Stasys Tijūnaitis – įvairiapusis tarpukario inteligentas savo veiklos įspaudą palikęs ne vienoje besikuriančios Lietuvos kultūros ir švietimo srityje. Gimė 1888 m. gegužės 8 d., Vareikių kaime, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje Stasio Tijūnaičio ir Daratos Rudokaitės šeimoje. Nors tėvai buvo mažai raštingi, tačiau gerbė raštą ir savo namuose, rakinamame stalčiuje pagarbiai saugojo tris maldaknyges. S. Tijūnaitis buvo labai smalsus, tad skaityti išmoko, padedamas mamos, būdamas šešerių ir nuo to laiko nuo skaitymo ir rašymo nenutolo visą savo gyvenimą. Mokyklą pradėjo lankyti 14 metų – iki tol piemenavo. Būtent piemenavimo laikais kaimo kerdžius pradėjo kalbinti tėvus leisti mažąjį Stasiuką į mokyklą. Nors į mokyklą atėjo pavėlavęs, tačiau pradžios mokykloje Taujėnuose mokytojo greitai buvo pastebėtas kaip darbštus, talentingas mokinys. Šis mokytojas inspiravo siekti aukštesnio išsilavinimo ir rinktis pedagogo kelią bei sudomino periodine spauda, kuri lydėjo visą S.Tijūnaičio gyvenimą. Siekti mokslų neturtingoje valstiečių šeimoje nebuvo lengva, todėl S.Tijūnaičiui teko anksti pradėti savarankiško žmogaus gyvenimą. 1908 m. siekdamas tapti kunigu jis sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus Seinų kunigų seminarijoje, tačiau negavo galutinio Suvalkų gubernatoriaus patvirtinimo.
„Tėvelis paskyrė dieną mokslui pradėti. Aš labai rūpestingai prisiruošiau. Gražiai nusiprausiau burną, baltai nusimazgojau rankas, išsivaliau panages, nusikirpau nagus, pasirinkau didelę žąsies plunksną raidėms rodyti. Persižegnojau, drebančiomis rankomis paėmiau elementorių ir atsisėdau gale stalo šalia verpiančios mamytės”. (Stasys Tijūnaitis „Kaip aš į žmones išėjau…”, sud. Vincentas Korkutis, „Margi raštai”, 2003, p. 11-12.)
„Mokytojas savo užsiėmimu yra a u k l ė t o j a s. <…> Auklėtojai savo rankose turi ateitį, turi tėvynę ir jaunimo širdį, ką purion dirvon įsodinsite, tai šaknis išleis, ką jūs gležnon šakutėn įskiepysite, tai vaisių atneš. <…> Tas darbas, jei jis yra dirbamas sąžiningai, ištikimai mokytojo pašaukimui ir atitinkamu pažinimu visų momentų, kurie liečia tą pašaukimą, darosi gyvenimui aukščiausioji palaima. Tiktai veiklus mokytojas yra vaikų, šeimynos, valstybės ir Bažnyčios geradarys. O, koks gražus, kilnus ir vaisingas yra veikimas mokytojo, kurs savo pareigas tinkamai eina!..” (1923 m. leidinys Lietuvos mokykla).
Nepavykus tapti kunigu, jis 1914 m. įstojo mokytis į Veiverių mokytojų seminariją ir tapo mokytoju. Būti mokytoju Stasiui Tijūnaičiui buvo pašaukimas. Per ilgą savo karjerą dirbo įvairiose Lietuvos mokyklose.
1915 m. įsteigė „Žiburio” mokyklą Bubelių sodžiuje, Seinų apskrityje. Tapo jos vedėju.
1915 m. dėstė vakariniuose kaimo mokytojų kursuose Vilniuje.
1918 m. Seinų „Žiburio” progimnazijos mokytojas. 1919 m. dėl karo su Lenkija perkėlė mokyklą į Lazdijus.
1923-1924 m. Uogeniškių pradžios mokyklos mokytojas, padėjo steigti Pamierio pradžios mokyklą Rumšiškių valsčiuje.
1924–1928 m. – Kulvos, Jonavos rajone pradžios mokyklos vedėjas.
1928–1947 m. – Kėdainių pradžios mokyklos vedėjas.
1948–1949 m. – Pravieniškių darbo kolonijos (kalėjimo) rusiškos pradžios mokyklos mokytojas.
1949 m. – Kaišiadorių apskrities mokyklų inspektorius.
1949–1952 m. – Šalčininkų šešiametės rusiškos mokyklos mokytojas.
1952–1953 m. – Vandžiogalos valsčiaus Ibėnų šešiametės rusiškos mokyklos mokytojas.
„Pavasarį beveik kiekvieno ūkininko pastogėje apsigyvena kelios kregždutės ir smagiai čiauška žmonėms visą vasarą. Mes norime, kad „Kregždutės” laikraštis įeitų į kiekvieno lietuvio pastogę, kur yra vaikučių, ir įdomiai šnekintų juos savo skaitymėliais“. („Kregždutė”, 1934 m. 1 nr. p. 2.)
Leidyba – tai dar vienas interesų laukas, kuriam S. Tijūnaitis skyrė ypatingą dėmesį. Per savo ilgą leidėjo karjerą jis redagavo ar prisidėjo leidžiant daugybę periodinės spaudos laikraščių ir žurnalų: 1908–1914 m. „Šaltinio“ korektorius, „Šaltinėlio“, dvisavaitinio leidinio „Spindulys“ redaktorius. 1915 m. dirbo „Viltis“ redakcijoje, 1920–1922 m. redagavo krikščionių demokratų „Tėvynės sargas“ žurnalą, 1921–1923 m. „Lietuvos mokykla“ redaktorius. Tačiau svarbiausi jo gyvenimo leidiniai buvo vaikų laikraštėliai: „Žvaigždutė“ (1923–1933 m.) ir „Kregždutė“ (1934–1940 m.).
Vilnių minint
|
|
|
Vytė Nemunėlis, „Žvaigždutė”, 1927 m. gruodžio mėn., 12 nr.
S.Tijūnaitis neliko nuošalyje atkuriant Lietuvos nepriklausomybę bei savo veikla prisidėjo prie Lietuvos švietimo sistemos organizavimo bei kitų svarbių šaliai klausimų sprendimų. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje kaip Seinų apskrities atstovas. 1920–1922 m. buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu (priklausė Krikščionių demokratų frakcijai). 1922 m. lapkričio 13 d.– 1923 m. kovo 13 d. – Pirmojo Seimo (nepilna kadencija) narys. 1925 m. birželio 5 d.–1926 m. birželio 2 d.– Antrojo Seimo (nepilna kadencija) narys.
Skirtingai nuo sėkmingos visuomeninės veiklos, S.Tijūnaičio asmeninis gyvenimas nesusiklostė taip dėkingai. Gyvendamas Seinuose vedė Jadvygą Stavinskaitę su kuria susilaukė dviejų vaikų – dukros Birutės bei sūnaus Algirdo. Šeima Antro pasaulinio karo metais išsiskyrė. Sūnus tarnavo Lietuvos kariuomenės inžinerinio bataliono būrio vadu ir 1941 m. buvo ištremtas į Norilsko lagerį Krasnojarske (grįžo 1948 m.), o 1944 m. žmona su dukra pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV. S.Tijūnaitis mirė 1966 m., palaidotas Rumšiškių kapinėse.
Rengiant šią parodą panaudota archyvinė medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvo.
Parodos autorė – Kristina Štaupaitė
©virtualiosparodos.lt
2020 m.