SUKASI AUKSINIAI SODAI
Lietuvių tautosakoje apdainuotas rugelis užaugindavo ne tik duonelę, bet ir sukaupdavo gamtos galias. Iš auksinio rugio šiaudo sodai būdavo rišami per kalendorines šventes – pavasario ir žiemos lygiadienį, taip pat pažymint svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus, pvz. gimus kūdikiui, dovanodavo ir krikštynų proga. Turtingiausiai papročiais apipinti vestuviniai sodai buvo saugomi ilgiausiai. Pasakojama, kad sodą laidodavo kartu su pirmu anapilin iškeliavusiu sutuoktiniu. O štai dzūkiškomis žvaigždelėmis namus puošdavo prieš Kalėdas – jas po metų sudegindavo ir rišdavo naujas.
VILNOS VĖLIMO DIRBTUVĖS
Mokomasi tradicinio amato – vilnos vėlimo šlapiuoju būdu. Veliami vilnos „blyneliai“. Išdalinamos prijuostės, padėkliukai, po vilnos kuokštelį kiekvienam vaikui.
PAŠERSI OŽKYTĘ IR AVELĘ – GAUSI VILNOS KUOKŠTELĮ
Vaikus pasitinka teta Marytė. Ji kviečia nusikelti į XIX a. ir patirti, kaip tuo metu žmonės rūpinosi gyvuliukais.
PAUKŠČIO PYNIMAS
Karklas po balas braido, ligas baido... Kodėl žilvičio vytelė dedama į verbą? Kada rinko vyteles pynimui? Kodėl senoliai maisto atsargas laikė žilvičio krepšiuose?
„Per kluoną – ne tik linas, ir duona…“
Vienas seniausių ir didžiausių pastatų protėvių sodybose – kluonas su jauja. Užsiėmimo metu kluone atrasime ir siaubo kambarį, ir binkį, rašomą mažąja raide, ir dar daugybę žemdirbystės ūkio padargų „savo vietoje“ esančių, todėl daugiau apie save liudijančių nei kur nors lentynose po stiklu.