SASNAVOS SENOSIOS BAŽNYČIOS ATKŪRIMAS
LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUJE

Baigiasi 2017 metai, kurie Lietuvos liaudies buities muziejuje, be kitų reikšmingų įvykių, švenčių ir paminėjimų, buvo ir čia atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios 200 metų sukakties paminėjimo metai. Šiai datai muziejus ruošėsi ir puošėsi iš anksto, tris metus vykdė tęstinį senųjų bažnyčios altorių tyrimų, konservavimo ir tapybos restauravimo projektą, o rugsėjo 7 d. surengė gražią ir turiningą šventę, kurioje sulaukė daug svečių, tarp jų – būrio ištikimiausių  bičiulių iš Sasnavos. Tą dieną taip pat vyko mokslinė konferencija, susijusi su Sasnavos senosios bažnyčios istorija, architektūra, įranga bei Užnemunės regiono sakraline daile ir architektūra, sulaukusi žinomų dailėtyrininkų, istorikų, architektų pranešimų ir būrio klausytojų. Po šios šventės, Lietuvos žiūrovams, klausytojams ir skaitytojams pristatytos per televiziją, radiją ir spaudą, tikriausiai jau ne tik sasnaviškiai neklysdami atsakytų, kas sieja Sasnavą ir Rumšiškes ir kodėl jie yra tarsi susigiminiavę miesteliai. Iki šiol to dar nežinantiems paaiškintų: taip yra todėl, jog Sasnavos dalelė, netgi visai nemaža jos istorijos dalis, yra atgimusi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur 2008–2011 metais atstatyta senoji medinė jų koplyčia, kažkada, prieš beveik 200 metų (1817 m.), suręsta ant Sasnos upės kranto, kelis kartus praplėsta, įgavusi parapinės bažnyčios statusą ir daug metų buvusi neatsiejama Sasnavos gyvenvietės ir jos žmonių gyvenimo dalimi. 1938 m., pastačius naująją mūrinę Sasnavos bažnyčią, senoji medinė tapo nebereikalinga, prarado savo funkcijas ir svarbą, po truputį nyko, kol 1952 m. buvo išardyta.

Architektams ir muziejininkams pradėjus ieškoti tinkamo sakralinio pastato perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejuje atkuriamą XIX a. pab. miestelį ir jo neradus, tyrinėtojus sudomino Kultūros paveldo centro archyve Vilniuje saugoti unikalūs, 1939 m. atlikti pakankamai tikslūs Sasnavos senosios bažnyčios apmatavimų brėžiniai – dar tarpukariu bažnyčia buvo pripažinta originaliu ir vertingu medinės architektūros pavyzdžiu ir planuota ją saugoti kaip kultūros paminklą. Be to, M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose buvo išlikusios senosios fotonuotraukos, o bažnyčia pasirodė tinkama muziejaus aplinkai ir atkuriamam miestelio fragmentui. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurti neišlikusią Sasnavos bažnyčią. Ji buvo atstatyta iš Lietuvos Tūkstantmečio programos lėšų ir pašventinta 2011 m. gegužės mėn. 6 d. Muziejuje bažnyčia tapo ne tik Sasnavos, bet ir visos Lietuvos medinės sakralinės architektūros dalimi – simboliu, reprezentuojančiu visų Lietuvos miestelių bažnyčias, pagal kitų regionų analogus atkurto puošnesnio, nei buvo Sasnavoje, bažnyčios ansamblio centru. Tačiau atskirai pati bažnyčia, rekonstruota pagal galimybes laikantis senųjų statybos tradicijų ir atkartojant senąsias technologijas, tiksliai atkurta tiek išorėje, tiek viduje, teisėtai tęsia pertrauktą savo pirmtakės – Sasnavos senosios bažnyčios istoriją. Šios istorijos tąsa nei kiek neabejoja nei paveldosaugos specialistai, akcentuojantys išsaugotą Lietuvos sakralinei architektūrai jau išnykusį tipologinį statinio pavyzdį ir pabrėžiantys, jog „pasikeitė tik mediena“, nei Sasnavos žmonės, atvykstantys į muziejuje atkurtą jų tėvų, senelių ir prosenelių bažnyčią kaip į gimtuosius namus, nei muziejaus lankytojai, dažniausiai net neįtariantys, jog tai atkurtas, o ne perkeltas autentiškas statinys.

