Klemensas Misiūnas gimė 1885 m. Juodupės k. (Raseinių r.). Jo tėvai turėjo 8 ha. žemės. Tėvas mirė anksti, todėl sūnų užaugino motina, kuri spaudos draudimo metais mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti. Klemensas du metus lankė pradinę mokyklą, kurioje mokėsi rusų kalba. Paauglystėje pradėjo mokytis siūti pas siuvėją, kuris ateidavo siūti į namus. Vėliau išvažiavo mokytis siuvėjo amato į Mintaują (Jelgavą), kur dirbo privačioje siuvykloje. Gyvendamas Mintaujoje žavėjosi cirku, kurį mėgo lankyti. Kurį laiką dirbo cirke pagalbiniu darbininku. Grįžęs į namus, siūdavo žmonėms keliaudamas iš kaimo į kaimą. Sukūręs šeimą, apsigyveno Šeduvoje. Žmonos tėvų namuose įkūrė savo siuvyklą. Siuvėjo darbas sekėsi gerai, nes gaudavo daug užsakymų. Šeduvoje gimė ir trys Klemenso Misiūno dukros. Tačiau pradėjo blogėti regėjimas. Gydėsi Rygoje, tačiau akių operacija buvo nesėkminga ir būdamas 29 metų K. Misiūnas visiškai apako. Kurį laiką bandė ūkininkauti, tačiau nesėkmingai, todėl pardavė tėvų žemę ir 1930 metais su šeima išvyko gyventi į Panevėžį. Norėdamas išlaikyti šeimą, pradėjo drožti medinius žaislus - malūnėlį su judančiomis figūrėlėmis, gimnastą ant slankiojančių virvučių, namų modelius, galvosūkius „keimerius“, kitus žaislus. Žmona ir dukros padėdavo nudažyti ir ornamentuoti žaislus. K. Misiūnas savo žaislus parduodavo vaikščiodamas po namus Panevėžyje. Nuvažiuodavo ir į aplinkinius miestelius, ir į Kauno miestą. Ten gyvendavo pas gimines, pažįstamus arba išsinuomodavo kambarį. Gyvendavo tol, kol parduodavo žaislus. Vaikščioti po namus ir parduoti žaislus jam padėdavo dukra Ksavera, kuri vesdavo jį gatvėmis, kartu užeidavo į namus, parodydavo pirkėjams žaislus, suskaičiuodavo gautus pinigus. Tuo metu jai buvo 7 metai, todėl ji dažnai negalėdavo nueiti į mokyklą. Panevėžio gyventojai greitai pastebėjo vaikščiojantį po namus aklą žaislų meistrą. 1932 m. „Panevėžio balso“ laikraštis atspausdino nedidelį straipsnelį, kuriame Mokytojo slapyvardžiu pasirašęs autorius rašė: „Panevėžy galima matyti aklą žmogų, mažos dukrelės vedamą, pardavinėjantį savo darbo medinius žaislus .....tas vargingas žmogus nėra iš tų, kurie dėl savo vargo ištiesia ranką ir nenori dirbti. Kaipo aklas ir visai neturtingas, jisai turi teisę reikalauti iš visuomenės paramos. Bet jis nenori veltui-jis savo tamsiame pasauly dirba, drožinėja, vaikams palinksminti žaisliukus. Iš to menkučio pelno išlaiko šeimą, leidžia vaikus į mokyklą, ir kam tenka juos mokyti žino, kad vaikai geri, tvarkingi, gabūs“.
Apie 1936 m. Misiūnų šeima apsigyveno Kaune. Duktė Klementina baigė mokytojų seminariją, pradėjo dirbti mokytoja Kaune. Ji galėjo daugiau padėti šeimai, todėl K. Misiūnui nereikėjo pardavinėti žaislų. Tuo metu jis droždavo žaislus savo malonumui ir dovanodavo juos giminių, draugų vaikams. K. Misiūnas mirė 1970 m. Palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.

Parodą parengė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė

Nuotraukos Igno Minioto

Maketas Ingos Levickaitės