Birželio 13-ąją švenčiamos Antaninės – šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, garsėjusio ypatingai iškalbingais pamokslais XIII a. pirmojoje pusėje Italijoje, diena. Ir Lietuvoje nuo seno šventas Antanas yra vienas iš labiausiai garbinamų šventųjų. Iki dabar Antaninės Lietuvoje švenčiamos rengiant atlaidus, kermošius, o bendruomenėse sveikinami ir pagerbiami Antanai. Senajame Lietuvos kaime buvo priimta išvakarėse sutemus pasveikinti visus Antanus – niekam nematant ant namų durų užkabinti po vainiką – rytmetį pamatę nustebs, apsidžiaugs, draugus sukvies ir pavaišins.
Antaninės yra bažnytinė šventė, todėl tądien šv. Antanui daug melsdavosi, prašydavo apsaugoti nuo gamtos stichijų šėlsmo, padėti rasti pradangintą ar pavogtą daiktą. Moterys jam meldėsi, jei nepavyko susilaukti vaikų ar prašydamos lengvesnio gimdymo. Netekėjusios merginos maldoje išsakydavo savo svajones, ūkininkai melsdavo šv. Antaną, kad šienapjūtė būtų sausa. Nuo Antaninių Lietuvos kaimuose būdavo pradedamas vasaros darbas – šienapjūtė – didžiausias, sunkiausias ir karščiausias žemės ūkio darbas. ,,Griežlė jau rėkia, reik eit pievų šienaut“ – nuo seno sakydavo lietuviai ir su didžiausiu džiaugsmu imdavo dalgius į rankas.
Šienapjūtės darbų laikotarpis buvo neatsiejamas nuo oro sąlygų. Vėsesnis pavasaris reiškė vėlesnę šienapjūtę. Šienaudavo paprasti dvi savaites, o jeigu būdavo lietingi metai, tai ir ilgiau. Reikėjo į tvartus privežti šieno, kad visi gyvuliai – arkliai, karvės, ožkos, avys – būtų sotūs, ir kad šeimininkui būtų ramu, nes gyvuliai turės pašaro ir ištvers ilgą žiemą. Liaudies išmintis sako: „Sunku šieną vežti, bet lengva iš prėslo1 pešti“. Šienapjūtės sąvoka yra gana plati, mat į ją įeina žolės pjovimas, džiovinimas, grėbimas, krovimas į žaginius ar kupetas, kad nesulytų, ir vežimas į daržinę ar kluoną.
Senovėje visas kaimas šienapjūtę pradėdavo kartu, buvo ruošiamos talkos. Susitelkus bendram darbui jaunimas turėjo puikią progą pasimokyti iš vyresniųjų, o po dienos darbų padūkti, drauge padainuoti, pašokti. Vyresnieji įvertindavo būsimų marčių ar žentų darbštumą, sumanumą. Šienapjūtės metu dalgius žvangino ir valiavo vien tik vyrai. Jei jau paaugusį bernioką priimdavo į šienpjovius, jis galėjo save laikyti tikru vyru. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus į pievas įšeidavo moterys – grėbėjos. Sakoma, kad tikrą šienpjovį pažinsi iš gerai iškalto dalgio ir plataus mosto, o geriausią grėbėjėlę – iš plačiai sugriebto šieno baro ir gražiai sukrautos kupetos.
Nė vienas darbas nedirbamas taip smagiai, su tokia gera nuotaika kaip šienavimas. Juk pats vasaros gražumas, gamtos šėlsmas. Išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustoję gale lauko, pasirėmę ant dalgių, užtraukdavo dainą. Šienapjūtės dainos vadinamos valiavimais, pagal dažnai jose skambantį priedainį „valioj”. Yra sakoma: „kad būtume nevaliavę, būtų pievelė nežaliavus“. Šienapjūtė nelengvas darbas, todėl patarlė sako: „Dalgė pievon – lašiniai verkia“, mat pjovėjus reikia stipriau ir sočiau pavalgydinti. Vidurdienį į lauką talkininkams lauknešėliuose būdavo atnešami pietūs: žalibarščiai, lašinukai su svogūnais, atsigėrimui – sulos, raugintos po sudygusių avižų pluta.
Daugybė tradicijų ir prietarų gaubdavo šienapjūtės pradžią. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atžels, jei ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Po pirmosios šienapjūtės dienos namo grįžusius pjovėjus šeimininkė pašlakstydavo vandeniu, „Pirmą dieną namo parėjusius pjovėjus ir šieno grėbėjas šeimininkė prie trobos durų pasitinka ir aplieja visus kibiru šalto vandens sakydama: – Prabočykit2 , sveteliai, reikia palaistyt darbo talkininkai, kad šienapjūtėj lytutis nelytų, kad kitąmet šienelis geriau derėtų. Tyras vandenėlis jums taip pat jauniems tinka palaistyti, o dabar juk nešalta“. Nakčiai padedamus dalgius reikėdavę papustyti – antraip laumės ant jų jodinės ir ašmenis išlankstys. Šią dieną moterys neverpdavo linų, nes laukuose augančius gali „rūdas išdeginti (tai toks augalo pakenkimas, pasireiškiantis rudomis dėmėmis ant stiebo). Medžiotojai vengdavo su šautuvu į mišką išeiti: atseit, iššauta kulka tądien sugrįžtanti atgalios.
Baigus šienapjūtę būdavo daromos pabaigtuvės. Šienapjūtei visada ruošdavo lengvą maistą, ypač daug reikšmės būdavo teikiama skysčiams. Aukštaičių labai mėgstamas buvo duonos antpilas – vandens ąsotyje išmirkytos duonos plutos. Iš mėsos produktų būdavo duodami tik lašiniai. Per šienapjūtę sakydavo, kad niekas skilandžio nepjaus, nes laukia rugiapjūtė, o skilandis tik vienas. Pjovėjus šeimininkės vaišindavo juoda duona, pyragu, sūriu, varške, sviestu. Atgaiva – rūgštus pienas arba „maslionkos“ su bulvėmis. Po Antaninių dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas ilgai vakarodavo, dainuodavo prie laužų. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius.
Mūsų prosenelių prisiminimuose įpusėjus birželiui senojo Lietuvos kaimo pievos aidėjo nuo dalgių plakimo, pirmųjų žolės pradalgių rėžimo ir dvelkė šviežio šieno kvapu. Smagu buvo.
Darbus atlikus, linksma švęsti – pasveikinkit Antanus ir Antaninas
Parengė vyresnioji muziejininkė Danutė Blaževičienė
1Prėslas – javų, šieno prikrauta šalinė, krūva
2Prabõčyti – atleisti, dovanoti
Naudota literatūra:
Šienapjūtė / Balys Buračas „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“, 2018
Janina Uginčienė. Lietuva prie balto stalo. Vasara, 1996
