100 įvairių savo vakystės žaislų, kurių dalis eksponuojama šioje parodoje. Išsaugotas senųjų žaislų rinkinys parodo, kad tarpukario Lietuvoje prekybininkai pasiūlydavo vaikams gana platų ir įvairų vietinių ir atvežtinių žaislų asortimentą.

Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė