Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita

2022 m. vasarą ir rudenį Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje vyko unikali paroda „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“, kurioje pirmą kartą Lietuvoje vienoje vietoje buvo eksponuoti Prisikėlusio Kristaus atvaizdai, atrinkti iš Lietuvos bažnyčių. Iki tol buvo pristatomi tik pavieniai kūriniai, kuriuos buvo galima pamatyti Velykų liturginiu laikotarpiu bažnyčiose, istorinėse ar dailės parodose, o Prisikėlusiojo skulptūros tirtos tik fragmentiškai, plačiau aptariant atskirus objektus.

Šia paroda Lietuvos liaudies buities muziejus tęsė savo tiriamąją-parodinę veiklą, visuomenei pristatydamas Lietuvai reikšmingą bažnytinį paveldą. 2018–2019 m. muziejuje buvo surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“, kuriose eksponuotos kalėdinės skulptūrinės dekoracijos. Praėjusių metų paroda buvo skirta svarbiausiam Velykų laikotarpiui, kurį simbolizuoja Prisikėlusio Kristaus figūra, išstatoma bažnyčioje šiuo trumpu liturginiu periodu. Kitu metu apsilankę bažnyčiose šių skulptūrų nepamatysime. Rengiant parodą paaiškėjo dabartinė, specialistų nedžiuginanti senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų situacija ir būklė – autentiškos pirminės išvaizdos kūrinių Lietuvos bažnyčiose beliko vienetai. Labai dažnai jos grubiai perdažomos, keičiamos gipsinėmis, metalinėmis ar net plastikinėmis figūromis.

Prisikėlusio Kristaus skulptūros parodai buvo atrinktos po metus trukusio tyrimo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Į parodą pateko meniniu ir ikonografiniu požiūriu vertingiausi kūriniai, prilygstantys europiniams šio tipo dirbiniams. Ekspozicijoje buvo pristatytas platus chronologinis laikotarpis nuo seniausių XVII a. skulptūrų iki XX a. I pusės kūrinių, atspindinčių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizduoseną, meninės išraiškos ir plastikos įvairovę. Lankytojams buvo įdomu pasekti skulptūrų kaitą nuo individualios raiškos ankstyvuosiuose kūriniuose iki tipinių dirbtuvinių gaminių, vietos meistrų kūrinių ar tiesiog pasigrožėti baroko, klasicizmo bruožais, liaudiška stilizacija pasižyminčiais medžio dirbiniais.

Šv. Velykų proga pristatome praėjusių metų parodos „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių“ pagrindu parengtą virtualią parodą, kurios peržiūra yra puiki proga pamatyti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, jas palyginti ir giliau suvokti šį vertingą kultūrinį ir religinį palikimą. Nemačiusiems parodos, tai bus tikras atradimas, o mačiusieji galės prisiminti ir detaliau apžiūrėti kiekvieną kūrinį.

Projektas ir paroda „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ buvo dalinai finansuoti Lietuvos kultūros tarybos, o virtuali paroda buvo numatyta kaip projekto dalis.

Tauri ankstyvųjų skulptūrų archaika. XVII a.

Karališku taurumu pasižymi XVII a. archaiškos, tiesmukai į mus žvelgiančios, statiškos, frontalios figūros, apgaubtos ilgais, sagtimis susegtais ar mazgu surištais apsiaustais, pavaizduotos laiminančiais iki pečių iškeltų rankų gestais (3, 4, 5). Prisikėlusiųjų atvaizdai iš Žemaitijos bažnyčių stebina stilizacijos raiškumu (3, 5). Profesionalumu, itin kruopščia, natūralistine plastika išsiskiria veikiausiai iš svetur atvežta skulptūra iš Vilkaviškio vyskupijos (2). Manierizmui būdinga pailginta figūra, įmantria plastika žvilgsnį traukia skulptūra iš Šiaulių vyskupijos, jos vaizdą gadinančios didelės rankos išdrožtos vėliau (10).

Greta išlikusių senųjų skulptūrų matome ir vėlesnių laikotarpių jų kopijas ir kartotes. Tokia yra išlikusi autentiška XVII a. II ketv. skulptūra, saugoma Kauno arkivyskupijos muziejuje ir vėlyvesnė jos kopija, esanti bažnyčioje Kauno arkivyskupijoje (6, 7). Žemaitijos bažnyčiose esantys dirbiniai, imituojantys archaišką ikonografiją ir drožybos pobūdį, veikiausiai yra senųjų (sunykusių ar dingusių?) skulptūrų prieš kelis dešimtmečius išdrožti pakaitalai (8, 9).

Vėlyvasis barokas – Amžinybės triumfas. XVIII a. II p.

Ryškiausias šios skulptūrų grupės kūrinys – Lietuvos liaudies buities muziejaus, gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, įsigyta europinio lygio, meistriškos drožybos Prisikėlusiojo skulptūra (15), reprezentuojanti vėlyvojo baroko laikotarpio bruožus, stebinanti figūros grakštumu, ją supančio apsiausto plazdesiu, juvelyriška drožyba. Ją galima palyginti su kiek paprastesne, bet taip pat subtilia kartote iš Šiaulių vyskupijos (16), kurios vaizdą kiek menkina nekokybiškas perdažymas.

