PARODA „MŪSŲ JAUNYSTĖS TECHNIKA“
Virtualioje parodoje „Mūsų jaunystės technika“ pristatomi keli to paties pavadinimo parodos, eksponuotos Lietuvos liaudies buities muziejuje 2010-2011 m., eksponatai. Joje lankytojams rodyti 476 eksponatai, kurie buvo suskirstyti į aštuoniolika temų. 2011 m. išleistas spausdintas parodos katalogas ir kompaktinis diskas.
2,5x28x8,5
Geležis, medis.
Su įrašu vokiečių kalba: „UNION SOLINGEN STAHL“. XX a. 2-4 deš.
Yra žinoma, jog nuo 1790 m., laisvu nuo darbų ūkyje metu, Feliksų (Felix) šeima gamindavo kišeninius peilius. 1843 m. Karlas Gustavas Feliksas (Carl Gustav Felix) įregistravo metalo dirbtuvę „Carl Felix“ Vupertalio (Wuppertal) magistrate (Vokietija). Zolingenas (Solingen) – regionas, kuriame įsikūrusi įmonė. Įdomu, jog iki dabar ją valdo jau šeštoji Feliksų šeimos karta.
LBM 48296
33x36,5x31
Medis, ketus, plienas.
Mechaninis, prisukamas prie stalo. Su įrašu: „METABO 19 SPEZIAL“. Ant peilio yra įrašas vokiečių kalba: „NICHT ROSTENDER STAHL“. Naudotas XX a. I p.
1924 m Albrechtas Šnicleris, Julius Klosas ir Valteris Rauchas (Albrechtas Schnizler, Julius Closs ir Walter Rauch) Vokietijoje, Niurtingene (Nürtingen), įkūrė įrankių gamybos įmonę „Schnizler GmbH“. Pirmasis gaminys – rankinis grąžtas Nr. 18. Netrukus buvo sėkmingai parduota daugiau kaip 50000 šių grąžtų. 1929 m. įmonė pervadinta į „Metabowerke GmbH“. „Metabowerke“ gaminami įrankiai pasižymėjo tvirtumu, kokybe ir ypač tiko darbams su plienu. Jų eksportas (daugiausia į Didžiają Britaniją) sudarė 80 procentų gautų įplaukų už parduotą produkciją.
LBM 36316
22x63xø50
Ketus.
Su trimis sieteliais ir veržle. Yra įrašas: „STANDARD WERK 32“. Spėjama, jog pagaminta Austrijoje. Tarpukaryje naudota mėsinėje.
P 7097
44x34 (indo); 22xø9 (stiklainio).
Cinkuota skarda, stiklas.
Sudaro indas konservavimui – su dangčiu, su iškeliamu dugnu. Su įrašu: „WECK“. Inde yra aštuoni stiklainiai su stikliniais dangteliais, su įrašu: „WECK“. Ant dugno išlieta: „1 ltr“. Taip pat yra stiklinis termometras specialiame įdėkle, konservuojant temperatūrai matuoti.
1900 m. Vokietijoje, Oflingene (Offlingen), Johanas Vekas ir Georgas van Eikas (Johann Weck ir Georg van Eyck) įkūrė įmonę „J. Weck ir Co“. Ji gamino stiklainius bei konservavimui reikalingus prietaisus su prekės ženklu „Weck“. Netrukus G. van Eikas Fridrichšaine (Friedrichshain) nusipirko stiklo fabriką. Jis išvystė ypač plačią gaminių reklamos kampaniją, sukūrė prekės ženklą su braške ir užrašu „Weck“, kas mėnesį leido „Žmonos ir šeimos patarėją“. „Weck“ buvo labai populiari ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo įmonė atnaujino gamybą ir 1950 m. atidarė fabriką Bonoje.
LBM 47529/1-10
16,5x19x9
Spalvotas metalas, medis.
Kaitinamas žarijomis. Skirtas mezginiams lyginti.
LBM 35700
19x43x15
Ketus.
Su įrašu: „KAUNE“. Sveria iki 5 kg. Gamintos XX a. pr. Kaune.
LBM 31113
39,5x16x11
Spalvotas metalas ir kitos medžiagos.
Gamintas SSSR. Pirmajam gazuoti vandenį pavyko anglų chemikui Džozefui Pristliui (Joseph Priestley), perleidus dujas per vandenį. Išradimas nebuvo įvertintas. Švedas Torbernas Bergmanas (Torbernus Bergman) toliau dirbo vandens dujinimo srityje. 1770 m. jis išrado būdą ir aparatą, kuriame vanduo suspaudžiamas ir prisotinamas anglies dioksidu. Blaivybės idėjos padėjo Jakobui Švepui (Johann Jacob Schweppe) iš Šveicarijos patobulinti aparatą ir išpopuliarinti bealkoholinį „šampaną“. 1783 m. buvo sukurtas ir pramoninis būdas gazuotam vandeniui gaminti. Paradoksalu, tačiau bealkoholinis „šampanas“ išplito Anglijoje, skiedžiant juo stiprius alkoholinius gėrimus. Populiarumas įgalino sukurti „Schvveppe and Co“ firmą, gyvuojančią ir dabar. Vėliau su gazuotu vandeniu imta naudoti sirupus. Gazuotą vandenį toliau populiarino daugelis vaistininkų. Tbilisio vaistininkas Mitrofanas Lagidzė 1887 m. sugalvojo į gazuotą vandenį dėti ne tik natūralių sirupų, bet ir kvapiųjų peletrūnų (tarchūnų) ekstrakto. Lietuvoje gazuotas vanduo išpopuliarėjo selterio, limonado, sodos vandens ir kitais pavadinimais. 1931 m. Lietuvoje reklamavosi 88 gazuoto vandens įmonės. Jos savo produkciją daugiausiai pardavinėjo buteliuose, tačiau buvo naudojami ir daugkartinio užpildymo sifonai.
