Lietuvos etnografijos muziejus išleido KPD dalinai finansuotą knygą – mokslo studiją su moksliniu katalogu „Mirtį nugalėjęs. Medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių“. Leidinys, pasakojantis apie Lietuvoje išlikusias medines prisikėlusio Kristaus skulptūras, skiriamas žymiai Lietuvos dailės istorikei, LDK dailės tyrinėtojai dr. Marijai Matušakaitei, minint jos 100-ąsias gimimo metines.

Leidinį sudaro pratarmė, trys moksliniai straipsniai ir gausiai iliustruotas mokslinis katalogas, kuriame pristatytos net 376 medinės plataus XVI–XXI a. pr. chronologinio laikotarpio prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių, muziejų ir privačių kolekcijų.

Leidinio sudarytojos – Asta Giniūnienė, Svetlana Poligienė. Straipsnių autorės – S. Poligienė, A. Giniūnienė ir Ina Dringelytė. Katalogo sudarytojos – A. Giniūnienė, S. Poligienė. Recenzentės – prof. dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė, dr. Eglė Bagušinskaitė. Kalbos redaktorė – Ilona Čiužauskaitė. Vertėjas – Adomas Vitas. Dailininkė – Skaistė Ašmenavičiūtė. Projekto vadovė I. Dringelytė.

Tad kaip atsirado ši knyga? 2022 m., tuo metu dar Lietuvos liaudies buities muziejuje (dabar – Lietuvos etnografijos muziejus), buvo surengta paroda „Mirtį nugalėjęs. Medinės prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“. Ji pratęsė muziejuje vykdomą tiriamąją ir parodinę veiklą. Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda buvo sumanyta ir surengta muziejaus menotyrininkės Inos Dringelytės iniciatyva. Iki tol pavienės Prisikėlusiojo skulptūros buvo integruojamos į temines, istorines ar dailės parodas. Po metus trukusio tyrimo parodos iniciatorė, bendradarbiaudama su Kultūros paveldo centro (dabar – Kultūros paveldo tyrimų valdyba) specialistėmis Asta Giniūniene ir Svetlana Poligiene, iš gausaus sąrašo parodai atrinko skulptūras iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių – iš viso 48 kūrinius.

Parodoje buvo eksponuoti meniniu ir ikonografiniu požiūriu itin vertingi kūriniai, prilygstantys europiniams šio tipo dirbiniams ir atspindintys vietines drožybos tradicijas, apimantys skalę – nuo individualios profesionalios iki vietinio dievdirbio primityvios raiškos. Pristatytas platus chronologinis laikotarpis, atskleidžiantis vieno atvaizdo genezę nuo seniausių XVI–XVII a. skulptūrų iki sovietinio laikotarpio kūrinių.

Lietuvoje Prisikėlusiojo skulptūros iki tol buvo tirtos epizodiškai, fragmentiškai. Kaip minėta, daugiausia čia nuveikė dailės istorikė M. Matušakaitė. XVI–XVII a. I p. skulptūras ji nagrinėjo knygose „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998), „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“ (2007). Pavieniai dirbiniai išsamiau pristatyti Vilkaviškio, Šiaulių vyskupijų sakralaus paveldo tyrimuose. Prisikėlusiojo skulptūros buvo minimos bendro pobūdžio leidiniuose, Kaišiadorių vyskupijos, Plungės dekanato bažnyčių dailės kūrinių apžvalgose.

Kadangi Prisikėlusiojo temai nebuvo skirto leidinio, po parodos sumanyta tęsti tiriamąjį darbą ir parengti leidinį apie Lietuvoje išlikusias medines šio ikonografinio tipo skulptūras. Užsibrėžtas tikslas buvo ambicingas, maksimalus – siekta surinkti visas Lietuvos bažnyčiose išlikusias medines Prisikėlusiojo skulptūras. Nors ši programa buvo nuosekliai ir metodiškai įgyvendinama, bažnyčiose tikriausiai dar liko užslėptų, nežinomų ar neparodytų kūrinių, neperžiūrėti ir visų muziejų rinkiniai.

Leidinyje skulptūrų tyrimą apibendrina S. Poligienės mokslinis straipsnis, kuriame nagrinėjami Prisikėlusiojo skulptūrų Lietuvoje išlikimo ir išsaugojimo klausimai, A. Giniūnienės – aptariantis skulptūrų liturginę paskirtį, ikonografiją, simboliką ir meninės raiškos raidą. I. Dringelytės – intriguojantis, detektyvinis pasakojimas apie Lietuvos etnografijos muziejaus įgytos XVIII a. vid. skulptūros kilmę.

Iš bažnyčių, muziejų ir privačių rinkinių surinktos 376 medinės skulptūros sugrupuotos ir pristatytos kataloge, pateiktos kiekvieno dirbinio metrikos. Remiantis archyviniais, istoriniais duomenimis, menine stilistine analize, Europos šalių pavyzdžiais, dauguma jų atributuota ir publikuota pirmą kartą. Pristatyta itin daug šios srities tyrinėtojams nežinomų kūrinių, taip pat išaiškinti autoriai, dievdirbiai ir dirbtuvės. Leidinyje susisteminta medžiaga apie medines Prisikėlusiojo skulptūras reikšmingai papildo ne tik Lietuvos, bet ir Europos skulptūros paveldo tyrimus, praplečia suvokimą apie krikščioniškosios kultūros sąveikas ir dailės kūrinių sklaidą.

