Šiemet Lietuvos etnografijos muziejaus meno rinkinį papildė dar viena nauja vertybė, kurios įsigijimą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija pagal Muziejų veiklos skatinimo veiksmų planą – nežinomo profesionalaus XIX a. vid. dailininko paveikslas „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“, šiuo metu eksponuojamas muziejaus Aristavos dvare.

Portretas, jį tyrinėjusių ir ekspertavusių menotyrininkų teigimu, pasižymi išskirtine istorine ir menine verte, o jo įsigijimas turi ypatingą reikšmę muziejui, dar nuo 2009 m. įvairiausiomis sąsajomis – parodomis, tyrimais, eksponatais, moksline veikla ir leidyba susijusiam su iškilia ir Lietuvai daug nusipelniusia buvusia šio kūrinio savininke – žymia Lietuvos dailės istorike, LDK dailės tyrinėtoja dr. Marija Matušakaite (1924–2016). Tų sąsajų – daugybė: paroda, skirta M. Matušakaitės muziejui padovanotai jos gimtojo Vareikonių dvaro netoli Babtų (Kauno r. sav.) tekstilei pristatyti (2017 m.), muziejaus menotyrininkės I. Dringelytės „Babtų“ knygai parašyta mokslininkės biografija „Marijos Matušakaitės talentas“ (2017 m.), paroda ir mokslinė konferencija, skirtos pažymėti M. Matušakaitės 100-mečio jubiliejų (2024 m.), dailės istorikės 100-mečiui dedikuota, muziejaus išleista mokslo studija „Mirtį nugalėjęs. Medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių“ (2025 m.) ir daug kitų veiklų. Senosios tekstilės eksponatus, pasekę M. Matušakaite, muziejui perdavė ir Marijos senelio, bajoro Juozapo Jakimavičiaus (1863–1915) giminės, tad muziejus turi bendrą Tvirbutų-Jakimavičių senosios tekstilės rinkinį. Šis naujai įgytas portretas itin svariai papildė su M. Matušakaite ir jos gimine susijusią muziejaus eksponatų kolekciją.

Muziejaus įgytas paveikslas daug metų kabėjo mokslininkės darbo kambaryje, o M. Matušakaitės bičiuliai iš jos pačios yra girdėję, jog tai tolimos giminaitės iš Tvirbutų giminės portretas. Pas save kaip giminės relikviją mokslininkė saugojo ir koralų vėrinį, nutapytą ant portretuojamosios kaklo, kurį apie 2009 m. padovanojo tolimai giminaitei.

Tad kokia šio kūrinio istorija? Kadangi pati mokslininkė į portretuojamosios ir portreto istoriją nesigilino (bent jau apie tai nėra žinių), tai teko daryti rengiant projektą. Tikrai žinoma, kad minimas Tvirbutaitės portretas pas dailės istorikę pateko iš dabar jau neišlikusio jos protėvių Tvirbutų dvarelio (sodybos) Kampų-Motiejūnų bajorkaimyje (dabar – Kampų I kaimas Kėdainių r.) [1]. Pasigilinus į Tvirbutų genealogiją, portretuojamoji galėjo būti kuri nors iš M. Matušakaitės prosenelio Antano Anupro Tvirbuto (1828–1892), gimusio Kampų-Motiejūnų bajorkaimyje, seserų – Anelė (1819–?), Rozalija (1824–?) arba Ona Antanina (1833–?) [2]. Paveikslas visą laiką išbuvo tame pačiame bajorkaimyje, kuriame XIX a. pab. – XX a. pr. gimė ir M. Matušakaitės močiutės M. Tvirbutaitės-Jakimavičienės brolio Kazimiero (1863–?) septynios dukros [3]. Dvi iš jų ir vėliau gyveno Kampuose, Marija jas lankydavo, būtent iš jų ir parsivežė paveikslą į savo namus. Jauniausios iš seserų – Kristinos Tvirbutaitės likimas tragiškas – po 1991 m. atgavusi tėvų namus ir ūkį Kampuose, žuvo gaisre savo namuose [4], tad muziejaus įgytas bajorės iš Tvirbutų giminės portretas, ko gero, yra ne tik vienintelis paveikslas, menantis Tvirbutų tėvoniją bajorkaimyje, bet ir vienintelis žinomas Tvirbutų giminės Andriaus Tvirbuto (XVII a. I p.) atšakos, iš kurios kilusi M. Matušakaitė, palikuonės portretas.