Privati nuosavybė.
12x33x13
Ketus, spalvotas metalas, oda.
Ant kuro indo šono yra firmos ženklas, įrašas anglų kalba: „TRADE MARK PRI-MUS A/B B.A. HJORTH and Co STOCKHOLM MADE IN SWEDEN“ ir įrašai penkiomis kalbomis. Ant rankenos užrašyta: „PRIMUS No 633“.
LBM 30208
1889 m. Berndtas Augustas Hjorfas (Berndt August Hjorth) Švedijoje, Stokholme įkūrė mažą prekybos įmonę „B. A.Hjorth ir Co“, kuri pardavinėjo įrankius ir įrengimus. Sėkmė aplankė, kuomet 1890 m. įmonė įgijo teisę prekiauti neseniai garsaus to meto švedų išradėjo Johano Peterio Johansono (Johan Petter Johansson) išrastu reguliuojamu veržliarakčiu. Kitas produktas, tapęs labai sėkmingai eksportuojamu – primusinė viryklė „Primus“. Primusinės viryklės išradėjas Fransas Vilhelmas Lindkvistas (Frans Wilhelm Lindqvist) su savo partneriu Svensonu (Svensson) pasamdė B. A. Hjorfo įmonę pardavinėti šios viryklės. Primusinė viryklė netruko išpopuliarėti visame pasaulyje, o abi įmonės išaugo. 1898 m. verslas buvo reorganizuotas į bendrovę „AB Primus“. 1916 m. J. P. Johansonas pardavė savo 1886 m. įkurtų mechaninių dirbtuvių akcijas B. A. Hjorfui ir dirbtuvės tapo naujos korporacijos „B. A. Hjorth ir Co“ dalimi. 1918 m. „B. A. Hjorth ir Co“ taip pat susijungė su bendrove „AB Primus“. Fabrikas Lila Esingene (Lilla Essingen) gamino net tik virykles, primusinius kaitintuvus bei žibintus su prekės ženklu „Primus“, bet ir keptuves, kavos pupelių skrudintuves, orkaites ir t.t. Nuo 1954 m. įmonės pavadinimas – „AB Bahco“ – ankstesniojo pavadinimo trumpinys.
LBM 30208
Primusinė viryklė „OPTIMUS“
11,5xø19
Geležis, spalvotas metalas, kitos medžiagos.
Su įrašu: „MADE IN SWEDEN OPTIMUS No 1S STOCKHOLM“. Ant indo šono yra įmonės ženklas ir įrašai šešiomis kalbomis. Atskirai pateiktas užrašas arabų kalba.
Įmonę „Optimus“ 1899 m. Švedijoje, Stokholme, įkūrė trys inžinieriai: Karlas Busas, Karlas Neiglikas ir Peteris Ustbergas (Carl Böös, Carl Neiglick ir Petter Östberg). 1900 m. jie sudarė sutartį su A. R. Bildto exporto įmone, kad pastaroji prekiautų „Optimus“ prekės ženklo viryklėmis ir primusiniais kaitintuvais. Šiuo laikotarpiu Bildtų šeima tapo didžiausia „Optimus“ akcininke. Įmonė eksportavo savo gaminius į daugelį pasaulio šalių, turėjo platų prekybos agentų tinklą. Pirmasis pasaulinis karas, kuomet staigiai išaugo vario kainos bei po revoliucijos Rusijoje prasidėjusi sumaištis (joje buvo didžiausia „Optimus“ rinka), įklampino įmonę į finansinius sunkumus. Tačiau tarpukaryje ji atsigavo ir išplėtė savo gaminių asortimentą. „Optimus“ gamino spynas, indus žibalui, lempas, įvairias virykles (taip pat su dviem degikliais), krosneles šildymui. Švedų gamintojai pasaulyje buvo ypač vertinami dėl kokybės, todėl iki 1940 m. eksportas sudarė 90 procentų įmonės pelno.
LBM 29381
Indas arbatžolėms užplikyti
22x18ø15
Spalvotas metalas.
LBM 7756
18x26x15,5
Juodas ir spalvotas metalas, medis.
Su įrašu: „E. HÄHNEL EFFEKT DE“. Naudota nedideliam kiekiui skysčio užvirti. XX a. 3-4 deš.
Gaminta Vokietijoje, Haidersdorfe (Heidersdorf) Ernsto Vilhelmo Hanelio (Ernst Wilhelm Hänel) įmonėje. Įmonė buvo įkurta 1885 m. Pradžioje čia gamino lituotus vario žibintus. Nuo 1891 m. buvo gaminami žibaliniai žibintai, primusiniai kaitintuvai. 1897 m. E. V. Hanelio gaminiai buvo apdovanoti Leipcigo prekybos ir pramonės parodoje. Įmonė garsėjo savo viryklėmis „Effekt“ ir „Perfektus“. Vėliau gaminiai ženklinti prekės ženklu „Vulcano“.
LBM 36692
31x22x21
Spalvotas metalas, ketus, emaliuota skarda, kitos medžiagos.
Dviejų atskirai reguliuojamų degiklių. Su užrašu: „GRAETZ PETROLEUM KÜCHER N 92“. Gaminta Berlyne.
