Trapusis gluosnis (Salix fragilis L.)

Savaime auga beveik visoje Europoje (išskyrus Skandinaviją), Sibire (išskyrus arktinę juostą), Irane. Tiksliai natūralų išplitimo arealą nurodyti sunku, nes jis nuo seno labai plačiai auginamas. Iki 15-20 m aukščio ir 1 m skersmens medis. Trejų-penkerių metų amžiaus šakelės atsišakojimo vietose lengvai lūžta, traškėdamos (dėl to šis gluosnis ir vadinamas trapiuoju).

Žemaitijoje auginama jo forma: „Bullata“ (f. sphaerica Hryniew et Kobendza) – rutulinė trapiojo gluosnio forma, tankia, pusrutuliška arba grybo pavidalo laja. Dauginamas gyvašakėmis ir kuolais.

(Ramanauskas V. Dendrologija. Vilnius,1973, p. 101-102.)

Citrininė katžolė (Nepeta cataria L. var. citriodora Beck.)

Notrelinių (Lamiaceae) šeimos daugiametis žolinis citrina kvepiantis augalas. Savaime auga Pietryčių bei Pietų Europoje ir Pietvakarių Azijoje. XX a. I pusėje katžolė plačiai buvo auginama Žemaitijoje. Vadino šanta, šonka, šonta. Ji buvo vienas svarbiausių vaistų moterų ligoms gydyti. Apie katžolę sakė, kad tai esančios „moterų gėlės“, „bobų vaistai“. Ypač jos buvo reikalingos po gimdymo. Moterys sako, kad katžolės jau nuo žilos senovės buvo naudojamos įvairioms moteriškoms ligoms gydyti. Jų mamos sakydavusios, jog šanta – tai stebuklas. Gydo nuo 99 ligų kaip ir jonažolė. Kaip tikėjo katžolės gydomosiomis savybėmis rodo ir vienos moters iš Degučių pasakojimas. Ji jau šiais laikais susirgo krūties vėžiu ir susapnavo savo mirusią mamą, kuri liepė jai gerti šantą. Ypač katžolės buvo svarbios toms moterims, kurios padėdavo gimdyvėms: „Vaikus gaudė“. Jų darželiuose daugiausia buvo vaistiniai augalai, o katžolė – pirmoje eilėje.

Katžoles augino darželiuose, soduose, daržuose. Dabar dažnai šį augalą maišo su melisa.