Kartu paveikslas „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ yra svarbi Lietuvai meninė vertybė. Paveikslą ekspertavusi dailės istorikė dr. Lijana Birškytė-Klimienė pabrėžė, jog tai yra išskirtinės meninės vertės kūrinys su gerai išlikusia profesionalia autentiška tapyba, puikiai atstovaujantis XIX a. vid. kamerinio portreto tipui, išpopuliarintam Vilniaus meno mokyklos atstovų XIX a. I p. [5]. Tokio tipo portretuose buvo vengiama reprezentatyvumo ir išryškinami stiprios asmenybės bruožai [6].

Prieš teikiant šį projektą, paveikslą taip pat apžiūrėjo nemažai patyrusių dailės istorikų, įvardijusių skirtingas galimų šio kūrinio autorių pavardes ar, tiksliau, galimų autorių ratą, bet drąsiai priskirti portretą vienam ar kitam konkrečiam tapytojui nė vienas nesiryžo. Specialistai akcentavo, kad tai aukšto meninio lygio kūrinys, nurodė autoriaus profesionalumą, akademišką ir realistišką portreto tapybą ir tai, jog portretuojamosios šukuosena, galvos apdangalas ir drabužiai yra itin būdingi XIX a. vid. Lietuvos moterų bajorių aprangai, o pats portretas labai tipingas to meto Lietuvos portretinei tapybai.

Neseniai iš vienos Tvirbutų giminės palikuonės buvo gauta įdomi informacija [7]: pateikėja nurodė, jog pati M. Matušakaitė jai yra pasakojusi, kad portrete vaizduojama moteris yra iš Tvirbutų giminės, užauginusi jos močiutę Mariją Tvirbutaitę-Jakimavičienę (1865–1936). Tokia informacija iš dalies patvirtino spėjimą, jog portretuojamoji galėjo buvo kuri nors iš M. Matušakaitės prosenelio A. A. Tvirbuto seserų, kurios, atrodo, buvo netekėjusios [8] ir iš tiesų galėjo padėti auginti brolio dukrą.

Kitas tos pačios pateikėjos liudijimas: M. Matušakaitė manė (spėjo, turėjo žinių?), jog portretas galėjo būti nutapytas kažkurio iš Kanuto Rusecko [9] mokinių. Aptariant galimus portreto autorius, kolegų dailės istorikų žvilgsniai taip pat krypo į vieną iš K. Rusecko mokinių – Joną Zenkevičių [10]. Tačiau tai tik spėjimai, kuriems reikia svarių įrodymų. Šiuo metu jų trūksta, nes paveikslas nesignuotas, o fizikiniai tyrimai daugiau informacijos neatskleidė.

Atlikti visi fizikiniai paveikslo tyrimai [11] parodė tik nežymius tapybos pataisymus, nerasta pertapymų, o šiek tiek pabalusios, sumatavusios portreto vietos (drabužio sritis ir plaukai) atsirado dėl esamo lako sluoksnio pažeidimo. Paveikslo paviršių dengia krakeliūros – smulkus natūralaus senėjimo dažų, lako ir grunto įskilimų tinklas.

Šiuo metu „Nežinomos bajorės iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ portretas jau eksponuojamas muziejaus Aristavos dvare tarp kitų su dr. M. Matušakaite ir bajorų Tvirbutų-Jakimavičių gimine susijusių eksponatų.