1866 m. Vokietijoje, Berlyne santechnikas Albertas Gretcas (Albert Graetz) ir prekybininkas Emilis Erichas (Emil Ehrich) įkūrė fabriką, kuriame gamino žibalines lempas, spiritu bei žibalu arba dujomis kaitinamas virykles, krosneles „Akaria“, „Iris“, „Matador“. 1889 m. A. Gretcas perdavė fabriko vairą trims savo sūnums. Po dešimties metų įmonė išaugo – joje vietoj 100 dirbo jau 1000 darbininkų, buvo statomi nauji fabrikai. Vidurinysis A. Gretco sūnus Maksas rūpinosi naujų produktų kūrimu bei techniniais jų sprendimais. 1905 m. buvo sukurtas Gretco dujų uždegiklis, kuriam atsiradus neliko būtinybės ranka užžiebti gatvių žibintus. 1908 m. įmonė pristatė elektros lemputę „Esso“.
1922 m. buvo sukurta korporacija ir užregistruotas jos pavadinimas „Ehrich ir Graetz AG“. Trečiajame dešimtmetyje buvo gaminami „Graetzor“ elektra kaitinami lygintuvai, arbatinukai, krosnelės, radijo imtuvai. 1943 m. įmonė tapo „Graetz AG“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui senosios įmonės likučiai iki 1950 m. veikė Rytų Berlyne. Erichas ir Fritcas Gretcas įkūrė naują kompaniją „Graetz KG“, kuri gamino lempas Vakarų Vokietijos kariuomenei ir didžiąją dalį pagamintos produkcijos eksportuodavo į užsienį.
LBM 27301
63x32xø27
Ketus.
Pirkta baigiantis Pirmajam pasauliniam karui iš besitraukiančių Vokietijos kareivių. Krosnelę naudojo Kėdainiuose, Antano ir Antaninos Morkūnų parduotuvėje bei bute.
Privati nuosavybė.
17x53 x 27
Medis, geležis.
LBM 34205
26x24x27
Ketus, medis.
Įleidžiama į ugnialentę. Sukama rankena. Su įspaudais: „2 ½ “. XX a. pr.
LBM 31475
31x22x10
Metalas, medis.
Pirkta apie 1940 m. Vokietijoje.
LBM 36536
19x20x13
Medis, skarda.
Su terkšle. Su įrašu etiketėje: „PEUGEOT FRERES VALANTIGNEY (DOUBS) MODELE DEPOSE“ ir įmonės ženklu – liūtu ant strėlės.
Gamintojas – „Peugeot“. Dabar tai – pagrindinė Prancūzijos automobilių gamintoja, priklausanti PSA „Peugeot Citroen“ grupei. Broliai Žanas Pjeras ir Žanas Frederikas Pežo (Jean-Pierre ir Jean-Frederic Peugeot) kilo iš malūnininkų šeimos, kuri gyveno Prancūzijos Dubs (Doubs) departamente netoli nuo Monbeliaro (Montbeliard) miesto. 1810 m. jie sumanė paversti savo malūną metalo apdirbimo fabriku, kuriame gamino pjūklus, laikrodžių mechanizmus. Nuo 1824 m. ir 1882 m. palaipsniui buvo kuriamos naujos „Peugeot“ gamyklos, o produkcija įvairėjo: spyruoklės, įrankiai, korsetų gamybos mechanizmai, kavamalės bei siuvimo mašinos. Rankinės kavamalės pradėtos gaminti 1840 m. Nuo 1930 m. gamintos elektrinės „Peugeot“ kavamalės. Kavamales įmonė gamino iki 1975 m.
LBM 28064
12xø11
Spalvotas metalas.
Pirkta Rygoje XX a. pr.
LBM 30020
65xø40
Metalas, kitos medžiagos.
Pakabinama. Skirta lauko apšvietimui. Prie šono pritvirtinta plokštelė su įrašais: „PETROMAX No 836 EHRICH u. GRAETZ. A./G. BERLIN SO. 36“. Be stiklo.
1866 m. Vokietijoje, Berlyne santechnikas Albertas Gretcas (Albert Graetz) ir prekybininkas Emilis Erichas (Emil Ehrich) įkūrė fabriką, kuriame gamino žibalines lempas, spiritu bei žibalu arba dujomis kaitinamas virykles, krosneles „Akaria“, „Iris“, „Matador“. 1889 m. A. Gretcas perdavė fabriko vairą trims savo sūnums. Po dešimties metų įmonė išaugo – joje vietoj 100 dirbo jau 1000 darbininkų, buvo statomi nauji fabrikai. Vidurinysis A. Gretco sūnus Maksas rūpinosi naujų produktų kūrimu bei techniniais jų sprendimais. 1905 m. buvo sukurtas Gretco dujų uždegiklis, kuriam atsiradus neliko būtinybės ranka užžiebti gatvių žibintus. 1908 m. įmonė pristatė elektros lemputę „Esso“.
1922 m. buvo sukurta korporacija ir užregistruotas jos pavadinimas „Ehrich ir Graetz AG“. Trečiajame dešimtmetyje buvo gaminami „Graetzor“ elektra kaitinami lygintuvai, arbatinukai, krosnelės, radijo imtuvai. 1943 m. įmonė tapo „Graetz AG“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui senosios įmonės likučiai iki 1950 m. veikė Rytų Berlyne. Erichas ir Fritcas Gretcas įkūrė naują kompaniją „Graetz KG“, kuri gamino lempas Vakarų Vokietijos kariuomenei ir didžiąją dalį pagamintos produkcijos eksportuodavo į užsienį.
Įdomi labai populiarios pasaulyje lempos „Petromax“ istorija. Ji buvo sukurta 1910 m., tačiau prekės ženklas „Petromax“ užregistruotas tik1920 m. Kadangi M. Gretcą draugai pravardžiuodavo žibaliniu Maksu, naujosios lempos pavadinimą taip pat sudarė šie du žodžiai – „žibalas“ ir Maksas. Lempos dizainas ypač sėkmingas: ji buvo saugi, patikima, lengva, su vertikaliu garintuvu, kurui vietoj akmens anglių dujų naudotas žibalas. Priklausomai nuo dydžio ir konfigūracijos, „Petromax“ lempos šviesumas galėjo siekti nuo 200 iki 1000 žvakių.
