Virtuali paroda "Iš miestelio knygyno asortimento: maldaknygės"

2011 m. Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje atidaryta senovinė bažnyčia sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo. Bažnyčios ekspozicijoje galima pamatyti ir tarpukario Lietuvos maldakgnygių. Maldaknygė, maldų rinkinių knyga skirta individualiam meldimuisi. Ji lydėjo to meto žmogų kasdien – ryto ar vakaro maldos metu, sekmadienio mišiose ar prie ligonio.

Pasibaigus lietuviškos spaudos draudimui, o ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta rengti ir spausdinti įvairių maldynėlių, didėjo jų tiražai. Buvo įprasta maldaknyges „specializuoti“ – vienos skirtos jaunimui, kitos moterims, vyrams. Jose specialios maldelės parengtos tam tikrai kategorijai tikinčiųjų. Kiekviena maldaknygė turėjo būti peržiūrėta bažnyčios cenzoriaus ir patvirtinta vyskupo (tai matyt maldaknygių antrame puslapyje).

Dar 1918 m. „Tėvynės Sargo“ laikraštyje iškelta maldaknygių kalbos taisyklingumo problema, siūlyta redaguoti, vienodinti tekstus, ypač giesmių: „atsirado daugybė išleistų maldaknygių, kiekvieno leidėjo vis savotiškai sutaisytų (...) kiekvienam išleidinėjant pagal savo skonio ar supratimo, pasidaro vien mūsų kalbos ir viešosios maldos darkana (...) Šiandiena gi tiesiog jau negalima suskubti išmokinti net ir pačių giedorių giedoti, kadangi dažnai atsiranda naujai išleistų maladaknygių ir vieni ima giedoti iš vienos, kiti iš kitokios: pasidaro tokis nesutarimas, kad net ausį drasko; arba visai žmonės tyli ir vienas kunigas su vargoninku niurzga“. Siūlyta sudaryti specialią komisiją ir „ištaisius kalbą išleisti vienodas maldaknyges“. Įdomu, kad šių pastabų autorius, kunigas Juozapas Gendrėnas vėliau ir pats parašė dvi maldaknyges.

Maldaknygės buvo paklausi prekė, jas būdavo galima įsigyti knygynuose, devocionalijų parduotuvėse, prie bažnyčių. Čia pateikiamos 8 maldaknygės iš Antano Morkūno knygyno, iki sovietinės okupacijos veikusio Kėdainiuose, Gedimino gatvėje. Beje, tai buvo pirmasis lietuviškas knygynas mieste (įregistruotas 1920 m. Radvilų gatvėje). Be maldaknygių jame galima buvo nusipirkti ir medalikėlių, škaplierių, rožinių, kryželių, šventųjų paveikslėlių bei didesnių paveikslų reprodukcijų. Visos 8 maldaknygės – nenaudotos, su išlikusiais nenutrintais viršeliais, nepraradusios prekinės išvaizdos.

Dauguma šių maldaknygių (šešios) – bendrovės „Malda“ leidiniai.Bendrovė tarpukariu veikė Kaune, Vilniaus g. 22. Parengtas maldaknyges leidėjai spausdino įvairiose spaustuvėse: „Žaibo“ (Kaune), „Dirvos“(Marijampolėje), Marijonų vienuolyno (Marijampolėje).
Vienas iš „Maldos“ bendrovės vadovų ir steigėjų – kunigas Pijus Dambrauskas (g.1892 m. Ožkabalių k., Vilkaviškio apskr. – mirė 1987 m. Putname, JAV). Aktyvus bažnyčios veikėjas, publicistas, pedagogas, profesorius, 1919 – 1921 m. Marijampolės mokytojų seminarijos kapelionas ir inspektorius, 1923 – 1929 m. direktorius, nuo 1938 m. (su bolševikmečio pertrauka, iki pasitraukimo į Vakarus) inspektorius. Jis ir maldaknygių rengėjas. Čia pateikiame penkias P. Dambrausko parengtas maldaknyges ir vieną („Dangaus karalienė“) parengtą kartu su kunigu Pijum Kirvelaičiu (g. 1896 m. Šakmušio k., Pilviškių vls.  –  m. 1953 m. Čikagoje, JAV).
Maldų knygelė „Mūsų paguoda“ – vienuolių marijonų leidinys. Jos autorius kunigas Kajetonas Zajančkauskas (g. 1904 m – ?). Žinoma, kad 1926 m. jis įstojo į marijonų vienuolyną Marijampolėje, 1932 m. buvo įšventintas į kunigus, praėjus keletui metų suprato, kad kunigystė ne jo pašaukimas, tačiau ir nebūdamas kunigu, parengė keletą katalikiškų knygelių. Vienuolių marijonų leidykla ir spaustuvė tarpukario Lietuvoje vaidino svarbų vaidmenį katalikų gyvenime: 1918-1940 m. vienuolyne buvo išleista per 360 katalikiškų leidinių.
Prie retesnių leidinių priskiriama Surdegio (Anykščių r.) klebono kunigo Juozapo Gendrėno maldakgnygė „Dievas su mumis“. Gana neįprasta, kad „eilinės parapijos“ klebonas parašytų ir išleistų maldaknygę. J.Gendrėnas į kunigus įšventintas 1909 m., kunigavo įvairiose Aukštaitijos vietovėse, buvo Lietuvos Mokslo draugijos narys, bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėdamas Vikonių Juozelio slapyvardžiu. 1932 – 1937 m. klebonavo Surdegyje, 1934 m. jo iniciatyva buvo suremontuotas bažnyčios vidus, 1937 m. įrengti 10 balsų vargonai. J.Gendrėnas buvo Surdegio tretininkų kongregacijos vadovas. Mirė 1966 m. Be čia pateikiamos maldaknygės jis dar parašė maldaknygę „Šiluvos knygelė“ (1930 m.).

Šaltiniai:
Gendrėnas J. „Mūsų maldaknygės“. Tėvynės sargas, 1918, nr. 20.
Jakimavičiūtė I. „Nepriklausomos Lietuvos Marijampolės marijonų vienuolyno spaustuvė“. Knygotyra, 2003. nr. 40.
Pauparėlytė A. „Neprikausomos Lietuvos (1918-1940 m.) knygos įstaigos“. Knygotyra, 2001. nr. 37.
Žukas V. „Kunigas Pijus Dambrauskas ir „Maldos“ leidykla. Katalikų pasaulis, 1997, nr. 5.