Rudeniškas 1935 m. ketvirtadienio rytas. Žolinė. Sunkus rūkas slegia rasotas pievas. Tingiai kylančios saulės spinduliai spalvina visą kaimo ulyčią. Ryto vėsa nubėga per kūną šiurpais. Sadauskų dukros basomis kojomis po kiemo daržus ir žolynus renka rasas, o akys tik ir žiūri, ką gražaus nuskinti ir į puokštelę įsidėti, kad bažnyčioje – gražiausią turėtų. Svarbiausia, kad už kaimynų Stasikės gražesnę, gana, kad ta tėvams nematant, Asilavičiaus Juozui už parankės pasikabinus vaikščioja. Čia tuojau mama suburba, kad dukros neužsiimtų niekais, dar karvės nemelžtos, kiaušiniai nerinkti, vandens iš šulinio atnešt reikia – tiek darbų, o jos niekais užsiima.

Mamai daug rūpesčio, juk Žolinė! Šiais metais daug giminių suvažiuos, reikia visus prie stalo pasodinti, pavaišinti. Ir sunkumai mamai ant širdies, kuriuos tik namų moterys supras. Tik pirmi metai eina kaip marčią turi. Dar neramu, kad kas kokio pašaipaus žodžio nepasakytų. O martelė mamai gera, gera ta Marceliukė. Rūpestinga ir stengiasi. Va neseniai abu su Adomu separatorių parvežė. Tai ir suka dabar mamai galvą, sako: „Mamyte geras daiktas, grietinė kaip sviestas bus, galėsi peiliu riekti.“ Mamai nedrąsu, nusistovėjusi  grietinė irgi visai gera, ir su sviestamuše sviestą mušti pripratusi.

O tėvas patenkintas, ramus: visi rugiai ir kviečiai nė lašo lietaus negavę suvežti į klojimą. Praeidamas pro priemenėje stovinčias alaus statines nusišypso: „Turėtų būti geras, pavaišinsiu Kazį, parodysiu kaip alų reikia daryti.“ Atsiminė, kaip pernai pas dėdę Kazimierą gerdamas alų, juokais prisižadėjo: per kitų metų Žolinę priimti į svečius ir tikru alumi pavaišinti. Seniai besimatė dėdė Kazys su tėvu, bus apie ką pakalbėti: kaip tvarto statybos sekasi, ar dėdė pirko naują arpą kaip žadėjo. O dar kur Adomo radija… „Tai Kazys pamatys ko nematęs. Ko tik neprigalvoja šiais laikais.“ Oi smagu bus! Pasiprašė pas tėvą Adomas, kad leistų kieme jaunimui susirinkti, pakvietė Klimą nuo Daujėnų vienkiemio pagroti vakaruškai, tas geriausias muzikantas parapijoj, tai smagu ir gera bus!

Gėris gerumu, bet vis daugiau Adomui prisieina rimtų ūkio klausimų išspręsti, pasitariant su tėvu. Kažkas girdėjo tėvą sakant: „Kol aš gyvas, mano žodis paskutinis.“ Adomas laikraštyje perskaitė, kad pažangiausiuose ūkiuose sėjami raudonieji dobilai. Reiks su tėvu pakalbėt dėl sėklos pirkimo.

Adomas džiaugiasi, kad bus gera vakaruška. Savo Marceliukę pašokdins, o ji taip lengvai šoka, taip su ja gera. Matyt ir bus meilės seilę nurijęs tada, kai pirmą valsiuką kartu suko pas kaimynus vakaruškoj.

Dabar Sadauskai – į Mišias, o kai grįš, tai bus smagu!

Parengė Milda Šemeklytė

 

Kviečiame rugpjūčio 15 d. per Žolinę susitikti su Sadauskais Aukštaitijos Tauragnų sodyboje ir nusikelti į XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvos kaimo šventadienį interpretacinėje programoje „Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 dešimtmetyje“!

Statybininko profesija yra viena iš seniausiųjų, visada buvusi gerbiama. Nuo neatmenamų laikų žmonės statė įvairius pastatus. Tikėtina, kad  daugelis  yra girdėję liaudišką statybininko profesijos palyginimą su amžinybe – amžinos esą yra tiktai dvi profesijos – statybininko ir šventiko. Gyvenamieji būstai žinomi nuo  žmonijos egzistavimo pradžios, nes žmonėms buvo būtinybė apsisaugoti  nuo gamtos jėgų grėsmės.