Privati nuosavybė.
11,5xø4
Skarda, šlifuotas stiklas, plienas.
Su įrašu: „DAIMON FOCUS“. Maitinamas apskritomis sausomis baterijomis. Gamintas Vokietijoje. Vokietijos ginkluotosios pajėgos (vermachtas) naudojo kaip signalinį žibintuvėlį.
LBM 39043
28xø18
Metalas, stiklas, kitos medžiagos.
Su užrašu: „MOFEM“. XX a. 3-4 deš.
Įmonė „Mofem“ buvo įkurta 1900 m. Vengrijoje, Mosonmagyarovaro (Mosonmagyaróvár) mieste. Elektrinės lempos su laikrodžiais – žadintuvais gamintos 3-4 dešimtmečiuose ir pardavinėtos Paryžiuje. Dėl to jos vadinamos prancūziškomis. Manoma, kad „Mofem“ lempa su laikrodžiu – žadintuvu yra viena gražiausių kada nors gamintų Art Deco stiliaus lempų.
LBM 49499
98xø20
Spalvotas metalas, plienas, medis.
Rankinis. Pirktas XX a. pr. Tilžėje. Skalbiama suminkštintame vandenyje sudrėkintą skalbinį spaudinėjant skardos gaubtu, kuris per audeklą pučia oro burbuliukus. Prie burbuliukų prilipę nešvarumai išpučiami iš audeklo.
LBM 31402
150x105x55
Medis, metalas.
Vertikalūs. Dviejų velenų. Ant liemens išlietas iškilus užrašas: „Holsatia-Mangel“.
P 6279
20x74x19
Geležis, padengta cinku, plienas, kaučiukas, medis.
Su įrašu: „SUPERIOR“. Voleliai su dviem tvirtinimo ir dviem tarpelio reguliavimo varžtais.
LBM 30420
120x68x68
Juodas metalas, skarda, emalė, kitos medžiagos.
Su įrašu: „Miele“. Įgyta iš prekybos agento Knapkės Kaune, Kęstučio g. Mokėta 600 litų. Naudojo mokytojų Grigiškių šeima Mažeikiuose, Sedoje, Kaune.
Dabar buities prietaisų, virtuvės įrangos gamintoja „Miele ir Cie. KG“. 1898 m. Karlas Miele ir Reinhardas Zinkanas (Carl Miele ir Reinhard Zinkann) nusprendė įsteigti „Miele ir Cie.“ gamyklą, kurioje ketino gaminti grietinėlės separatorius. 1899 m. gamyba buvo oficialiai pradėta. Bendrovė įsikūrė sename malūne Hercbroke, netoli Giuterslo (Herzebrock, Gütersloh). 1901 m. gaminių asortimente atsirado sviestasukė – medinė statinaitė su ranka sukamomis mentėmis. Tada K. Miele gimė paprasta idėja – šiek tiek patobulinti jos konstrukciją ir pritaikyti skalbimui. 1911 m. pasirodė pirmoji „Miele“ skalbyklė su elektriniu varikliu. Tas pats variklis suko ir gręžimo mašiną. Gręžimo mašiną buvo galima svertu sujungti arba atjungti nuo pagrindinių skalbyklės mechanizmų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Miele“ sukūrė pirmąją vandeniu varomą skalbyklę Nr. 40. Tuo metu vanduo buvo gerokai pigesnis už elektrą. Po proceso jį buvo galima surinkti ir panaudoti kitoms reikmėms. 1920 m. mažoms pieninėms bendrovė gamino įvairiausius, vos vienu varikliu varomus aparatus, naudojamus visuose sviesto gamybos etapuose. 1923 m. „Miele“ sukūrė skalbyklę Nr. 50 su prijungtu elektriniu varikliu, juostiniu būgnu ir grandininiu gręžimo įrenginiu. 1925 m. „Miele“ sukūrė pirmąsias anglimis ir dujomis varomas būgnines skalbykles. Dėl didelės talpos šios skalbyklės idealiai tiko viešbučiams, restoranams ir ligoninėms. Prie jų buvo galima derinti didelę centrifugą skalbinių džiovinimui. 1930 m. pasirodė „Miele“ lopšio tipo skalbyklė, imitavusi nuo seno žinomą skalbimo principą, kai skalbiniai buvo plaunami panardinant ir ištraukiant juos iš tekančio vandens. Karo metais buitinių prietaisų gamyba buvo nutraukta. 1940 m. pagaminta vos 22000 skalbyklių, tarp jų – 10000 vienetų 55-ojo modelio.
LBM 34386
47xø21, visas „muštoko“ ilgis – 91 cm.
Medis, geležis.
LBM 25539
45x64x36
Medis, geležis, ketus.
Su krumpliaratine pavara.
LBM 14755
30x23x14
Medis, ketus.
Su įrašu: „DAZEY“.
Įmonė „Dazey Churn and Manufacturing“ buvo įsteigta 1906 m. JAV, Sent Luise (St. Louis). Iki tol Natanas P. Dazei (Nathanas P. Dazey) Dalase gamino atidarytuvus. Nupirkęs E. P. Džonso (E. P. Jones), gaminusio stiklines sviesto plaktuves, kompaniją, jis tapo stambiausiu tokio tipo plaktuvių gamintoju JAV. 1915 m. „Dazey Churn and Manufacturing“ pagamino 250000 sviesto plaktuvių, o 1936 m. – arti trijų milijonų. Apie 1950 m. prekės ženklas buvo parduotas „Landers, Frary and Clark“, o vėliau „Rival“ kompanijai.
P 7230
26xø19
Medis, ketus, geležis.
