Širdy – Lietuva

Spalio mėnesį ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja, etnologė Janina Samulionytė švenčia jubiliejų. Visą savo gyvenimą ji paskyrė muziejui. Šiemet, dirbant per Žolinės renginį, Janina susipažino su Kolumbijos lietuve, kuri teigė, kad nors gyvena toli, jos širdyje – Lietuva. Tai sujaudino Janiną, nes visą gyvenimą ji jaučia tą patį.

Aukštaitė Janina gimė Devynergių kaime, Pakruojo rajone. Baigiant mokyklą, rinkosi tarp lietuvių kalbos ir istorijos studijų. Nusvėrė noras studijuoti istoriją. 1975 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijo istorijos bei istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojos specialybę. Diplominis darbas – apie merginos kraitį ir pasogą.

Nuo 1975 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti Lietuvos liaudies buities muziejuje (toliau LLBM) Buities skyriaus vyresniąja moksline bendradarbe, iki 2019 m. – šio skyriaus vedėja. Muziejinio darbo tema: namų apyvokos daiktai, kurių didžiausią dalį sudaro indai, įrankiai, prietaisai maistui ruošti, apdoroti, laikyti, gaminti ir patiekti. Šia tema ekspedicijose renka etnografinę medžiagą, eksponatus, rengia naujas ekspozicijas, parodas, rašo straipsnius.

Janina dalyvavo daugybėje ekspedicijų, organizuotų LLBM, Kraštotyros draugijos, „Ramuvos“. Bendradarbiavo su „Versmės“ leidykla. Ekspedicijose surinkta medžiaga yra saugoma LLBM archyve. Janina prisimena, kad ekspedicijose muziejininkai dirbdavo negailėdami jėgų ir neskaičiuodami darbo valandų, po 12–14 val. per parą.

Janina daugelyje muziejaus sodybų įrengė namų apyvokos ekspozicijas. Kiekviena ekspozicija turi savo idėją. Jose Janinai svarbiausia parodyti, kad eksponatai ir su jais susiję papročiai padeda atskleisti žmogaus dvasinį gyvenimą. Janinai ypač brangi Musteikos sodyboje esanti mirusiųjų paminėjimo Dziedų ekspozicija, Oninių vardinių stalas Obelinės sodyboje, Gegužinių pamaldų ekspozicija.

Verta paminėti svarbiausias, įdomiausias Janinos kartu su kolegomis surengtas parodas: „Liaudies menas buityje“ (1985 m.), „Aukštaičių ir dzūkų vestuvės“ (1994–1996), „Pinti daiktai praeityje ir dabartyje“ (1999–2000), „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“ (2011– iki dabar, su S. Žukauskaite), „Antras gyvenimas: tvarumas vakar, šiandien, rytoj“ (2021 m.).

Lietuvos liaudies buities muziejus yra ne tik daiktų saugojimo vieta, bet ir mokslo įstaiga. 1980 m. Janina organizavo pirmąją LLBM mokslinę konferenciją, parengė leidinį „Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė medžiaga“ (1982 m.). 1988 m. organizavo mokslinę konferenciją „Arklys lietuvių gyvenime“.

Janina – Velykų šventės, pirmą kartą surengtos LLBM 1990 m., idėjos, scenarijaus bendraautorė bei viena iš organizatorių (kartu su kolege dr. Nijole Andrejeviene). Taip pat Janina parengė Oninių ir rugiapjūtės šventės koncepciją (2009 m.).

Nuo 1995 m. parašė 40 straipsnių, daugiausia apie valgymo etiketą ir papročius, stalo indus, įrankius, valgius ir gėrimus XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, kurie publikuoti Kraštotyros draugijos, „Versmės“ leidyklos leidiniuose bei žurnale „Liaudies kultūra“.

2011 m. Lietuvos muziejų asociacijos valdyba suteikė Janinai Metų muziejininko vardą. Garbingą profesinį apdovanojimą ji pelnė už reikšmingų ir unikalių eksponatų kaupimą, materialinių vertybių eksponavimą bei populiarinimą.

Laisvalaikiu Janina mėgsta skaityti, darbuotis sode. Domisi sveika gyvensena, mityba. Mėgstamiausia knyga – Didysis Lietuvių kalbos žodynas. Nebūna tokios dienos, kad jo neatsiverstų.

Iš ilgų darbo metų Janinai labai įsiminė Pakruojo ekspedicijoje sutiktos puikios pateikėjos pasakojimas, kai ji tarpukariu atvažiavo pas turtingą giminaitį į Kauną. Jis nuvedė pas geriausią miesto siuvėją, kad pasiūtų suknelę. Siuvėjas ką tik buvo gavęs iš Paryžiaus madų žurnalą. Pateikėja pasirinko modelį ir įspėjo, kad daugiau niekam tokios nesiūtų. Deja, restorane ji sutiko moterį su tokia pačia suknele, tik kitos spalvos. Verkdama išbėgo. Ryte nuėjo pas siuvėją ir jis jos atsiprašė. Galvojo, kad mergaitė iš kaimo, išvažiuos ir niekas nepamatys. O gavosi priešingai... Tai pamoka, kad visada reikia laikytis žodžio.

Renata Banienė ir Inga Levickaitė-Vaškevičienė