Lietuvoje gyvenamoji pastogė visada buvo didžiulė vertybė – keitėsi namo formos, statymo būdai ir priemonės, bet esminis žmogaus santykis su  namais liko nepakitęs. Visas  trobesių kompleksas su juos supančiais medžiais, tvoromis, vaismedžių sodu vadintas „sodyba“, senoviškiau – „sėdyba“. Tai vieta, kur šeima įsikūrusi  gyveno, dirbo, augino vaikus. Lietuvos gyventojui sodyba buvo pasaulio centras. Visais istorijos laikais  šventai buvo saugoma tėvų, senelių ir prosenelių gyventa vieta – namai. Tai buvo Tėviškė – žmogaus  tvirtovė ir šventovė. Lietuviui namų sąvoka buvo daugiareikšmė. Meilė namams liudijo  mūsų protėvių rūpinimąsi ne tik sodybos grožiu, bet ir joje gyvenančios šeimos santykių darna: dora šeima – tai iš tikrųjų gražūs, geri namai (Vyšniauskaitė 1999, 7).

Senovėje lietuvių namus ir kitus trobesius statė puikiai šį amatą išmanę vyrai, vadinti dailidėmis. Jie turėjo žinoti medienos savybes, mokėti ją paruošti, žinoti, kaip pastatyti pastatą nuo pradžios iki pabaigos, t.y., kaip pakloti pamatus, suręsti tvirtas sienas, iškelti gegnes. Dailidė buvo  ir pastato projektuotojas, ir darbų vykdytojas. Šie meistrai  savo amato išmokdavo dar būdami paaugliai  iš tėvo ar vyresniųjų brolių  dalyvaudami statybos darbuose.  Dalis jų mokėsi    pradžioje  dirbdami be jokio atlyginimo, o po metų/kitų tapdavo pameistriais ir gaudavo šiokį tokį atlygį. Įrankius dažnai pasidarydavo patys, tačiau metalines jų dalis nukaldavo kaimo kalvis arba nusipirkdavo. Žemaitijoje dailides žmonės vadino meistrais, Suvalkijoje – kirtėjais, kadangi jie kirviu iškapodavo sąsparas.

Lietuviai ypatingą dėmesį skirdavo parinkdami  būsimo namo vietą, nes gyvenamoji vieta turinti  būti laiminga. Namų statybos cikle galiojo daugybė draudimų, pvz., namo negalima buvo statyti toje vietoje, kur vingiavo takas arba kelias, nes  ,,Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis“. Negalima buvo  įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje – nelaimė galinti pasikartoti. Rąstai  namo statybai turėjo būti sukirsti, kai medžiai ,,miega“ –  geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatyto namo ,,langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį įkeldavo kuo aukščiausiai, į paskutinį vainiką – tai dūmai iš krosnies visada kilsiantys aukštyn. Slenksčiui reikėdavę  parinkti sunkų ir tiesų stuobrį,  ne kokį  susisukusį ar šakotą, nes  antraip kuriam nors iš namiškių protas galįs susisukti. Pati geriausia sklypo vieta namo statybai – pietinė. Tada  vyrausianti šeimoje santaika ir ūkis gerai seksis. Statybą stengėsi pradėti porinę savaitės dieną, tik  ne pirmadienį – antraip statybos laikotarpis ilgai užtruksiantis, atsiras visokių kliūčių. O kad žmonės gyvendami  naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro. Vargu ar  šiandien kam šautų į galvą po statomo namo pamatais užkasti pelyno šakelę ar česnako skiltelę. O kadaise buvo tikima, kad šitaip apsaugotame  būste apsigyvenusius žmones aplenksiančios  ligos. O kad namai vaišingi būtų, žinia, ir turtingi, paberdavo namo  kampuose po žiupsnelį aguonų.

Kai meistrai sunerdavo pirmąjį vainiką ir  viename iš kampų, kur būsianti krikštasuolė,  tarp rąstų iškirsdavę kryželį (aukštaičių ir užnemuniečių gyvenamajame name pagrindinio kambario kampas buvęs ties  šoninės ir galinės namo sienų sudūrimu.  Iki 20 amžiaus pradžios tai buvusi garbingiausia vieta valstiečio troboje). Šeimininkas ton ertmėn įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį, šventintų žolelių, velykinės verbos spygliukų, rūtos šakelę, sidabro pinigėlį. Žvakė turėjo saugoti nuo gaisro, žolelės – nuo ligų ir nelaimių, kadagys – linksmumą neš namams, sidabras – gins nuo ,,blogos akies“. Ir apskritai, tada ,,velnias kerčioj nesėdės“. Sunėrus pirmąjį namo rąstų vainiką meistras jo viduryje užkurdavo lauželį – kad nebūtų parazitų – tikėta ugnies apvalomąja galia. Surentę namo sienas ir uždėję gegnes  tą pačią popietę  meistrai skubėdavo iškelti vainiką – statybos baigties simbolį. Vainiką pynė iš ąžuolo lapų – manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės. Vainiką pritvirtindavo  prie sukalto kryžioko ir prikaldavo prie ilgesnės karties, o šią – prie vienos iš vidurinių gegnių, dažniausiai būsimo kamino vietoje. Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautus sūrį ir butelį  kaip laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą – medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Iškeltas vainikas – ne tik ženklas, kad didieji darbai atlikti, bet ir kad šeimininkas turėtų pavaišinti meistrus.

