Lietuvos etnografijos muziejuje (LEM) neseniai buvo sėkmingai įgyvendinta unikalaus projekto pirmoji dalis: tęsiant ilgametį kūrybinį muziejaus bendradarbiavimą su Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS), 2025 m. gegužės antroje pusėje LEM buvo surengtas tautodailininkų-skulptorių pleneras, kurio metu muziejaus miestelio bažnyčios šventoriaus koplytėlėms buvo išdrožta 14 originalių Kryžiaus kelio stočių apvaliosios skulptūros kompozicijų. Kitais metais laukia šio projekto įgyvendinimo užbaigimas – Kryžiaus kelio stočių polichromavimas. Bet apie viską iš eilės.
Dar 2008–2011 m. Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo programos lėšomis LEM miestelyje, kaip prarastas vertingas sakralinės architektūros objektas, buvo atkurta senoji medinė Sasnavos (Marijampolės sav.) bažnyčia (Sasnavoje pastatyta 1817 m., blogos būklės nugriauta 1952 m., muziejuje atkurta pagal išlikusius 1939 m. apmatavimus ir istorines nuotraukas) ir aplink ją kompleksiškai suformuota aplinka. Akmens mūro šventoriaus tvoroje, vidinėje pusėje, buvo įrengta 14 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių – pagal Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčios XIX a. II p. ir kitų tuo metu Lietuvos bažnyčių šventoriuose įsitvirtinusį ir paplitusį variantą, kuomet po 1863–1864 m. sukilimo buvo uždraustos viešos bažnytinės procesijos už bažnyčių šventorių ribų. Stotims įstatyti koplytėlėse suformuotos nedidelės, gilios angos, užbaigtos pusapvaliu viršumi. Originaliame variante, Lauksodžio bažnyčios šventoriaus koplytėlių angose, prie galinių sienelių pritvirtinti nesudėtingi gipsiniai polichromuoti reljefiniai Kryžiaus kelio stočių liejiniai, sukurti greičiausiai XX a. pr.
Jau nuo 2010 m. buvo svarstoma kokios Kryžiaus kelio stotys ir kokiu būdu sukurtos galėtų užpildyti muziejaus miestelio bažnyčios šventoriaus stočių koplytėlių erdves: reljefinės gipsinės ar keraminės, medinės apvaliosios skulptūros, kopijos ar originalūs variantai, sukurtos vieno ar skirtingų autorių? Buvo bandyta tartis su pavieniais autoriais, Vilniaus dailės akademijos Restauravimo katedra, kad studentai galbūt galėtų padaryti pasirinktas stočių kopijas vasaros praktikos metu ar panaš. Tačiau visur trūko pajėgų, o stočių sukūrimas tokiu būdu galėjo tęstis ne vieną vasarą.
Taip ėjo laikas, kol pagaliau buvo surasta išeitis – tautodailininkų-skulptorių pleneras. Tai tapo įmanoma, tik pasitelkus LTS pajėgas, su kuriomis muziejus jau buvo sėkmingai įgyvendinęs ne vieną kūrybinį sumanymą. Bendrai parengtas projektas, finansuotas Lietuvos kultūros tarybos, partnerių patikimumas ir muziejaus galimybės suteikti skulptoriams apgyvendinimą, maitinimą ir darbo vietas pačiame muziejuje, įgalino palyginti greitai įgyvendinti anksčiau sunkiai įgyvendinamu atrodantį projektą. Dar iki prasidedant darbams buvo sutarta, kad bus siekiama sukurti originalias medines apvaliosios skulptūros kompozicijas, prisilaikant Kryžiaus kelio stočių bažnytinės tradicijos. Dabar, plenerui pasibaigus, matome – tai buvo puikus sprendimas, davęs rezultatą, džiuginantį ne tik muziejų, LTS, plenero autorius, bet ir daug gražių žodžių apie kūrybinį rezultatą pasakiusius muziejaus lankytojus, jau apžiūrėjusius Kryžiaus kelio stotis dabartinėje, laikinoje jų eksponavimo vietoje – muziejaus miestelio bažnyčios koplyčioje.