Su įrašu: „RELIANCE HUSQVARNA SWEDEN 2 QTS“.
„Husqvarna“ buvo įkurta 1689 m. kaip ginklų liejykla Švedijos kariuomenei. 1872 m. įmonė pradėjo gaminti siuvimo mašinas ir virtuvės reikmenis iš ketaus. 1872 m. tapo „Husqvarna AB“. 1918 m. įmonė įsigijo Norahamars Bruko (Norrahammars Bruk) fabriką ir išplėtė gamybą nuo šildymo katilų iki žoliapjovių. Laikotarpis nuo 1934 m. iki 1949 m. ženklino įmonės augimą. Buvo pradėtos gaminti elektrinės viryklės, indaplovės bei skalbimo mašinos.
LBM 29769
12x32x13
Ketus.
Šuniuko formos. XX a. Naudotas Kaune.
LBM 49572
7x29x13
Ketus.
Su įrašu: „GUMAN DENKEN“. XIX a.
LBM 47707
Prietaisas batų formai palaikyti džiovinant
3,5x27x6,5
Plienas ir spalvotas metalas.
Spyruoklinis. Su įrašu: „CHAUSSURES RAOUL PARIS“.
LBM 46903
Prietaisas batų formai palaikyti džiovinant
5x24x7
Plienas ir spalvotas metalas.
Su reguliuojamu įtempimo mechanizmu. Su įrašu: „MADE IN ENGLAND“. Pagamintas Didžiojoje Britanijoje.
LBM 46119
ø išskleisto – 76x69, ø suskleisto – 10.
Plienas, audinys, medis.
XX a. pr.
LBM 25600
3x27,5x5
Geležis, skarda, medis.
Su įrašais: „Wella“ ir „DRGM“.
Gamintojas – „Wella“. Dabar „Wella AG“. Įmonė „Wella“ buvo įkurta 1880 m. Vokietijoje. Ją įkūrė 25 metų kirpėjas Francas Štrioeris (Franzas Ströheris), norėdamas gaminti ir prekiauti dirbtiniais plaukais. 1904 m. jis atidarė fabriką Rotenkirchene (Rothenkirchen). Po Pirmojo pasaulinio karo „Wella“ pradėjo gaminti prietaisus ilgalaikiam plaukų sušukavimui. Prekės ženklas „Wella“ užregistruotas 1927 m. Ketvirtajame dešimtmetyje įmonė sukūrė pirmą ilgalaikiam sušukavimui skirtą nešiojamą įrenginį „Wella Junior“, o taip pat pradėjo bendradarbiauti su kirpimo salonais bei kirpėjais. Salonai, kurie pirkdavo „Wella“ prietaisus, buvo aprūpinami ir „Wella“ plaukų priežiūros priemonėmis.
LBM 13591
4,5x15,5x8
Ketus, plienas.
Rankinė. Su užrašu anglų kalba: „BROWN AND SHARPE MFG. CO. PROV. RJ. PATENTED JULY 1-79 JUNE 3-64“. Naudota Vabalninke, Daubaro kirpykloje, XX a. 3-4 deš. 1833 m. JAV, Providenso (Providence) mieste Deividas Braunas (David Brown) su sūnumi Džozefu įkūrė laikrodžių gamybos ir taisymo dirbtuvę-krautuvę. 1851 m. Dž. Braunas pagamino kišeninį slankmatį, pavadintą praktišku įrankiu, kurį galima pardavinėti bet kurioje pasaulio šalyje už kiekvienam prieinamą kainą. 1853 m. Lusjenas Šarpas (Lucien Sharpe) tapo Dž. Brauno partneriu. Įmonė pavadinta „Brown and Sharpe“. Buvo pradėtos gaminti siuvimo mašinos. 1861 m. įmonė pristatė frezavimo stakles. Į gamybą įdiegus šias stakles, įmonės darbuotojų skaičius ženkliai sumažėjo. 1875 m. buvo pagamintos pirmos universalios šlifavimo staklės. 1898 m. kompanijoje dirbo 1500, o 1941 m. - 13 tūkst. darbuotojų. Nuo 1953 m. pradedami atidaryti įmonės padaliniai Europoje.
LBM 38147
3x32,5x3,5
Oda, medis, metalas.
Su srieginiu įtempikliu. XX a. 2-4 deš.
LBM 47556
Žirklutės iš manikiūro rinkinio
1,5x11x5,5
Geležis, plienas.
XX a. 3-4 deš.
LBM 44502-3
Įrankis blakstienoms užriesti
4,5x10,5x3,5
Geležis.
Gamintas JAV. XX a. 3-4 deš.
LBM 44502-4
Rašalinė
11,5x16x15,5
Marmuras, stiklas, spalvotas metalas.
Su dviem indeliais rašalui. XX a. 6 deš.
LBM 28667
Pieštukas
ø 1x13
Medis, metalas
Su užveržiamu užmautuku. Tokį pieštuką parduodavo kartu su užrašų knygele. Pirktas Vabalninke apie 1927 m.
LBM 29699
Parkeris „DURO“
ø1,5x13
Plastmasė, kitos medžiagos.
Su įrašu: „Duro“. XX a. 3 deš.
1905 m. Frankas Džarvis ir Tomis Garneris (Frank Jarvey ir Tommy Garner) Didžiojoje Britanijoje, Londone, įkūrė įmonę „Conway Stewart and Co Limited“. Iki tol jie abu dirbo garsioje parkerių gamybos kompanijoje „De La Rue“. Manoma, kad pavadinimas „Conway Stewart“ buvo pasiskolintas iš populiaraus tų laikų vodevilio.