Projekto vadovė, menotyrininkė Ina Dringelytė

Literatūra:

1. Kampų-Motiejūnų bajorkaimis – buvęs smulkiųjų bajorų kaimas Kėdainių r., Kunionių apyl., istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1690 m., oficialiai panaikintas 1968 m., o jo teritorija priskirta Kampų I kaimui.
2. Tvirbutų genealogija, sud. Josef Twirbutt, New York, antrasis leidimas, 2007, p. 14–15.
3. Ten pat, p. 14–15.
4. Ten pat, p. 15.
5. Dr. L. Birškytė-Klimienė, Paveikslo „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ ekspertizė, 2025-09-26, p. 1.
6. Ten pat, p. 1.
7. Informaciją I. Dringelytei perdavė kaunietė Aušra Dambravičiūtė, 2000 m. muziejui dovanojusi savo šeimos (Tvirbutų-Jakimavičių) tekstilės rinkinį.
8. Genealoginiame medyje nenurodytos trijų seserų Tvirbutaičių vyrų pavardės – arba jos buvo netekėjusios, arba nėra išlikusių archyvinių duomenų, nes prie kitų to laikmečio šeimos atstovių tokia informacija pateikiama. Tvirbutų genealogija, p. 14.
9. Kanutas Ruseckas (1800–1860) – vienas ryškiausių XIX a. lietuvių dailininkų, tapytojas.
10. Jonas Zenkevičius (1821–1888) – profesionalus Lietuvos tapytojas, baigęs Peterburgo dailės akademiją.
11. Projekto priedas 5.4. Paveikslo „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ fizikiniai tyrimai.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansavimą pagal Muziejų veiklos skatinimo veiksmų planą gavo trys nauji projektai:

„Automobilio „Ford“ Model A ir paveikslo „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“ įsigijimas“ (projekto sritis – kilnojamųjų kultūros vertybių įsigijimas) – šiuo įsigijimo projektu muziejus savo rinkinius papildys dviem unikaliomis vertybėmis. Bus įsigyta technikos paveldo vertybė – automobilis „Ford“ Model A, kuris XX a. 3–4 deš. Lietuvoje buvo dažniausiai sutinkamas automobilio modelis. Muziejaus rinkiniuose saugomas didelis kiekis Lietuvos technikos ir pramonės istoriją atspindinčių objektų – tai įvairios paskirties pramonės įrenginiai, staklės, vidaus degimo bei garo varikliai. Taip pat kaupiamos ir transporto raidą atspindinčios vertybės, tačiau rinkiniuose visapusiškai dominuoja arklinės transporto priemonės, tad „Ford“ Model A įsigijimas – tai reikšmingas muziejaus technikos paveldo vertybių rinkinio papildymas.

Kita projektu įsigyjama vertybė – nežinomo profesionalaus XIX a. vid. dailininko paveikslas „Nežinoma bajorė iš Tvirbutų giminės su koralų vėriniu“, kuris, menotyrininkų vertinimais, pasižymi ne tik išskirtine menine verte, bet turi ir unikalias istorines šaknis – jis priklausė žymiai dailėtyrininkei dr. M. Matušakaitei ir yra XIX a. dailės artefaktas iš neišlikusio jos protėvių Tvirbutų dvarelio Kampų-Motiejūnų bajorkaimyje (dabar – Kampų I kaimas Kėdainių r.). Portreto įsigijimas turi ypatingą reikšmę muziejui, dar nuo 2009 m. įvairiausiomis sąsajomis – parodomis, tyrimais, eksponatais, moksline veikla ir leidyba susijusiam su iškilia M. Matušakaitės asmenybe.