2023 m. pabaigoje išleistas iliustruotas nuotraukomis vadovas po Lietuvos etnografijos muziejų – vieną didžiausių muziejų po atviru dangumi pagal užimamą plotą Europoje. Leidinyje pateikiama glausta informacija apie muziejaus ekspoziciją ir joje pristatomus objektus. Šis vadovas skirtas tiems, kurie muziejų nori aplankyti savarankiškai. Knygos priešlapyje pateiktas planas su sužymėtais objektais. Kad būtų patogiau vartyti lauko sąlygomis, leidinys įrištas spirale.

Vadovo sudarytojai: dr. Aistė Lazauskienė, Inga Levickaitė-Vaškevičienė, Renata Banienė.

Fotografija Rimgaudo Žaltausko.

Leidinys pristato  akmens – tvariausios natūralios medžiagos – panaudojimo senojoje  Lietuvos buityje įvairovę,  iliustruodamas nuotraukomis iš Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicijų ir citatomis iš etnografinės literatūros.

Galbūt jis įkvėps dažniau pritaikyti akmenį ir šiuolaikiniame gyvenime, vadovaujantis tvarios vartosenos principais.

Leidinio autorė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė teigia, kad atsidūręs Lietuvos liaudies buities muziejuje, sunkiai nepastebėsi, kad  esi ne tik medžių, bet ir medienos apsuptyje ir kviečia, lavinant pastabumą, bent virtualiai, o geriausia  būtų – realiai, pakeliauti po muziejų ir, „kad medžio monotonija neprailgtų, paieškoti akmens.“

Leidinį rasite ČIA

Šiemet Lietuvos liaudies buities muziejaus leidinių kraitelę papildė nauja knyga „Neišmesk, dar pravers: tvarumo pavyzdžiai iš lietuvių gyvenimo“. Joje atskleidžiama, kaip, bėgant laikui, pakeičiama pirminė daiktų paskirtis, siekiant juos išsaugoti, kuo ilgiau naudoti ar perdirbti. Leidinį sudaro dvi dalys: katalogas ir praktinės pamokėlės.

Kataloge pristatomi muziejaus fonduose saugomi tvarūs eksponatai ar muziejininkams priklausę daiktai. Chronologinės ribos – nuo XVIII a. antrosios pusės iki dabar. Praktinėse pamokėlėse mokoma, kaip seną, nereikalingą daiktą prikelti naujam gyvenimui: surišti staltiesėlę, padaryti lėlytę, susukti puokštę ar net skrybėlę iš lapų ir kt.

„Penkiese po Lietuvą“. 2018 m.

Knygelėje pasakojama apie penkis peliukus, kurie, baigę mokslus Graužikų mokykloje, iškeliauja vasaroti pas savo močiutes peles, gyvenančias skirtinguose Lietuvos kampeliuose: Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Linksmi peliukų nuotykiai močiučių sodybose žaismingai supažindina su etnografinių regionų architektūros ypatumais. Pavaizduoti gyvenamieji namai – iš Lietuvos liaudies buities muziejaus sodybų. Nukreipus mobilų įrenginį į knygelės puslapiuose esantį ženklą, senoviniai pastatai „atgyja“ ir juos galima apžiūrėti iš visų pusių. Taip pat sukurtas virtualus gidas, mobili aplikacija.

Eligijus Juvencijus Morkūnas „Lietuvos miestelių atspindys: Muziejaus miestelis“. 2018 m.

Knygoje išsamiai pristatytas Lietuvos liaudies buities muziejuje suformuotas miestelio sektorius ir jo aikštė – aprašyta kūrimo istorija, pastatai, jų perkėlimo istorijos, įrengtos ekspozicijos, įdomiausi eksponatai. Leidinyje atskleista tiek architektūrinė, tiek istorinė tematika, apibūdinami egzistavę amatai, prekybos tradicijos, miestelio kultūros bruožai. Tekstas gausiai iliustruotas archyvinėmis nuotraukomis, autoriaus brėžiniais bei piešiniais.

Vytautas Stanikūnas „Lietuvos kaimo trobesiai“. 2016 m.

Leidinyje aprašoma tradicinių kaimo gyvenamųjų pastatų raida, parodomi jų regioniniai skirtumai. Autorius remiasi etnografiniais tyrimais bei žiniomis, sukauptomis kuriant Lietuvos liaudies buities muziejų ir ilgą laiką jam vadovaujant.

Gražina Žumbakienė „Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“. 2016 m.

Muziejininkė G. Žumbakienė pirmoji ėmė gilintis į Lietuvoje mažai tyrinėtą etnobotanikos sritį ir ją plėtoti. Į knygą sugulė didžioji dalis sukauptos medžiagos apie senuosius Lietuvos gėlių darželius: linksmi ir liūdni žmonių pasakojimai, ketureiliai, dainos, legendos apie puošnius, kvapnius ir gydančius augalus, iš kartos į kartą perduodamos žinios apie jų panaudojimą buityje ir vartojimą gydymui. Vertinga ir gausi medžiaga ne tik atskleidžia lietuvių šimtmečiais saugotas tradicines vertybes, praturtina Lietuvos etnokultūros fondą, bet ir yra svarbi mūsų tautos tapatumo suvokimui bei kaip Europos kultūrų nematerialaus paveldo dalis.