Bijūnai (Paeonia L.)

Lietuvoje XX a. I pusėje bijūnai kartu su rūtomis buvo pagrindinės darželio gėlės. Augino vaistinius ir puikiuosius bijūnus. Vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis L.) savaime auga Pietų Europoje. Lietuvoje, manoma, pradėti auginti XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiuje pirmiausia vienuolynų ir dvarų soduose, vėliau paplito po valstiečių sodybas. Žiedai dažniausiai tamsiai raudoni ir pražysta anksčiau negu kitų rūšių bijūnai. Puikieji bijūnai (Paeonia lactiflora Pall.) savaime auga Vakarų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Japonijoje. Lietuvoje atsirado palyginti neseniai, tarpukaryje. Žiedai dažniausiai balti, rožiniai, raudoni. Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje bijūnus dažniausia vadino pivonijomis, pinavijomis.

Suvalkijoje dažniausiai ir vadino bijūnais. Garbinga gėlė: „Senųjų laikų pagrindinės gėlės – bijūnai, rūtos. Daugiausia tie raudoni, senoviški bijūnai. Baisiai jau juos gerbdavo. Ojėj, bijūnas jau žydi, nekišk rankų, nepačiupinėk, nepaliesk žiedų, negalima – paskui nuvys. Vaikų neleisdavo – močiutė ir mama mūsų“ (Natalija Savickienė, g. 1918 m. Šakių r.).

Bijūnų sunkiai kur galėjo gauti, nenorėjo niekas duoti nei šaknų, nei žiedų, nes išnyks. Kad bijūnai gražiau žydėtų, stengdavosi ir ypatingiau patręšti: „Jau šiais laikais moteris patarė (buvau gavus vyšninį bijūną neseniai) padėt duonos, kad gražiai žydėtų, tai vos nenužydinau. Pelė miškinė įsitaisė, iškniso, iškniso per žiemą, pavasarį vos gyvą bijūną radau, vos atsitaisė. Pelė pajuto duoną“ (Albina Pridotkienė, g. 1918 m. Kazlų Rūdoje).

© Lietuvos liaudies buities muziejus