„Naujai išaiškintos ir įsigytos Vinco Svirskio skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ tyrimai ir konservavimas. XVIII a. I p. liturginių indų (kieliko ir patenos) komplekto iš Rumšiškių senosios bažnyčios tyrimai, restauravimas ir konservavimas“ (projekto sritis – muziejinių vertybių tyrimai, konservavimas ir restauravimas) – projektą sudaro dviejų savitų muziejinių vertybių sudėtingi restauravimo-konservavimo darbai, tad galima sakyti, jog šis projektas susideda iš dviejų smulkesnių projektų. Vienas jų – naujai išaiškintos ir 2025 m. įsigytos žymaus Lietuvos kryždirbio Vinco Svirskio skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ tyrimai ir konservavimas. Nors muziejuje skulptūros būklė buvo laikinai stabilizuota, didžioji dalis skulptūros medienos yra prastos būklės, išvagota giliais išilginiais įtrūkimais, tad atliktas konservavimas, skulptūros būklę leis stabilizuoti ilgam laikui ir taip V. Svirskio kūrybą išsaugoti ateities kartoms. Be to, kadangi yra fragmentiškai išlikusios polichromijos, bus atlikti išsamūs technologiniai polichromijos tyrimai.

Kitas projektas – XVIII a. I p. liturginių indų (kieliko ir patenos) komplekto iš Rumšiškių senosios bažnyčios tyrimai, restauravimas ir konservavimas. Projekto rengimo eigoje su specialistais išsiaiškinus tikrąją šių liturginių indų vertę – neperdirbtų, neperauksuotų, išlaikiusių visišką autentiškumą ir originalią komplektaciją, o taip pat suradus ir archyvinius duomenis su netikėtai ankstyva komplekto pagaminimo data (1739–1740 m.), nuspręsta liturginių indų komplektą ne atnaujinti, pritaikant tolimesniam naudojimui (kaip buvo planuota iš pradžių), bet konservuoti, restauruoti ir išsaugoti ateities kartoms.

„Tremties vagonas: kita stotelė Sibiras“ (projekto sritis – kultūros ir meno sklaida) – projektu siekiama inovatyviomis priemonėmis atnaujinti muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektorių, šiuolaikinių moksleivių, užsienio turistų grupėms įtaigiai pristatant Lietuvos gyventojų trėmimo istoriją. Numatoma sukurti tremties istorijos pasakojimą, apimantį trėmimams naudoto gyvulinio vagono ekspoziciją. Siekiant lankytoją priartinti prie tremties potyrių ir perteikti ribinių išgyvenimų jauseną, vagoną norima paversti į savotišką 4D kino salę, kurioje būtų rodomas sunkumų kupinas tremties kelias su besikeičiančiais kraštovaizdžiais, žemėlapių fragmentais, tremtinių istorijų motyvais.

 

Lietuvos etnografijos muziejus įgyvendino projektą „Fajetono, priklausiusio pulkininkui Juozui Barkauskui, metalinės dalies tyrimai ir restauravimas–konservavimas“. Šiuo projektu įgyvendintas pirmasis fajetono restauravimo etapas. Jo eigoje atlikti vertybės cheminiai tyrimai, konservuotos ir restauruotos išlikusios fajetono metalinės dalys. Taip pat atkurti neišlikę arba itin pažeisti elementai – ratai, ratų apkaustai, guoliavietės, tvirtinimo elementai, veržlės, varžtai ir kita.

Fajetonas priklausė pulkininkui, dviejų Vyčio kryžių kavalieriui Juozui Barkauskui. Jį išmainė su vokiečiais per Pirmąjį pasaulinį karą. Su šiuo fajetonu dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Pulk. J. Barkauskas kaip savanoris buvo gavęs Daugirdiškių dvaro centrą, apie 20 ha žemės, jame ūkininkavo. Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. pas pulk. J. Barkauską atvyko generolas Stasys Raštikis, kartu jie pasitraukė į vakarus, kur pulk. J. Barkauskas dingo be žinios. Prieš pasitraukdamas paliko fajetoną savo brolio Jono Barkausko ūkyje Narto Naujienos kaime (Liudvinavo sen.). J. Barkauskas jį labai saugojo, tikėjosi, kad brolis sugrįš… Sovietmečiu fajetonas saugotas įvairiuose ūkiuose, bet kaip per daug prabangi transporto priemonė naudojamas nebuvo.