Ko gero, ne tik etnologai, bet ir patys statybininkai pripažintų, jog vienas ryškiausių mūsų dienas pasiekusių papročių – tai virš namo gegnių iškeliamas vainikas, liudijantis artėjančių statybų pabaigtuves. Tradicijų žinovai teigia, jog mūsų protėviai puoselėjo gausybę prasmingų papročių, susijusių su pastatų statybomis, namų židinio puoselėjimu, ir apgailestaudami pripažįsta, kad  iš jų belikęs tik blankus šešėlis.

Sveikiname visus Lietuvos  statybų sektoriaus atstovus su Statybininkų diena! Linkime statyti jaukius namus, kuriuose būtų gera gyventi ir visuomet  norėtųsi sugrįžti į ,,savo namus“.

 

Parengė vyresn. muziejininkė Danutė Blaževičienė

 

---

Naudota literatūra:

Angelė Vyšniauskaitė, Lietuvio namai, Vilnius,1999.

Vytis Čiubrinskas, Trobesio statybos laiko ir vietos parinkimas. Statyba ir architektūra, 2001, Nr.2

Pateikėja, gimusi 1902 metais Plungės rajone, pasakojo:  „Tėvai turėjo 40 ha žemės. Mama ir tėvas kilę iš bajorų. Mane ir brolį išvežė į Buriat-Mongoliją. Grįžome 1958 metais ir apsigyvenome pas seserį Beržore. Grįžus iš Sibiro, tėviškėje radome duris išlaužtas, slenkstį išpjautą, langus išimtus. Prašėme kaimynų, kad atiduotų, neatidavė. Kai nuėjome pas kaimynus, jie pasakė, kad nieko neturi. Tik po metų vienas kaimynas pasakė: „Ko pyksti ant mūsų, mes langus išėmėme“. Tvoros ir tos nuardytos, iš darželio gėlės išrautos. Klojimas nuardytas. Netikėjo, kad sugrįšime”.

 

Prisiminimus užrašė Janina Samulionytė 1991 08 06 Beržore, Plungės r.

Birželio 13-ąją švenčiamos Antaninės – šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, garsėjusio ypatingai iškalbingais pamokslais XIII a. pirmojoje pusėje Italijoje, diena. Ir Lietuvoje nuo seno šventas Antanas yra vienas iš labiausiai garbinamų šventųjų. Iki dabar Antaninės Lietuvoje švenčiamos rengiant atlaidus, kermošius, o bendruomenėse sveikinami ir pagerbiami Antanai. Senajame Lietuvos kaime buvo priimta išvakarėse sutemus pasveikinti visus Antanus – niekam nematant ant namų durų užkabinti po vainiką – rytmetį pamatę nustebs, apsidžiaugs, draugus sukvies ir pavaišins.

Antaninės yra bažnytinė šventė, todėl tądien šv. Antanui daug melsdavosi, prašydavo apsaugoti nuo gamtos stichijų šėlsmo, padėti rasti pradangintą ar pavogtą daiktą. Moterys jam meldėsi, jei nepavyko susilaukti vaikų ar prašydamos lengvesnio gimdymo. Netekėjusios merginos maldoje išsakydavo savo svajones, ūkininkai melsdavo šv. Antaną, kad šienapjūtė būtų sausa. Nuo Antaninių  Lietuvos kaimuose būdavo pradedamas vasaros darbas – šienapjūtė – didžiausias, sunkiausias ir karščiausias žemės ūkio darbas. ,,Griežlė jau rėkia, reik eit pievų šienaut“ – nuo seno sakydavo lietuviai ir su didžiausiu džiaugsmu imdavo dalgius į rankas.

Šienapjūtės darbų laikotarpis buvo neatsiejamas nuo oro sąlygų. Vėsesnis pavasaris reiškė vėlesnę šienapjūtę. Šienaudavo paprasti dvi savaites, o jeigu būdavo lietingi metai, tai ir ilgiau. Reikėjo į tvartus privežti šieno, kad visi gyvuliai – arkliai, karvės, ožkos, avys – būtų sotūs, ir kad šeimininkui būtų ramu, nes gyvuliai turės pašaro ir ištvers ilgą žiemą. Liaudies išmintis sako: „Sunku šieną vežti, bet lengva iš prėslo¹ pešti“. Šienapjūtės sąvoka yra gana plati, mat į ją įeina žolės pjovimas, džiovinimas, grėbimas, krovimas į žaginius ar kupetas, kad nesulytų, ir vežimas į daržinę ar kluoną.