Pradžioje įmonė perpardavinėjo parkerius ir tik po kiek laiko pati ėmėsi gamybos. Ankstyvieji modeliai buvo pagaminti iš kietos gumos ir beveik nesiskyrė nuo kitų gamintojų parkerių. Nuo 1920 m. „Conway Stewart“ parkeriai įgavo savo stilių. Įmonė juos gamino iš spalvoto celiulioido ir plastiko. Įdomu, jog dauguma „Conway Stewart“ parkerių turėjo pavadinimą ir skaičių, pavyzdžiui, „Dinkie“ (540-550), „Dandie“ (720, 728). Modelis „Duro“ buvo pagamintas 1924 m.
LBM 25554
ø1,5x14
Metalas, kitos medžiagos.
Keturių spalvų. Yra įrašas: „J. Karvelis Kaunas“. XX a. 3-4 deš.
LBM 49378
4,5x3,5x2,5
Metalas.
Su įrašu: „JOHANN FABER No 6738 D.R.G.M.“.
1931-1932 m. Johano Faberio fabriką nupirko „Faber-Castell“ (įkurta 1761 m. Vokietijoje, Štaine (Stein). Faberių šeima nuo XVIII a. vidurio vertėsi pieštukų gamyba.
LBM 25552
13x23x19
Bakelitas, metalas, kitos medžiagos.
Su diskiniu rinkikliu. Su įrašu „VEF“. Pagamintas 1959.
VEF (latviškai Valsts elektrotehniskā fabrika, lietuviškai Valstybinis elektrotechnikos fabrikas) buvo įkurtas Latvijoje, Rygoje, 1919 m. kaip Pašto ir telegrafo departamento dirbtuvės. 1928 m. jos persikėlė į tuščias buvusios elektromechanikos gamyklos „Union“ patalpas („Union“ veikė iki Pirmojo pasaulinio karo). Nuo 1932 m. dirbtuvės buvo pervadintos Valstybiniu elektrotechnikos fabriku (VEF). Jis gamino radijo ir telefono aparatus, telefono stotis, fotoaparatus, foto popierių, lygintuvus, elektros lemputes, kišeninius žibintuvėlius, elektroarmatūrą, darbastalius, net sportinius lėktuvus. 1936 m. VEF pradėjo gaminti savamokslio latvių išradėjo Valterio Capos sukurtą miniatiūrinį fotoaparatą „VEF-Minox“. Šis unikalus fotoaparatas greitai užkariavo pasaulį ir tapo populiarus net JAV.1936–1944 m. buvo pagaminta 17 tūkst. tokių fotoaparatų.
Po Antrojo pasaulinio karo „VEF“ greitai plėtėsi ir tapo didžiausia sovietų Latvijos gamykla, gaminusia komunikacinę techniką. XX a. 7-ąjame dešimtmetyje ji kas minutę pagamindavo po 7 radijo imtuvus ir 5 telefono aparatus. Populiarūs buvo ir tranzistoriniai radijo imtuvai „Spīdola“, o 8-ąjame dešimtmetyje – „VEF“.
LBM 46123
Pypkė
13x20x5,5
Medis.
LBM 49660
Pypkė
16x24
Medis, metalas, ragas.
Su įrašu: „BRUYERE“. Pagaminta XX a. 2 deš. Vokietijoje.
LBM 33829
Žiebtuvėlis
6,5x3x3
Juodas metalas, kitos medžiagos.
Su svirtine pavara ratukui sukti.
LBM 27595
Žiebtuvėlis
8xø2,5
Metalas, keramika.
Su įrašu: „DRGM“. Rastas Kuršėnuose 1942 m. Spėjama, jog gamintas Vokietijoje.
LBM 33819
Žiebtuvėlis „KASCHIE“
8xø2,5
Spalvotas metalas, kitos medžiagos.
Su įrašu: „KASCHIE“. Tarpukaryje pirktas Rumšiškėse.
Įmonė „Schiederwerk“ buvo įsteigta 1919 m. Vokietijoje, Niurnberge. Įkūrėjas – Karlas Šyderis (Carl Schieder). Pradžioje „Schiederwerk“ gamino ryšių tinklų paskirstymo dėžutes ir gnybtų plokšteles. Nuo 1923 m. pradėjo gaminti aksesuarus rūkantiems bei kišeninius žiebtuvėlius pavadinimu „Kaschie“. Žiebtuvėlius įmonė gamino iki 1963 m.
LBM 30985
Žiebtuvėlis „KASCHIE“
2xø7,5
LBM 30207
24x28x40,5
Metalas, medis.
Su įrašu: „Georgia DFP“. Transformuojama.
LBM 28781
65x68x84
Medis, geležis.
Su automatine pastūma. Naudota 1929-40 m. Skaudvilėje.
LBM 31220
21x21x15
Metalas, fajansas.
Su užrašais lietuvių kalba: „VONIA TUŠAS ŠILTA ŠALTA“.
LBM 39037
Termometras vonios vandens temperatūrai matuoti
3x28x3
Medis, stiklas, kitos medžiagos.
Gyvsidabrinis. Dėžėje yra įstatyta Reaumuro skalė su padalomis nuo 10 iki 40 laipsnių. Naudotas Panevėžio r., dvare, iki 1940 m.
LBM 30395
Termometras vonios vandens temperatūrai matuoti
3x20x2,5
Medis, stiklas, kitos medžiagos.
Spiritinis. Su dviem skalėm (Celsijaus ir Reaumuro). Pirktas 1912 m. Liepojoje.
LBM 14111
46x58x60
Skarda.
Kaitinama anglimis. Naudota tarpukaryje.
LBM 39774
50x30x26
Ketus, spalvotas metalas.
Dviejų cilindrų, rankinė. Su įrašais: „SIGIMUNT MIRA CHECOSLOVAKIA 70348 3“. Gaminta Čekoslovakijoje.