Pulk. J. Barkauskas paliko gausią fotografijų kolekciją, kurioje užfiksuoti Nepriklausomybės kovų epizodai ir karių buitis. Sasnavos miestelio kapinėse pulk. J. Barkauskui įrengta paminklinė lenta, jo vardu pavadinta gatvė Kaune.

Sekančiu etapu planuojama restauruoti – konservuoti medinį fajetono kėbulą.

Projektas finansuotas LR Kultūros ministerijos Muziejų veiklos skatinimo veiksmų plano lėšomis.

4 dalyvių projektai detaliau:

Informuojame, kad  2025-12-01 paskelbti Atviros centralizuotos muziejinių vertybių saugyklos su kompetencijų centru pastato L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškių mstl., Kaišiadorių r. sav., atviro architektūrinio projekto konkurso rezultatai.

Patvirtinta projekto pasiūlymų eilė:

Nr. pasiūlymų eilėje	Pirkimo dalyvis	Devizas	Gautas balų skaičius
1	UAB „Do architects“	SPARNAS	93,77
2	UAB „Processoffice“	KULGRINDA	74,73
3	MB „Syrusas“ ir MB „Pastatų projektavimo menas ir mokslas“ (veikiantis jungtinės veiklos pagrindu)	TYKUMA	45,69
4	UAB „Aplan“	UOLA	37,68

Konkurso laimėtojams bus išmokėtos piniginės premijos (atitinkamai pirmąsias tris vietas užėmusiems pirkimo dalyviams: 10 000 Eur, 7 000 Eur ir 4 000 Eur).

Perkančioji organizacija, numato tęsti pirkimą dėl projektinių pasiūlymų parengimo ir viešinimo, statybą leidžiančių dokumentų (arba analogiškų pagal teisės aktų reikalavimus reikalingų dokumentų) gavimo, techninio darbo projekto, statinio informacinio modelio (BIM), pastato pagrindinių erdvių interjerų projekto parengimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugų, neskelbiamų derybų būdu, kviečiant jose dalyvauti I-ą, II-ą ir III-ią vietas užėmusius laimėtojus.

Detaliau su projektais galite susipažinti čia: https://lemu.lt/patvirtinta-projekto-pasiulymu-eile-4-dalyviu-projektai-detaliau/

Programa ir prioritetas, pagal kuriuos įgyvendinamas projektas:

2021–2027 m. Interreg VI-A Lietuvos-Lenkijos bendradarbiavimo programa

2 prioritetas: fizinės, emocinės ir kultūrinės gerovės skatinimas

2.2 konkretus tikslas: didinti kultūros ir tvaraus turizmo vaidmenį ekonomikoje, vystymesi, socialinėje įtrauktyje ir socialinėse inovacijose.

 

PROJEKTO PARTNERIAI:

Pagrindinis projekto partneris: Liaudies architektūros muziejus – etnografinis parkas Olštyneke

Partneris: Lietuvos etnografijos muziejus

PROJEKTO BIUDŽETAS:

Bendras projekto biudžetas: 1 504 338,18 EUR

Bendras finansavimas iš Europos Sąjungos fondų (ERPF, 80 %): 1 203 470,54 EUR

Liaudies architektūros muziejui – etnografiniam parkui Olštyneke (Pagrindiniam projekto partneriui) priskirtas projekto biudžetas: 895 497,18 EUR, įskaitant:

Bendras finansavimas iš Europos Sąjungos fondų (ERPF 80 %): 716 397,74 EUR

Nuosavas įnašas (finansavimas iš Varmijos Mozūrų vaivadijos vyriausybės lėšų): 179 099,44 EUR.

Projekto biudžetas, skirtas Lietuvos etnografijos muziejui (Projekto partneriui): 608 841,00 EUR

Bendras finansavimas iš Europos Sąjungos fondų (ERPF 80 %): 487 072,80 EUR

Nuosavas įnašas: 121 768,20 EUR, iš jų:

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos finansavimas: 60 884 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2025-11-01 – 2027-10-31

Projekto tikslas:

Projekto tikslas – panaudoti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūrinį paveldą bendriems kultūros ir turizmo produktams bei paslaugoms kurti, atsižvelgiant į tvaraus turizmo principus. Projekto įgyvendinimas suteiks galimybę geriau pristatyti bendrą Lietuvos ir Lenkijos paveldą vietos bendruomenėms ir užsienio turistams.