Senovėje visas kaimas šienapjūtę pradėdavo kartu, buvo ruošiamos talkos. Susitelkus bendram darbui jaunimas turėjo puikią progą pasimokyti iš vyresniųjų, o po dienos darbų padūkti, drauge padainuoti, pašokti. Vyresnieji įvertindavo būsimų marčių ar žentų darbštumą, sumanumą. Šienapjūtės metu dalgius žvangino ir valiavo vien tik vyrai. Jei jau paaugusį bernioką priimdavo į šienpjovius, jis galėjo save laikyti tikru vyru. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus į pievas įšeidavo moterys – grėbėjos. Sakoma, kad tikrą šienpjovį pažinsi iš gerai iškalto dalgio ir plataus mosto, o geriausią grėbėjėlę – iš plačiai sugriebto šieno baro ir gražiai sukrautos kupetos.

Nė vienas darbas nedirbamas taip smagiai, su tokia gera nuotaika kaip šienavimas.  Juk pats vasaros gražumas, gamtos šėlsmas. Išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustoję gale lauko, pasirėmę ant dalgių, užtraukdavo dainą. Šienapjūtės dainos vadinamos valiavimais, pagal dažnai jose skambantį priedainį „valioj”.   Yra sakoma: „kad būtume nevaliavę, būtų pievelė nežaliavus“. Šienapjūtė nelengvas darbas, todėl patarlė sako: „Dalgė pievon – lašiniai verkia“, mat pjovėjus reikia stipriau ir sočiau pavalgydinti. Vidurdienį į lauką talkininkams lauknešėliuose būdavo atnešami pietūs: žalibarščiai, lašinukai su svogūnais, atsigėrimui – sulos, raugintos po sudygusių avižų pluta.

Daugybė tradicijų ir prietarų gaubdavo šienapjūtės pradžią. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atžels, jei ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Po pirmosios šienapjūtės dienos namo grįžusius pjovėjus šeimininkė pašlakstydavo vandeniu, „Pirmą dieną namo parėjusius pjovėjus ir šieno grėbėjas šeimininkė prie trobos durų pasitinka ir aplieja visus kibiru šalto vandens sakydama: – Prabočykit² , sveteliai, reikia palaistyt darbo talkininkai, kad šienapjūtėj lytutis nelytų, kad kitąmet šienelis geriau derėtų. Tyras vandenėlis jums taip pat jauniems tinka palaistyti, o dabar juk nešalta“. Nakčiai padedamus dalgius reikėdavę papustyti – antraip laumės ant jų jodinės ir ašmenis išlankstys. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes laukuose augančius gali „rūdas išdeginti (tai toks augalo pakenkimas, pasireiškiantis rudomis dėmėmis ant stiebo). Medžiotojai vengdavo su šautuvu į mišką išeiti: atseit, iššauta kulka tądien sugrįžtanti atgalios.

Baigus šienapjūtę būdavo daromos pabaigtuvės. Šienapjūtei visada ruošdavo lengvą maistą, ypač daug reikšmės būdavo teikiama skysčiams. Aukštaičių labai mėgstamas buvo duonos antpilas – vandens ąsotyje išmirkytos duonos plutos. Iš mėsos produktų būdavo duodami tik lašiniai. Per šienapjūtę sakydavo, kad niekas skilandžio nepjaus, nes laukia rugiapjūtė, o skilandis tik vienas. Pjovėjus šeimininkės vaišindavo juoda duona, pyragu, sūriu, varške, sviestu. Atgaiva – rūgštus pienas arba „maslionkos“ su bulvėmis. Po Antaninių dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas ilgai vakarodavo, dainuodavo prie laužų. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius.

Mūsų prosenelių prisiminimuose įpusėjus birželiui senojo Lietuvos kaimo pievos aidėjo nuo dalgių plakimo, pirmųjų žolės pradalgių rėžimo ir dvelkė šviežio šieno kvapu. Smagu buvo.

 

Darbus atlikus, linksma švęsti – pasveikinkit Antanus ir Antaninas

 

Parengė vyresnioji muziejininkė Danutė Blaževičienė

 

---

¹Prėslas – javų, šieno prikrauta šalinė, krūva

²Prabõčyti – atleisti, dovanoti

 

Naudota literatūra:

Šienapjūtė / Balys Buračas „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“, 2018

Janina Uginčienė. Lietuva prie balto stalo. Vasara, 1996