Menturis
 |
| LBM 5058 NA 6488 |
Menturis dukterį turįs. – O kuo vardu? – Košė (M. Valančius)
XIX a. pabaigoje – XX a. I - oje pusėje Šiaurės Žemaitijoje pusryčiams, o pietų Žemaitijoje pietums šeimininkės virdavo košę - mėgstamiausią ir dažniausiai gamintą žemaičių valgį. Ją virdavo iš kruopų, miltų, bulvių. Košei maišyti, o ypač bulvėms sutrinti, naudojamas įrankis, vadinamas menturiu. Kraštotyrininkas I. Jablonskis rašė: „Esant pastoviai šeimynai ir visada košę verdant tame pačiame katile, virėjos užsiręsdavo ant menturio koto rentį, iki kurio reikalinga pripilti vandens. Taip seikint, košės nei trūkdavo, nei likdavo“. Žemaitijoje menturis naudojamas iki šiol. Skuodo apylinkėse neklausta, „ar jau po pusryčių?“ Čia sakyta – „ar jau po košės?“, nes savaime aišku, kad pusryčiai – tai košė. Mėgstamiausias pusryčių valgis – pusinė pusmarškonė košė. Pirmiausia reikėjo bulves išvirti, nusunkti, sugrūsti, užpilti tuo pačiu skystimu ir vėl palengva virti. Pradėjus virti, berti ruginius miltus ir plakti menturiu. Košė turėdavo būti maišoma ir plakama, kad gerai suvirtų ir neprisviltų. Prie košės atskirai buvo gaminamas mirkalas pamirkalas, šmakalas. Plačiau