Projektu taip pat siekiama užmegzti bendradarbiavimą tarp organizacijų, dirbančių Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūros paveldo srityje.

 

Planuojamos veiklos:

Pagrindinės Liaudies architektūros muziejaus – etnografinio parko Olštyneke projekte numatytos įgyvendinti užduotys:

– Keturių Mažosios Lietuvos kultūros srities pastatų kopijų statyba. Šie statiniai reprezentuos du Mažosios Lietuvos kultūrai būdingus kaimo sodybų tipus: ūkininko sodybą ir žvejo sodybą. Ūkininko sodyboje bus arklidė, tvartas ir rūsys. Žvejo sodyboje bus žvejo namelis.

– Vieno iš išsaugotų Mažosios Lietuvos statinių (Gilgės arklidžių) perkėlimas į muziejų, kuris kartu su žvejo nameliu sudarys vieną kompleksą, atspindintį istorinį sodybos išplanavimą. Šio proceso metu statinys taip pat bus konservuojamas.

– Veiklos, skirtos specialiųjų poreikių turintiems žmonėms: regos ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms, vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems kognityvinių sutrikimų ir asmenims su ribotomis fizinėmis galimybėmis. Įgyvendinant šį projektą, bus sukurti dviejų statinių bronziniai modeliai: ūkininko namelio ir žvejo namelio. Prie muziejaus įėjimo esantis tipografinis žemėlapis bus papildytas keturiomis naujai pastatytų statinių miniatiūromis. Taip pat bus įsigytos specializuotos rampos, skirtos pašalinti architektūrines kliūtis naujai pastatytuose muziejaus pastatuose. Mažosios Lietuvos regionas muziejuje bus praturtintas technologiniais sprendimais, sudarysiančiais sąlygas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, taip pat ir visiems lankytojams, lengviau gauti informacijos apie šio regiono architektūrą, istoriją ir kultūrą. Įgyvendinant projektą, muziejus parengs lankytojams skirtą vadovą „Ko tikėtis muziejuje“, parašytą paprasta ir suprantama kalba (supaprastinto, lengvai skaitomo teksto forma) žmonėms su specialiaisiais suvokimo poreikiais.

 

Pagrindinės veiklos, kurias planuoja įgyvendinti projekte Lietuvos etnografijos muziejus:

– Vabalų sodybos daržinės kopijos statyba – Vabalų sodyba, jau sudaryta iš 2 pastatų (namo ir tvarto), bus papildyta
nauju pastatu – daržine. Daržinė bus atstatoma remiantis istoriniais-archyviniais dokumentais. Jos pastatymas leis užbaigti vienintelės muziejuje esančios Mažosios Lietuvos regiono, Vabalų sodybos, kompleksą.

– Dviejų Mažosios Lietuvos žvejybinių laivų Listerbotas (aukštis: 3,30 m., ilgis: 11,00 m.) ir Dorė (aukštis: 3,00 m., ilgis: 9,00 m.) restauravimas. Laivus muziejus įsigijo 1975 m. ir XX a. pradžioje jais žvejojo ​​Kuršių mariose.

– Mažosios Lietuvos regiono architektūrinio statinio – Tilžės namelio – maketo sukūrimas. Muziejaus Mažosios Lietuvos sektoriaus prieigose bus pastatytas Tilžės lietuvių namo (Tilžės namelio), iš pirmojo lietuviško etnografijos muziejaus –  lietuvininkų buities etnografijos muziejaus Tilžėje, Jokūbynės parke, maketas. Maketas bus pastatytas 1:3 masteliu, jo apytiksliai matmenys – 4 x 2,75 metro, o aukštis iki kraigo – 2,6 metro. Maketo sukūrimu siekiama didinti prieinamumą žmonėms su negalia apsilankymo muziejuje metu, todėl numatoma, kad maketą bus galima liesti ir taip artimiau susipažindinti su architektūriniais muziejaus pastatų elementais bei su pačiu istoriniu statiniu.