Besibaigiant jubiliejiniams muziejuje atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios metams, norime priminti ne tik jos praeities istoriją, bet ir jos atgimimo istoriją LLBM, kurią kūrė didelė specialistų komanda, pradedant architektūros istorikais, architektais-projektuotojais, medžio meistrais ir baigiant menotyrininkais bei muziejininkais, tikėjusiais šio darbo prasmingumu ir sėkminga baigtimi. Pastatą atrinko architektė, dr. Rasa Bertašiūtė ir architektūros istorikė, dr. (hp) Algė Jankevičienė (1930–2015), projektavo UAB „Kauno komprojektas“ (projekto vadovė architektė Laimutė Adomavičienė, projekto autorė architektė Diana Pikšrienė). Bažnyčią statė UAB „Restauracija“ (statybos darbų vadovas Tadeušas Stefanovičius), rąstines bažnyčios sienas, naudodami senąsias tradicines technologijas, rentė meistro iš Vilkijos Jono Zumaro su sūnumis brigada, talkino meistras iš Rumšiškių Valentinas Kirelis. Prie bažnyčios statybos prisidėjo ir užsienio dailidės, atvykę į muziejų pagal tarptautinį projektą. Darbų eigoje konsultavo muziejininkai: LLBM direktorė, istorikė Violeta Reipaitė, direktorės pavaduotojas, istorikas, dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas, Architektūros skyriaus vedėjas, architektas Ruslanas Aranauskas. Bažnyčios interjero įranga, jos tyrinėjimu ir restauravimu rūpinosi muziejaus menotyrininkė Ina Dringelytė. Manome, kad pamatyti dar neskelbtas įvairių bažnyčios atkūrimo etapų nuotraukas ir prisiminti jau nutolusius įvykius bus įdomu kiekvienam – ir specialistams, ir ištikimiems LLBM lankytojams, besidomintiems mūsų muziejaus istorija ir dabartimi. Nuotraukomis iš savo archyvų pasidalino muziejaus specialistai, globoję bažnyčios atkūrimo procesą – architektai dr. R. Bertašiūtė ir R. Aranauskas. Taip pat už nuotraukas dėkojame muziejaus fotografui Rimgaudui Žaltauskui ir Sasnavos bendruomenės pirmininkei Daivai Truncienei.

Pirmasis ir ankstyviausias dokumentas, susijęs su Sasnavos koplyčia – 1817 metų rugsėjo mėn. 10 d. įgaliojimas ją pašventinti ir joje aukoti šv. Mišias. Ar. Łm.

Dokumentas apie Sasnavos koplyčios pašventinimą ir pirmųjų šv. Mišių aukojimą joje 1817 metų rugsėjo mėn. 14 d. Ar. Łm.

1825 metų Indultas, leidžiantis aukoti šv. Mišias Sasnavos koplyčioje. Ar. Łm.

Sasnavos parapijos Vykdomojo komiteto 1952 m. gruodžio mėn. 27 d. laiškas Vilkaviškio vyskupijos kurijai apie avarinę Sasnavos senosios medinės bažnyčios būklę ir norą ją išardyti bei parduoti. VVKA.

1952 m. gruodžio mėn. 30 d. Kauno arkivyskupijos Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojo atsakymas Sasnavos parapijos Vykdomajam komitetui, leidžiant Sasnavos senosios bažnyčios likučius parduoti. VVKA.

Spėjamas pirminis 1817 m. pastatytos Sasnavos koplyčios planas (A. Jankevičienės archyvas) ir planas bažnyčios apmatavimo metu 1939 m. KPCA.

Sasnavos senosios bažnyčios skersinis  pjūvis. Apmatavimo brėžinys. 1939 m. KPCA.

Sasnavos senosios bažnyčios išilginis pjūvis. Apmatavimo brėžinys. 1939 m. KPCA.

Tarptautinio dailidžių seminaro dalyvis iš Vokietijos N. Simon bando rekonstruoti bažnyčios kolonos profilį. LLBM, 2008 m. gegužės mėn. Foto R. Bertašiūtės.

Kolonų profilių rekonstrukcijos pavyzdžiai, atlikti tarptautinio dailidžių seminaro dalyvių. LLBM, 2008 m. gegužės mėn. Foto R. Bertašiūtės.

