Žalioji rūta (Ruta graveolens L.)

Rūtinių (Rutaceae) šeimos daugiametis puskrūmis kilęs iš rytinių Viduržemio jūros pakrančių. Ten ji auga kalnuose ir net uolingose bei akmeningose kalvose. Rūta laikoma mūsų nacionaline gėle. Ji buvo kiekviename darželyje. Kad turėtų gražių žalių, garbanotų rūtų stengėsi laiku pasėti. Suvalkijoje dar buvo sakoma, kad pasėtas rūtas reikia katės koja apakėti – būna garbanotos. Geriau juodkatinis – rūtos bus tamsiai žalios. Jei neturėjo juodo katino, koks namuose yra – tokį neša. Su kojike apakėjo nors kiek toj vietoj, kur rūtos pasėtos. Katinams tai nepatikdavo. Prisimena M. Jankauskienė (g. 1912 m. Jotyškių k., Gelgaudiškio ap., Šakių r.): „Per Šv. Jurgį reik rūtas pasėt, su katino nagais išakėt. Juokas būdavo, išsineši katiną ir vis pavalkioji – bus rūtos garbiniuotos. Katinas perdreskia rankas. Kitas su katino koja padrasko. Katinas pyksta, kam jį turi valkiot. Pusseserės buvo 4, tai juokdavos teta: „Vai, Matildėle, ką mano mergučės pasidarė. Pasisėjo rūtų, katiną išsinešė ir akėjo. Katinas perdrėskė rankas – atėjo bliaudamos.”

Suvalkijos kultūros veikėjai apie rūtą:

Mūsų kultūros veikėjas, 1863 metų sukilimo dalyvis, Mikalojus Akelaitis (1829-1887), kilęs iš Marijampolės raj., po sukilimo numalšinimo atsidūręs Paryžiuje, viename laiške rašė: „Ach, ką aš duočiau, kad galėčiau turėti pas save žalios lietuviškos rūtos vazonėlį...“ (Algirdas Sabaliauskas. Iš kur jie? Vilnius, 1994).

G. Ilgūnas knygoje apie lietuvių rašytoją, gydytoją Vincą Pietarį (1850-1902), kilusį iš Vilkaviškio r. rašo, kad pasibaigus atostogoms Lietuvoje, Pietaris vėl išvažiavo dirbti į Rusiją, į Ustiužną. Išsivežė ir rūtų sėklų, kurias, grįžęs į namus, pasisėjo į vazonėlį, o šį pasistatė ant palangės. Savo laiškuose į tėviškę rašė, kad, pažvelgęs į tas rūtas, prisimena gimtinę, visus artimuosius ir „lyg lengviau tuo tarpu ant širdies pasidaro, lyg ne aš vienas čion iš savo kampo būčia“ (Gediminas Ilgūnas. Vincas Pietaris, Vilnius, 1987).

© Lietuvos liaudies buities muziejus