Iki dabar turimo rezultato buvo nueitas ilgas kelias, tuo labiau, kad nebuvo tokio tipo plenerų pavyzdžių ir patirties – tautodailininkai-skulptoriai vasaros pleneruose įprastai vykdo kitokias užduotis ir imasi didelių išmatavimų darbų – koplytstulpių, stogastulpių ar kitokių dekoratyvinių drožinių, pastatomų lauke. Tuo tarpu nedidelių apvaliosios skulptūros kompozicijų ciklų pleneruose iki šiol kuriama nebuvo, tad ir ruošiamasi šiam darbui buvo apgalvojant visas detales. Pirmiausia svarstyta ar autoriai sukurs po vieną ar po kelias Kryžiaus kelio stotis, numatyta pakviesti itin patyrusius medžio skulptorius, galinčius įvykdyti nelengvas užduotis – sugebėti, neprarandant savojo drožybos stiliaus ir siekiamo dekoratyvumo, sukurti nenutolusias nuo tradicinio realistinio vaizdavimo figūras. Reikėjo sukurti „lengvai perskaitomą“ ir atpažįstamą sakraliosios skulptūros kompozicijų ciklą, prisilaikant ilgametės bažnytinės tradicijos ir pasirinkto vienijančio pirmavaizdžio. Kompozicijose buvo privalu atkurti kiekvienoje stotyje vykstantį įvykį ir to įvykio pagrindinius veikėjus, neišplečiant jų kiekio ir prisilaikant tradicinio tų veikėjų vaizdavimo, tipažų ir aprangos.
Tam, kad nebūtų ypač didelės kūrybinių stilių įvairovės, buvo nutarta, kad kiekvienas autorius sukurs po 2 Kryžiaus kelio stotis, kurias išsitrauks loterijos būdu. Drožti 12 stotį (Jėzus miršta ant kryžiaus), užimančią daugiausia vietos į aukštį, iš anksto ėmėsi LEM medžio restauratorius Algirdas Šalkauskas – buvo norima iki plenero pamatyti kaip kompozicija atrodys įstatyta į koplytėlę. Buvo parengti orientaciniai visų stočių kompozicijų išmatavimai su galimais figūrų aukščiais ir kompozicijų pločiais. Svarstant būta skeptiškų nuomonių, kad autorinių stilių įvairovė gali ardyti Kryžiaus kelio ciklo vientisumą, vis dėlto pozityvūs argumentai nugalėjo: manėme, kad skirtingas autorių braižas nesuskaidys ciklo, kurį ateityje sujungs vieningas visų stočių polichromavimas, be to, stotys stovės tolėliau viena nuo kitos, atskirose koplytėlėse, o iš anksto aptarti ir patvirtinti visų stočių eskizai padės išvengti nepageidaujamų improvizacijų. Galvojome, kad autorių įvairovė kaip tik suteiks netikėtumo visam ciklui, o muziejaus lankytojams bus įdomu stebėti „gyvą“ kūrybinį viso būrio skulptorių darbą, kaip iš tiesų ir buvo.
Norint išvengti netikėtumų plenero metu, buvo surengtas išankstinis teorinis seminaras, į kurį suvažiavo visi būsimo plenero dalyviai. Šiame seminare buvo aptarti paruošiamieji darbai, skulptoriai detaliai supažindinti su būsimo plenero užduotimis, Kryžiaus kelio stočių istorija ir skulptūrine tradicija. Pagrindinė seminaro konsultantė buvo šios temos ekspertė, monografijos „Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje – XX a. pradžioje“ autorė, dr. Asta Giniūnienė. Buvo aptarti galimi stočių kompozicijų variantai, būtini pagrindiniai veikėjai, jų išvaizda, perteikiamos emocijos, būtini atributai ir kitos reikšmingos detalės, leidžiančios žiūrovui „perskaityti“ siužetą ir atpažinti veikėjus. Skulptoriams buvo pateikta iliustracinė medžiaga su istoriniais pavyzdžiais, dėmesį atkreipiant į Lietuvoje žinomus išlikusius medinių apvaliosios medinės skulptūros Skaistgirio ir Kriukų bažnyčių (Joniškio r.) Kryžiaus kelio ciklus, maždaug XIX a. vid. išdrožtus skulptorių Augustino Ulčino ir, spėjama, Mykolo Pacevičiaus.