Bendra veikla:

– Atlikti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūrinio paveldo tyrimus, kurie sudarys pagrindą bendrai parengtai ataskaitai, pristatančiai šių regionų kultūros paveldą. Įgyvendinant šią užduotį, partneriai surengs dvi pažintines keliones į Mažąją Lietuvą (Lietuvos teritorijoje) ir į Mozūrijos etnografinį regioną (Lenkijoje).

– Internetinio leidinio (polapio) anglų, lietuvių ir lenkų kalbomis „Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūros paveldas – lauko tyrimų ir kultūros studijų ataskaita“ parengimas. Leidinys bus partnerių literatūros tyrimų ir bendrai organizuotų ekspedicijų į pasienio regionus rezultatas.

– Erwin Banscher knygos „Die Moormenschien von Augstumal“ (Aukštumalės pelkių žmonės), kurioje aprašomas vieno iš Mažosios Lietuvos paregionių gyventojų kasdienis gyvenimas, vertimas ir leidimas lenkų ir lietuvių kalbomis.

– Tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir kultūrinių mainų tinklo tarp institucijų ir organizacijų, užsiimančių Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūrinio paveldo tyrimais ir populiarinimu sukūrimas.

– Projekto įgyvendinimą lydės daugybė partnerių konsultacijų, susitikimų ir bendrų seminarų, kurių tikslas bus ne tik plėtoti dvišalį muziejų bendradarbiavimą, bet ir kurti bei plėtoti iniciatyvas, skirtas populiarinti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kultūros paveldą abiejose šalyse.

 

 

                            

Jau 2026 m. Lietuvos etnografijos muziejaus miestelį papildys ypatingas statinys – iš Kaltinėnų (Šilalės r. sav.) perkelta medinė sinagoga. Sinagoga – svarbiausias žydų religinis pastatas. Lietuvos miesteliuose jų išliko nedaug. Apie 1938 m. statyta Kaltinėnų sinagoga išsiskiria tuo, kad yra sujungta su rabino namu, o jos langų arkas puošia Dovydo žvaigždės. Šio pastato perkėlimas į muziejų taps ir edukaciniu procesu, skirtu mokyti kultūros paveldo specialistus.

Lietuvos etnografijos muziejus įgyvendina projektą „Medinio pastato (sinagogos) demontavimo ir perkėlimo kursai bei perkėlimo metodikos sukūrimas“. Šio projekto tikslas – vykdyti kursus ir parengti metodiką kaip atlikti medinio kultūros paveldo statinio demontavimo ir pastatymo darbus, kad kultūros paveldo srityje dirbantys specialistai, paveldo bendruomenės atstovai įgytų reikiamų kompetencijų ir įgūdžių šioje specifinėje srityje. Kursams ir metodikos sukūrimui pasitelktas konkretus Kaltinėnų medinės sinagogos pavyzdys.

Kursai skirti kelti specialistų, atliekančių nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą (įskaitant tiek projektavimą, tiek tvarkybos darbų atlikimą) ar paveldosaugos ekspertizę, taip pat tvarkybos ir tvarkomųjų statybos darbų projektus tikrinančių, kvalifikaciją.

Lapkričio 26–27 d. Kaltinėnuose susirinkę kursų dalyviai stebėjo praktinius darbus pačioje sinagogoje: mokėsi, kaip pasiruošti statinio perkėlimui, kaip tiksliai matuoti ir žymėti atskiras konstrukcijų dalis. Praktines užduotis vedė darbus vykdančios UAB „UOKSA“ specialistai ir kiti lektoriai, pristatę architektūrinių, konstrukcinių ir istorinių tyrimų specifiką. Kartu su Kaltinėnų bendruomene diskutuota apie miestelio žydų istoriją ir sinagogos išsaugojimo problematiką.

