Obelinės stuba

Suvalkiečių gyvenamojo namo (stubos), kitų pastatų architektūra – tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių architektūros, pasižymėjo moderniu išplanavimu. Lygumose buvo galima formuoti taisyklingo stačiakampio plano sodybą su erdviu kiemu, želdiniais ir vandens telkiniais. Šie du veiksniai, taip pat ir stogų dengimas čerpėmis, saugojo nuo gaisrų. Statybai naudojant naujas medžiagas, mažėjo kiemai, todėl sodybos tapo kompaktiškesnės.

Teritoriškai Suvalkijoje išskiriamos kapsų ir zanavykų sodybos. Obelinės sodyba – tipiška kapsų. Gyvenamasis namas atkeltas iš Obelinės kaimo, Šunskų sen., Marijampolės r. Statytas XX a. pr., perkeltas į muziejų ir pastatytas 1973 m. Ilgis – 19,9 m, plotis – 7,5 m. Pamatai – lauko akmenys, paprastai sutvirtinti kalkių skiediniu. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninis, su statramsčiais, dvišlaitis, dengtas čerpėmis.

Vieną namo galą užima šeimynstulbė, kitą – seklyčia. Iš priemenės atidaryta virtuvė, šalia prieseklytis su tėvukų kambariu, turinčiu tiesioginį išėjimą į lauką. Šeimynstulbėje yra duonkepė krosnis su tik šiam regionui būdingu mašinsuoliu. Seklyčioje stovi krosnis patalpai šildyti, virtuvėje – valgiui gaminti. Palėpėje yra nedidelis karklais išpintas ir moliu drėbtas kaminas – rūkykla.

Sodybos pastatai sustatyti perimetriškai aplink erdvų stačiakampį kiemą. Kiemo viduryje – šulinys su svirtimi, už jo atitvertas nedidelis plotelis daržovėms. Ūkis valdė 24 ha (42 margai; 1 margas – 0,56 ha), pirmos rūšies labai derlingos žemės. Ūkis (verslas) – pasiturinčio valstiečio sodyba. Ūkio pagrindas – žemdirbystė ir gyvulininkystė, pienininkystė.

© Lietuvos liaudies buities muziejus