Kelios savaitės prieš plenerą skulptoriai aptarimui pateikė eskizus – lipdytinius ar pieštus, kuriuos koregavo pagal gautas pastabas, o dalis autorių į plenerą atsivežė jau pradėtus drožti kompozicijų ruošinius. Kaip ir buvo planuota, plenero metu kiekvienas skulptorius savitu braižu išdrožė po dvi Kryžiaus kelio stotis. Visų stočių skulptūros buvo sukomponuotos ir įtvirtintos ant vienodo dydžio ir storio pagrindų, kad jas būtų lengva įdėti į koplytėles ir iš jų išimti, o kiekvienai stočiai sukurti vienodos formos numeriai – tuo pasirūpino muziejaus restauratorius, plenero dalyvis ir kuratorius A. Šalkauskas. Skulptoriai iš anksto pasirinko norimą medžio rūšį savo kompozicijoms sukurti – visos stotys išdrožtos iš liepos medžio.
Plenere dalyvavo 7 patyrę skulptoriai iš visos Lietuvos – žinomi daugelio plenerų ir parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyviai, garbingų apdovanojimų laureatai: Aurimas Šimkus (2023 m. Šiaulių r. Metų tautodailininkas), Antanas Viskantas (2019 m. „Aukso vainiko“ ir 2021 m. Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas), Raimundas Blažaitis (2017 m. „Aukso vainiko“ laureatas iš Marijampolės r.), Antanas Lastauskas (2022 m. Liongino Šepkos premijos laureatas iš Marijampolės r.), patyręs skulptorius Kęstutis Ašmiaga iš Vilniaus, jauniausias plenero dalyvis, talentingas drožėjas Mindaugas Vyšniauskas iš Varėnos ir žinomas kryždirbys, LEM medžio restauratorius A. Šalkauskas iš Rumšiškių.
Projekto vadovas – Jonas Rudzinskas (LTS), projekto koordinatorė – Gražina Jurgaitienė (LTS), plenero kuratorė – menotyrininkė Ina Dringelytė (LEM), techninis kuratorius – restauratorius A. Šalkauskas (LEM), plenero architektė – Neringa Norvaišaitė (LEM), teorinio seminaro lektorė ir konsultantė – dr. A. Giniūnienė. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Šiuo metu LTS ir LEM jau yra sutarę su patyrusia specialiste, sutikusia kitais metais imtis sudėtingos antrosios projekto dalies įgyvendinimo – vieningo visų Kryžiaus kelio stočių polichromavimo. Tai rumšiškietė, ilgametė LEM polichromuoto medžio restauratorė, žinoma Lietuvos tapytoja, tautodailininkė, Lietuvos kultūros ministerijos premijos laureatė Elena Kniūkštaitė, sujungsianti didžiulę medžio polichromijos restauravimo patirtį muziejuje su tapytojos-koloristės spalvų jutimu. E. Kniūkštaitei talkinti apsiėmė ir kiti muziejaus polichromuoto medžio restauratoriai.
Tikimės, kad ateinančių metų vasarą muziejaus miestelio bažnyčios šventoriaus koplytėlės jau bus apgyvendintos polichromuotomis Kryžiaus kelio stočių kompozicijomis, o bažnyčios šventorius pagaliau įgaus išbaigtą vaizdą. Kartu šis unikalus projektas primena ir gaivina senosios lietuvių liaudies medinės sakralinės skulptūros ir mažai iki mūsų dienų išlikusių medinių apvaliosios skulptūros Kryžiaus kelio stočių kūrimo tradiciją.
LEM menotyrininkė Ina Dringelytė