LBM 27478
24x27x15,5
Ketus, geležis.
Su rankine pavara. Mašinos konstrukcijoje yra stačiakampė plokštelė siuviniui padėti.
Pagaminta XIX a. pab. arba II p.
LBM 31689
27x50x60,5
Ketus, geležis, plienas, medis.
Su rankine pavara. Turi šaudyklės mechanizmą su ritės įrenginiu. Pagaminta 1905 m. Škotijoje, Klaidebanke (Clydebank). Su įmonės ženklais ir įrašais „SINGER“.
Siuvimo mašinos tėvyne yra laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos. 1851 m. verslininkas, išradėjas (ir net aktorius!) Aizekas Meritas Singeris (Issac Merit Singer) užpatentavo pirmą praktišką siuvimo mašiną „Singer“. Tais pačiais metais jis ir teisininkas Edvardas Klarkas (Edward Clark) Niujorke įkūrė „Singer“ siuvimo mašinų kompaniją, pavadintą „I. M. Singer and Co“. 1855 m. ji tapo didžiausia tarptautine kompanija pasaulyje. 1870 m. buvo sukurtas „Singer“ prekės ženklas – raudona „S“ raidė su siuvančia mergina. 1890 m. jis tapo vienu žinomiausių prekės ženklų pasaulyje. Pirmas „Singer“ siuvimo centras, kuriame rengti siuvimo kursai, buvo atidarytas JAV 1927 m. Tokia patirtis pritaikyta ir kitose šalyse.
Tarpukario Lietuvoje „Singer“ siuvimo mašinos buvo pačios populiariausios. Jomis prekiauta itin aktyviai: buvo sukurtas agentų, siūlančių išsimokėtinai pirkti siuvimo mašinas, tinklas, organizuoti nemokami „Singer“ siuvimo bei siuvinėjimo kursai.
LBM 42725
31x52x23
Ketus, geležis, plienas, medis, kitos medžiagos.
Su rankine pavara. Pagaminta 1950 m. SSSR, Podolsko mechanikos gamykloje. Su įmonės ženklais.
„Singer“ siuvimo kompanija 1902 m. atidarė fabriką Rusijoje, Podolske. 1918 m. jį nacionalizavo bolševikai. Siuvimo mašinų gamyba buvo nutraukta. Fabrikas pradėjo gaminti metalinius puodus, keptuves, lygintuvus ir tik 1924 m. pasirodė pirmoji sovietų gamybos siuvimo mašina „Gosšveimašina“.
Privati nuosavybė.
71x46x33
Ketus, plienas, medis.
Cilindrinė. Su įrašu: „D.R.G.M“. Spėjama, jog gaminta Vokietijoje. Su nebaigta megzti kojine. Pirkta už 600 litų tarpukaryje. Kojines Kėdainiuose mezgė Marijona Morkūnaitė ir jos brolis.
LBM 37100
26x18x17
Medis, metalas.
„Užtraukiamas“ grandinėle. Su gongu. XIX a.
LBM 1363
16x13x10
Metalas, stiklas.
Su trimis skalėmis. Su įrašu: „JUNGHANS“. Įsigytas apie 1920 m.
Gamintojas – „Junghans“. 1861 m. Vokietijoje, Šramberge (Schramberg) Erhardas Junghansas įkūrė laikrodžių gamybos fabriką. Iš pradžių buvo gaminamos tik laikrodžių dalys ir tiekiamos kitiems gamintojams. „Junghans“ prekės ženklas žinomas nuo 1866 m. 1870 m., pradėjus vadovauti E. Junghanso sūnui Artūrui, „Junghans“ sparčiai plėtėsi. Nuo 1890 m. lakrodžiai žymimi aštuonkampe žvaigžde. 1893 m. buvo pagamintas milijoninis „Junghans“ laikrodis. 1903 m. „Junghans“ įmonė tapo didžiausia pasaulyje laikrodžių gamintoja. 1927 m. „Junghans“ pradėjo gaminti rankinius laikrodžius.
LBM 9405
15x13x9
Spalvotas metalas, stiklas.
Su dviem skalėm. Su įrašu: „BIG BEN“. Parvežtas iš JAV.
Įmonė buvo įkurta 1884 m. JAV, Ilinojaus valstijoje, Peru mieste ir pavadinta „United Clock Company“. Postūmis įmonės atsiradimui buvo Čarlzo Stalbergo (Charles Stahlberg) inovacija laikrodžių gamyboje. Iš pradžių mažame fabrikėlyje per dieną buvo pagaminamas vienas laikrodis. Vėliau aštuoni darbuotojai per dieną pagamindavo 25 laikrodžius. 1912 m. akcininkai pakeitė įmonės pavadinimą į „Western Clock Company“.
1908 m. įmonė sukūrė žadintuvą su „skambučiu viduje“. „Big Ben“ pradėtas pardavinėti 1910 m. Tai buvo pirmasis laikrodis, kuris 1920 m. nacionaliniu mastu pradėtas reklamuoti žurnale „Saturday Evening Post“. Paskatinta didžiulio „Big Ben“ pasisekimo, įmonė pradėjo gaminti mažesnius žadintuvus, vadinamus „Baby Ben“.
LBM 32603
ø13x4
Medis, stiklas, metalas.
Kabinamas ant sienos. Su įrašais lietuvių kalba: „Audra lietus ar vėjas permaina giedra sausa“. Taip pat užrašyta: „J. Dimensteinas, Kaunas“.
LBM 23409
95x195x90 (sudėtas)
Medis, ketus, plienas, spalvotas metalas.
Su įrašu: „F. F. Neumann“.
