Kultuvė skalbimui

Moterų darbo įrankis, tačiau jas darydavo vyrai. Kultuvę droždavo iš tvirto, neskilaus ir nedažančio medžio, dažniausiai iš beržo, liepos, klevo ar žilvičio. Šią kultuvę vaikinas dovanojo merginai prieš vestuves. Vienoje kultuvės pusėje išpjaustyta širdelė rodo karštus vaikino jausmus būsimai žmonai. Kultuvės viršuje išpjaustytas asmens nuosavybės ženklas E. Giszas. Pažymėdavo tam, kad skolinamos kultuvės nesusimaišytų. Kitoje kultuvės pusėje išpjaustytas inkaras, nes kultuvės savininkai gyveno Drevernoje, prie Kuršių marių ir turėjo laivių dirbtuvę.

Vienas sunkiausių moteriškų darbų buvo žlugto žlugimas ir velėjimas. XIX a.–XX a. pr. skalbta retai, 2–3 kartus per metus, dažniausiai prieš didžiąsias metų šventes: Šv. Kalėdas, Šv. Velykas ar Sekmines. Sukauptų ir vienu metu skalbiamų skalbinių kiekis buvo vadinamas žlugtu. XIX a. pabaigoje – XX a pradžioje skalbdavo pelenų šarmu. Geriausias – beržo pelenų. Užplikydavo verdančiu vandeniu ir laikydavo dieną-dvi, kol pelenai nusės ir vanduo pasidarys skaidrus, slidus. Skalbinius iš vakaro sumerkdavo į pelenų šarmą, kitą dieną ištrindavo medine trintuve, sudėdavo į katilą ir virindavo. Ištrintus, nugręžtus skalbinius sudėdavo į kibirus, kubilus ir nunešdavo prie prūdo, nuveždavo prie ežero ar upės. Tenai moterims ir prisireikdavo kultuvių, kuriomis skalbinius velėdavo. Velėdavo ant suolelio ar lentos. Dažniausiai pagal tam tikrą taktą velėdavo dvi skalbėjos. Stengdavosi velėti sutartinai: susikurdavo kultuvės dūžius ir taktą imituojančias dainas. Velėja ir skalauja, kol iš skalbinių išnyksta šarmas.

XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje besikeičiantį gyvenimą aprašo I. Simonaitytė romane „Vilius Karalius“: Namuose bene jau iš senovės buvo įvesta tvarka žlugtę skalbti du kartus per metus. Dideli ūkininkai daugiau negali, ir nereikia. Bet Grėtė parodė, kad galima ir kad reikia: ji tiktai septynis mėnesius čia, o jau du kartus turėjo žlugtę. Jinai pati niekada skalbinių ilgiau nedėvėjo kaip savaitę. Todėl ir dabar ji nepakęs, kad Vilius, jos vyras, dėvėtų marškinius dvi savaites, kaip iki tol kad buvo Karaliaus namuose.

Kultuvė įgyta 1997 m. Padaryta XIX a. pabaigoje, naudota Drevernoje, Klaipėdos rajone.

© Lietuvos liaudies buities muziejus