Autoriniu braižu, judesio dinamika, liaunu, raumeningu kūnu, ryškiais kaulėtais veido bruožais išsiskiria XVIII a. 6–9 deš. bažnyčias apipavidalinusio meistro Tomo Podhaiskio (1741–1794 (?)) išdrožta Prisikėlusiojo skulptūra iš Telšių vyskupijos (17). Šio skulptoriaus sukurtą apnuoginto, pridengto siaura aštriabriaune juosta, pamynusio kaukolę Prisikėlusiojo ikonografiją ir drožybos manierą buvo perėmę ir kiti Žemaitijoje bei gretimuose regionuose dirbę meistrai – puikus to pavyzdys yra skulptūra iš Šiaulių vyskupijos (18). Jau rimstančio vėlyvojo baroko stiliaus kūrinys – pailgintų proporcijų, meistriškai išdrožta Atpirkėjo skulptūra iš Kaišiadorių vyskupijos (19).

Klasicizmo stiliaus apraiškos. XVIII a. pab. – XIX a. III ketv.

Klasicizmo idėjinės ir meninės apraiškos pastebimos pakitusioje Prisikėlusiojo skulptūrų ikonografijoje: figūros vaizduojamos stovinčios kontrapostu ar žengiančios, su dangun nukreiptu žvilgsniu ir kiek patetiškai aukštai iškeltos rankos mostu. Šie bruožai skulptūrose dažnai persipina su vėlyvojo baroko plastine raiška, kaip Prisikėlusiojo skulptūroje iš Vilkaviškio vyskupijos (20). Grynesnio klasicizmo stiliaus yra skirtingų meistrų išdrožtos skulptūros iš Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų (22, 21, 23), pasižyminčios antikizuota ramybe ir akademistine modeliuote.

Taip pat išsiskiria pagal vieną modelį drožtų Prisikėlusiojo skulptūrų grupė, kurioms pavyzdžiu galimai buvo Vilniaus arkikatedroje saugomas, veikiausiai atvežtinis klasicistinis kūrinys, kuriame Išganytojas pavaizduotas stipriai apnuoginta figūra stovintis kontrapostu, dešine koja primynęs kaukolę. Pagal šį pavyzdį Prisikėlusiojo skulptūras bažnyčioms drožė XIX a. II–III ketv. Vilniuje dirbę profesionalūs skulptoriai Vincentas Balzukevičius ir Tomas Fenderis, kurių sukurtus Prisikėlusiuosius sutinkame Kaišiadorių ir Telšių vyskupijų bažnyčiose (24, 26, 25).

Neostilių variacijos. XIX a. II ketv. – XIX a. II p.

XIX a. atsigręžta į praėjusių laikotarpių kūrinius. Nuo XIX a. II ketv. pradėta auksuoti skulptūras – auksas buvo ne tiktai puošmena, bet ir simbolizavo Kristaus dieviškumą. Auksu padengtus Prisikėlusiųjų rūbus matome Vilkaviškio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių skulptūrose (23, 28, 29, 29a).

Savitesni, laisviau interpretuoti šio laikotarpio pasimokiusių meistrų darbai, pvz., pasistiebusi ant žemės rutulio Prisikėlusiojo skulptūra iš Šiaulių vyskupijos (30). Unikalios ikonografijos Prisikėlęs Kristus, vilkintis auksuotu, sidabruotu apsiaustu, didelėmis pėdomis pamynęs fantastišką žmogaus-žvėries pavidalo gundytoją, taip pat saugomas Šiaulių vyskupijos bažnyčioje (29, 29a).

Provincijos meistrų skulptūros. XIX a. – XX a. I p.

Bažnyčiose išliko nedaug liaudies meistrų sukurtų Prisikėlusiojo skulptūrų, nes XIX a. II p. – XX a. pr. jas pakeisdavo dirbtuviniais, pagal to meto bažnytinį skonį, dailesniais atvaizdais. Liaudiški drožiniai žavi savitu nuoširdumu, naivia išraiška, primityvia stilizacija ir dekoratyvumu. Tokios yra žemaitiškos skulptūros iš Telšių vyskupijos: miela su laiko žymėmis, pablukusia polichromija Atpirkėjo figūra, apgobta banguota juostele prilaikomo apsiausto, abiem kojomis pamynusi žaltį (40) ir kitokia, žvilganti auksiniu spindulių nimbu ir klubų juosta, plačiu baltu apsiaustu Prisikėlusiojo skulptūra (41). Tapačiai dekoruotas, tik kuklesnis Prisikėlęs Kristus iš Vilkaviškio vyskupijos su įdomia, reta detale – mažu karsteliu po kojomis (42). Keturis šimtmečius aprėpiančią virtualią parodą simboliškai užbaigia tarpukariu ir sovietmečiu dirbusio meistro Pranciškaus Mikutaičio (1890–1988) 1963 m. skulptūra Prisikėlęs Kristus (48).