Surengti teoriniai ir praktiniai mokymai suteiks specialistams naujų žinių ir būtinų praktinių gebėjimų. Parengta medinio pastato perkėlimo metodika ir stalių-dailidžių kvalifikacijos tobulinimo programa padės užtikrinti aiškesnį ir nuoseklesnį medinio paveldo tvarkybos procesą.

2026 m. darbai persikels į dirbtuves, kur bus restauruojamos sinagogos dalys, o vasaros pabaigoje į Lietuvos etnografijos muziejaus miestelį atkeliaus ir pats pastatas.

 

Projekto vadovė dr. Aistė Lazauskienė

Finansuoja Lietuvos Respublikos valstybė Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

Pristatome 2025 m. rugpjūčio 21–23 d. Lietuvos etnografijos muziejaus padalinyje Salų II etnografiniame kaime vykusio praktinio seminaro „Architektūrinis paveldas: krosnys“ ir jo teorinės dalies „Krosnys: funkcija ir estetika“, vykusios spalio 10 d., Rumšiškėse, mokymų medžiagą.

Teorinėje dalyje nagrinėjamos temos apima krosnių raidą, paplitimą, tipologiją, stilistiką, regioninius savitumus bei konstrukcinius – technologinius ypatumus, krosnių priežiūrą ir tvarkybą.

Lietuvos etnografijos muziejuje (LEM) neseniai buvo sėkmingai įgyvendinta unikalaus projekto pirmoji dalis: tęsiant ilgametį kūrybinį muziejaus bendradarbiavimą su Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS), 2025 m. gegužės antroje pusėje LEM buvo surengtas tautodailininkų-skulptorių pleneras, kurio metu muziejaus miestelio bažnyčios šventoriaus koplytėlėms buvo išdrožta 14 originalių Kryžiaus kelio stočių apvaliosios skulptūros kompozicijų. Kitais metais laukia šio projekto įgyvendinimo užbaigimas – Kryžiaus kelio stočių polichromavimas. Bet apie viską iš eilės.

2024 m. muziejus gavo finansavimą ir įgyvendino projektą „Gyvoji tautos atmintis muziejuje: įkvepianti tremtinės Irenos Saulutės Špakauskienės istorija“.

Šiuo projektu muziejus sprendė iššūkį – kaip muziejaus erdvėje išsaugoti ir inovatyviomis formomis pristatyti unikalius buvusios tremtinės Irenos Saulutės Špakauskienės istorinius liudijimus su jos kuriamu emociniu fonu? Projektu buvo siekiama atliepti problemą, kuomet atsiranda situacijų, kai buvusi Arkties tremtinė, gerai žinoma muziejaus gidė, visuomenininkė Irena Saulutė Špakauskienė, negali dirbti, o prie muziejuje esančios jurtos atvykę lankytojai nori išgirsti gyvą jos pasakojimą ir patirti emocijas.

Sprendinį šiai problemai spręsti sukūrė įmonė Všį „Unfuzz“ laimėjusi viešą projekto konkursą, kuriame dalyvavo 7 įmonės.

Sukurtą sprendinį sudaro dvi dalys: 1) Mobili aplikacija (interaktyvi gido sistema) ir 2) praturtintos realybės aplikacija muziejaus įrenginiams su papildytos realybės funkcionalumu.

Su projekto rezultatų pristatymu Govtech DemoDay #7.0 renginyje galima susipažinti: ČIA

Šiuo metu yra tęsiami sprendinio bandomosios versijos testavimai, svarstomos praplėtimo galimybės.

Muziejaus lankytojai turės galimybę išbandyti sukurtą bandomąją papildytos realybės sprendinio versiją birželio 15 d. Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginyje prie muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje esančios jurtos.

Projektas finansuotas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų pagal priemonę „Viešojo sektoriaus subjektų skatinimas diegti GovTech sprendimus“, kuruojamą Inovacijų agentūros.