Pirmuosius pianofortus 1698 m. pagamino iš Padujos (Italija) kilęs Bartolomeo Kristofori (Bartolomeo Cristofori), kuris rūpinosi muzikos instrumentų kolekcija Medičių dvare, Florencijoje. Spėjama, jog pianofortas pagamintas XIX a. Austrijoje.
P 378
130x115x59
Medis, ketus, plienas, spalvotas metalas ir kitos medžiagos.
Pagaminta Panevėžyje, Juozo Struko pianinų dirbtuvėse. J. Strukas nuo mažumės buvo gabus muzikai. Tėvai jį išsiuntė mokytis į Rygą. Gyvendamas šiame mieste pradėjo gaminti muzikos instrumentus. Verslas sekėsi gerai, todėl, kai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su savo dirbtuve evakavosi į Tomską (Rusija), užėmė net 12 vagonų. Pasibaigus karui, J. Strukas grįžo į Panevėžį. Čia įsteigė pianinų dirbtuves. Ketaus dalis pianinams iš pradžių įsiveždavo iš užsienio. Vėliau jas pirkdavo Panevėžio liejyklose. Visas kitas dalis pagamindavo savo dirbtuvėse. Per metus J. Strukas pagamindavo 12 pianinų.
LBM 50124
9x114x30
Medis, metalas, kitos medžiagos.
Bosinė.
Gamintojas – „Kremona“. 1924 m. Dimitaras Georgijevas (Dimitar Georgiev), buvęs keliaujantis ginklų gamintojas, Kazanlako (Kazanlak) mieste, Bulgarijoje, su dviem broliais įsteigė dirbtuvę, kurioje gamino rankų darbo mandolinas, smuikus, o vėliau ir gitaras.
Privati nuosavybė.
218x97x74
Dėžė medinė, stiklas, metalas, įvairios medžiagos.
Su įrašu: „POLYPHON“. Į LLBM atvežtas iš Biržų.
Pagamintas 1900 m. „Polyphon Musicwerke“ įmonėje. Šią įmonę 1887 m. Leipcige, Vokietijoje įkūrė Gustavas Brachhauzenas (Gustav Brachhausen). 1905 m. ji pradėjo gaminti diskus su užrašu „Polyphon“.
LBM 9100
41xø40x25
Bakelitas, metalas, stiklas, kitos medžiagos.
Radijo bangų ilgis 200/550 m ir 900/2,000 m. Lempos: Mullard FC13, Mazda VP.1321, Mazda Pen DD.40/20, and Mullard UR.2.
Radijo imtuvas „Ekco AD65“ 1934 m. pagamintas Didžiojoje Britanijoje įsikūrusioje bendrovėje „E. K. Cole Ltd“ (EKCO). Jo dizainą sukūrė garsus architektas ir dizaineris Velsas Kautsas (Wells Coates), projektavęs pastatus, jachtas, lėktuvų interjerus, kūręs įvairių buities daiktų, audinių, laikrodžių, radijo aparatų dizainą.
Tai vienas mėgstamiausių visų laikų radijo imtuvų modelių pasaulyje, Art Deco stiliaus klasika. Iki tol radijo imtuvų korpusas buvo medinis, dažniausiai rankų darbo. Tai darė juos panašius į baldus. V. Kautsas įgyvendino radikalų sprendimą. Kurdamas „Ekco AD65“ jis panaudojo neseniai atsiradusį bakelitą. „Ekco AD65“ buvo gaminamas dviejų modelių: standartinis (suomiško riešutmedžio spalvos) bei juodos spalvos su chromu. Įdomu, jog standartinis, medžio faktūrą primenantis modelis buvo populiaresnis.
Privati nuosavybė.
18x44x30
Medis, metalas, kitos medžiagos.
Gamintas SSSR, Krasnogvardeiske. Galvutė su įrašu: „Prometeus“. Gaminta SSSR, Leningrade.
LBM 29655
41x50x48,5
Medis, plastmasė, įvairios medžiagos.
Televizijos imtuvai „Rekord“ nuo 1956 m. buvo gaminami SSSR Voronežo, Aleksandrovsko ir Baku radijo gamyklose.
Privati nuosavybė.
Fotoaparatas „BALDA FRONTBOX“
12x13x8,5
Metalas, stiklas, oda.
Kadro dydis 6x9 cm. Juostos tipas 120 mm. Fotoaparatas „Balda Frontobox“ gamintas 1930-1938 m.
Gamintojas – „Balda-Werk Max Baldeweg“. 1908 m. Vokietijoje, Dresdene Maksas Baldevegas (Max Baldeweg) įkūrė kompaniją „Balda“. 1913 m. jos pavadinimas buvo pakeistas į „Balda-Werk Max Baldeweg“. Kompanija gamino vidutinio formato fotoaparatus. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. „Balda-Werk Max Baldeweg“ buvo nacionalizuota. M. Baldevegas persikėlė į Vakarų Vokietiją ir Bundės mieste įkūrė kompaniją „Balda-Werk Bunde“. Kelerius metus veikė dvi įmonės tuo pačiu pavadinimu, todėl 1951 m. Rytų Vokietijoje likusi kompanija pakeitė savo pavadinimą į „Belca-Werk“.
LBM 29932
25x31x12
Metalas, stiklas, medis, kitos medžiagos.
Naudojamas kartu su fotoaparatu „Liubitel“.
Privati nuosavybė.
21x36x12, krepšys – 22x56x22.
Plastmasė, kitos medžiagos.
Skirta filmuoti 16 mm pločio juosta. Buvo naudota LLBM. Įdėta į odos krepšį.
P 7580
Žiūronai – 17x16x5, dėklas – 20x18x7.
Metalas, stiklas, oda.
Su įrašu: „Plastvista 10x40 Hitschke Rathenov“. Įdėti į odos dėklą.
Privati nuosavybė.