Dailidė J. Zumaras darbo metu. LLBM, 2008 m. vasara. Foto R. Bertašiūtės.

Sasnavos senosios bažnyčios interjero atkūrimas
Lietuvos liaudies buities muziejuje

Muziejuje atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios, tęsiančios savo pirmtakės istoriją, interjero rekonstravimas vyko taip pat itin kruopščiai, pagal išsamius istorinius ir menotyrinius tyrimus. Pagrindinis uždavinys buvo atkurti kuo autentiškesnę vidaus aplinką ir, pagal galimybes, sugrąžinti į ją kuo daugiau autentiškų daiktų ir detalių. Taip muziejininkų pastangų dėka į bažnyčią sugrįžo du iš trijų ten stovėjusių senųjų altorių, trys klausyklos, dalis zakristijos baldų.

Pagrindiniai Sasnavos senosios bažnyčios interjero elementai – trys altoriai,  sukurti XIX a. 8–9 deš., tipingai bei ryškiai atspindi gausų to laikotarpio Užnemunės neobarokinių altorių paveldą. Pirmą kartą šie altoriai (didysis Švč. Trejybės, Šv. Jurgio ir Čenstakavos Švč. Mergelės Marijos) išvardinti 1898 metų inventoriaus aprašyme (LCVA). Šie trys altoriai, senajai bažnytėlei begriūvant ir bebaigiant savo egzistavimą Sasnavoje, apie 1938 m. buvo perkelti į naująją, daugiau nei dešimtmetį statytą plytų mūro bažnyčią. Čia altoriai išstovėjo net iki 1961 m., kuomet į bažnyčią atkeliavo nauja įranga. Įgijus naujuosius, senieji altoriai tapo nebereikalingi. Didysis Švč. Trejybės altorius su tituliniu „Švč. Trejybės“ paveikslu  turėjo jam numatytą vietą – nedidukę netoliese esančios Patilčių parapijos bažnytėlę, kur jam netilpus, buvo dalinai nuardytos antro tarpsnio detalės. Šv. Jurgio altoriaus retabulas su žinomo Suvalkų dailininko K. Gurnickio (1838–1889) nutapytu tituliniu „Šv. Jurgio“ paveikslu nuo XX a. 7 deš. pr. prastovėjo vienoje iš pastoviai nenaudojamų Sasnavos naujosios bažnyčios koplyčių ir tai greičiausiai išgelbėjo jį nuo išardymo ar perdirbimo. Trečiojo, Čenstakavos Švč. Mergelės Marijos altoriaus paieškos ilgą laiką buvo bevaisės ir buvo manoma, kad jis neišliko, tuo labiau, kad senasis titulinis „Čenstakavos Dievo Motinos“ paveikslas dar 1961 m. buvo įkomponuotas į naują šoninį Sasnavos mūrinės bažnyčios altorių, o ir dabar tebekaba šioje bažnyčioje. Vis dėlto atsitiktinumo dėka trečiasis senosios bažnyčios altorius, o tiksliau – atskiros autentiškos jo dalys (dvi kolonos ir antras tarpsnis) 2016 m. pavasarį buvo surastos Liubavo (Kalvarijos sav.) bažnytėlėje, negrabiai įjungtos į didįjį altorių, pagamintą apie 1965–1966 m.

Bebaigiant LLBM atkurti Sasnavos senąją bažnyčią, susiklostė palanki situacija: 2009 m. buvo išardyta senoji Patilčių bažnytėlė (šiuo metu pastatyta nauja) ir muziejui buvo perduotas didysis Švč. Trejybės altorius, o Sasnavos parapijos žmonės geranoriškai palaikė muziejininkų norą sugrąžinti nenaudojamą Šv. Jurgio altorių į muziejuje atstatytą jų senąją bažnyčią. Didįjį altorių iš Patilčių LLBM gavo be „Švč. Trejybės“ paveikslo, kurį pageidavo pasilikti vietos bendruomenė ir pažeistu viršutiniu tarpsniu – išardytu antrojo aukšto skydu,  netilpusiu Patilčių bažnyčioje. Kadangi muziejuje atkurtai bažnyčiai buvo sugrąžintas Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulas, didįjį altorių papuošė LLBM muziejininkės, tapytojos E. Kniūkštaitės paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“. Šv. Jurgio altorius sugrįžo su K. Gurnickio tituliniu „Šv. Jurgio“ paveikslu. Neturime žinių apie puošnų didžiojo altoriaus tabernakulį, kuris matosi archyvinėse nuotraukose, į LLBM parsivežėme kuklesnį, bet pagal laikmetį ir stilistiškai derantį tabernakulį. Iš Patilčių parvežta šio altoriaus mensa taip pat greičiausiai nėra originali, o Šv. Jurgio altorius Sasnavos bažnyčios koplyčioje stovėjo ant laikinos konstrukcijos, tad muziejuje jam buvo sukurta nauja mensa.

Į muziejuje atkurtą Sasnavos bažnyčią sugrįžę didysis ir Šv. Jurgio altoriai buvo blogos ir net avarinės būklės, todėl buvo užsibrėžta iki 2017 m. rudens, iš anksto numatytos bažnyčios 200 metų sukakties minėjimo datos, pagal galimybes stabilizuoti abiejų altorių būklę. Sumanymas išsirutuliojo į tęstinį trijų etapų ir trijų metų (2015–2017) restauravimo (konservavimo) projektą, finansuotą LKT lėšomis ir sėkmingai įvykdytą LDM P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kvalifikacijos specialistų komandos. Tęstinio projekto metu buvo atlikti abiejų altorių tyrimai, restauruotas „Šv. Jurgio“ paveikslas, konservuoti altoriai, atkurti trūkstami jų drožybos elementai ir atstatytas prieš 56 metus išardytas didžiojo altoriaus antras tarpsnis. Taip pat buvo atliktos įdomios altorių pirminės polichromijos ir polichromijos sluoksnių vizualizacijos, tačiau dabar realiai atkurti pirminį abiejų altorių vaizdą su pirmine polichromija, sidabravimu ir auksavimu muziejus neturi finansinių galimybių, tad ši užduotis paliekama ateičiai.
Šiuo metu bažnyčios viduje muziejaus lankytoją pasitinka vaizdas artimas tam, kaip Sasnavos senosios bažnyčios interjeras pagal aprašymus ir archyvinius dokumentus atrodė XIX a. pabaigoje, o muziejininkai ir toliau gilinasi į Užnemunės regiono ir Sasnavos bažnyčios istoriją, į specifišką ir įdomią regiono medinę sakralinę architektūrą ir dailę.

Taip sukūrimo metu (apie 1877 m.) atrodė Sasnavos senosios bažnyčios didžiojo Švč. Trejybės altoriaus retabulas su originaliu tituliniu paveikslu (dabar atkurtosios bažnyčios didysis Švč. Mergelės Marijos altoriaus retabulas). Vizualizacijos autorius – aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio restauratorius Rolandas Vičys. 2017 m.

Originalų vaizdą dar išlaikęs didysis Švč. Trejybės (dabar atkurtosios bažnyčios didysis Švč. Mergelės Marijos) altorius. Tai seniausia mus pasiekusi nuotrauka, kur didysis altorius stovi Sasnavos senojoje bažnyčioje. A. Jankevičienės archyvas.

Didysis Švč. Trejybės altorius Sasnavos naujojoje (dabartinėje) bažnyčioje. 1939 m. nuotrauka. ČDM.

Patilčių bažnyčioje 2009 m. Foto I. Dringelytės.

Muziejuje atkurtoje bažnyčioje su naujuoju tituliniu paveikslu – E. Kniūkštaitės „Švč. Mergele Marija su Vaikeliu“, tačiau dar be atstatyto antrojo tarpsnio. 2011 m. gegužės mėn. Foto I. Dringelytės.

Taip dabar atrodo didysis altorius, jį konservavus ir atkūrus jo viršutinį tarpsnį, panaudojant autentiškas išlikusias detales. LLBM, 2017 m. rugsėjo mėn. Foto I. Dringelytės.

Ar. Łm. – Lomžos vyskupijos archyvas
ČDM – M. K. Čiurlionio dailės muziejus
KPCA – Kultūros paveldo centro archyvas
LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas

LLBM – Lietuvos liaudies buities muziejus
ŠAM – Šiaulių Aušros muziejus
VVKA – Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyvas