Lietuvos liaudies buities muziejaus fondai vėl praturtėjo naujais eksponatais. Praeitą ketvirtį į muziejaus fondus priimti net 343 daiktai: į pagrindinį fondą – 119, o į pagalbinį fondą – 224. Visi jie – dovanoti. Daugiausia papildytos M (Menas), AP (Amatai, pramonė), N (Negatyvai), B (Baldai) temos.

Įgyta skaitmeninių vaizdų, kurie atspindi Balžekų ir Šlepečių šeimų gyvenimą tarpukario Lietuvoje, o vėliau emigracijoje JAV. Vaizdai bus eksponuojami emigracijai skirtoje parodoje Muziejaus miestelyje.

Didelis grėblių galvų ruošinių rinkinys iš Stankaičių kaimo (Šilutės r.) bus eksponuojamas naujoje šį amatą iliustruojančioje ekspozicijoje Aukštaitijos sektoriaus Mičiūnų sodyboje.

Buvo įgyta tautodailininko Zigmo Janušaičio (1926–2003) drožtų žaislų – medinių paukštelių. Jie bus eksponuojami Dzūkijos sektoriaus Zervynų sodyboje. Muziejus taip pat įsigijo Kalėdų eglutės žaisliukų, kurie pagaminti XX a. 6–7 deš. SSRS.

Įgytas įdomus fotografijų rinkinys atskleidžia tarpukario Lietuvos valdininko kasdienybę, laisvalaikį.

LLBM fondus papildė XX a. pradžios medinė lentelė su namo numeriu, kirilica užrašyta savininko pavarde ir nupieštu kibiru, Didžiosios Britanijos įmonės „Richmond&Chandler“ akselinė pjaustyklė bei retas prietaisas iš karto dviem sūriams arba sumaltoms linų sėmenims spausti, pagaminti XX a. I pusėje.

Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė

Dar vienas muziejaus padalinys įsikūręs Šuminų kaime (Utenos r.), Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tai – dūminė gryčia, statyta XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje.

Muziejaus padalinio adresas: Šuminų kaimas, Utenos rajonas.

Lietuvos etnografijos muziejaus padalinys – Salų etnoarchitektūrinis kaimas (Ignalinos r.) yra ant Alksno ežero kranto, miškų ir ežerų apsuptyje, netoli Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio. Vaizdingoje vietoje įsikūręs padrikas kaimas yra vienas iš nedaugelio tokio tipo išlikusių kaimų Lietuvoje.

Sodyboje, kurią sudaro 5 pastatai – pirkia, svirnas su tvartu, tvartas, klojimas ir pirtis – išsaugota autentiška architektūra ir interjeras. Mažesnioji Salų sodybos pirkia buvo tvarkoma remiantis geriausiais senų pastatų restauravimo ir pritaikymo pavyzdžiais ir gerąja Norvegijos restauratorių patirtimi. Pirkia ir svirnas pritaikyti lankytojų apgyvendinimui, buvęs tvarto pastatas – renginiams (parodoms, bendruomenės susitikimams), klojimas – medžio dirbtuvėms, pirtis – edukaciniams užsiėmimams.

Muziejaus padalinio adresas: Salų kaimas, Linkmenų seniūnija, Ignalinos rajonas (koordinatės: 55°21’25.2″N 26°00’39.6″E).

Miestelis su bažnyčia, turgumi, krautuvėmis buvo labai svarbus lietuvio gyvenime. Tai – traukos centras aplinkinių kaimų gyventojams, tarpininkas tarp dvaro ir miesto. Koks šurmuliavimas per didžiuosius turgus! Kiek malonių susitikimų per atlaidus! Kiek viliojančių krautuvių ir krautuvėlių, į kurias pardavėjai (daugiausia žydai) tiesiog už rankovės traukia… O karčiamos, kur aplaistomos sutartys, kur ilsisi keliauninkai ir, žinoma, jų arkliai…

Muziejaus miestelis atspindi tipinį Lietuvos miestelį – jame stovintys pastatai atrinkti iš visų etnografinių regionų, išskyrus Mažąją Lietuvą. Miesteliui suteiktas Rumškių vardas – toks pavadinimas parinktas senųjų Rumšiškių, nuskendusių Kauno marių dugne, gyventojų garbei, kurie šnekamojoje kalboje savo miestelį vadino Rumškėmis.

Rumškių miestelį sudaro tipiška, akmenimis grįsta (brukavota) turgaus aikštė su Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčia, varpine, karčiama, ūkio bei visuomeniniais pastatais, gyvenamaisiais-prekybiniais namais. Viduryje stovi paminklas šv. Florijonui – gelbėtojui nuo gaisro – bei šulinys su pompa.

Muziejaus centre įsikūrusiame miestelyje galima aplankyti tarpukario laikotarpio ekspozicijas – pradžios mokyklą ir mokytojo butą, valsčiaus valdybą, paštą, žydo butą, užsukti į valstybinę degtinės parduotuvę arba monopolį, apžiūrėti prekes geležies, manufaktūros krautuvėse. Prie aikštės įsikūrę ir kai kurie amatininkai – galima pamatyti siuvyklą, audyklą, kurioje audžiama žakardo audimo staklėmis, batsiuvio ir rimoriaus (pakinktininko) dirbtuves. Urmininko name veikia senovinių svarstyklių ir saiko matų ekspozicija bei biliardinė. Šiek tiek tolėliau nuo aikštės esančiame ūkiniame pastate iš Žiežmarių įrengta įdomi inžinerinio paveldo ekspozicija.

Mažoji Lietuva arba Klaipėdos kraštas, Prūsų Lietuva – etnografinė Lietuvos sritis, esanti Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupyje ir apimanti Kuršių Neriją, Šilutės ir Klaipėdos rajonus, pietinę Tauragės apskrities dalį. Mažosios Lietuvos gyventojai – lietuvininkai, kalbantys klaipėdiškių, šišioniškių tarme. Regionui būdingi vienkiemiai ir didelės sodybos su savita architektūra. Geografinė padėtis lėmė skirtingus verslus – šiame regione galima rasti pelkininko, laukininko, kopininko ir žvejo sodybas. Baldai puošti raižiniais, spalvotais tapytais ornamentais. Ant kapų statyti originalūs mediniai paminklai iš profiliuotos lentos – krikštai. Puošniausi interjero audiniai – rankšluosčiai, spalvingos staltiesės. Moterų aprangoje išsiskyrė dailūs delmonai – prisijuosiamos kišenės, taip pat raštuotos pirštinės, kojinės.

Muziejuje Mažosios Lietuvos sektorius – tai viena pelkininko sodyba, atkelta iš Vabalų kaimo. Čia galima susipažinti su lietuvininkų kasdienės ir šventinės gyvensenos ypatumais. Tikroviška, atraktyvi ir įtrauki ekspozicija padeda geriau suprasti bei palyginti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos religinius bei kultūrinius skirtumus. Šeimininkas kiekvienam gimusiam kūdikiui sodindavo po ąžuoliuką (iš viso dešimt), todėl ir muziejaus sodyba apsupta senų ąžuolų.

Vabalų kaimo pelkininkų Gerulių sodybos ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių: viename namo gale įrengta tradicinė ekspozicija, atspindinti šios sodybos gyventojų buitį. Kitame namo gale – inovatyvi ekspozicija su vaizdo ir garso instaliacijomis, sukurta 2023 m. gavus LKT paramą. Tvarte eksponuojami ūkio padargai. Ateityje planuojama pastatyti daržinę, eksponuoti restauruotus laivus.

Derlingi laukai, darbštumas bei anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais XIX – XX a., duoti Lietuvai tuo laikotarpiu bene daugiausiai išsilavinusių žmonių. Majoratinė teisė ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui – dauguma jų racionalūs, sumanūs, be galo taupūs. Suvalkiečių stubos, kitų pastatų architektūra tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių. Sodybos, apsodintos medžiais, atrodė „tarsi žalios salos geltonoje javų jūroje“.

Muziejaus Suvalkijos sektoriuje eksponuojamos trys sodybos: Obelinė (vidutinioko ūkis), Paluobiai (miško darbininko sakuotnugario sodyba), Žalvėderiai (nebaigta formuoti šimtamargio malūnininko sodyba) su vėjiniu stiebiniu malūnu bobmalūniu. Rodomas technikos paveldas: aliejinė, vilktas, lokomobiliai. Obelinės sodyba turi Suvalkijai būdingą stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą. Stuboje stovinčios krosnies su zelikiu (šildomu krosnies priestatėliu) pakura virtuvėje – suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Rūpestingo ir taupaus šeimininko mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, kibiras ant šulinio svirties kablio turi įtaisytą užraktą. Šuns būda su durelėmis – kad per speigus augintinis nesušaltų. Kluone pristatoma žemės ūkio mašinų – kreteklių, kuliamųjų, arpų, fuchtelių – paroda. Paluobių sodybos tvartelyje įrengta edukacinė paroda „Atpažink medį“, skirta savarankiškam mokymuisi.

Pamatykite Suvalkijos regiono Obelinės sodybą 360 laipsnių kampu!

Žemaitija – etninis regionas Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Jai būdingi kuplūs, žemai nuleistais stogais, stambių tūrių pastatai, erdvūs kiemai, sodybose daug įvairios paskirties pastatų, o pastatuose – daug patalpų. Namuose – patogūs išardomi baldai, daug medžio raižinių. Audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkaklūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę. Ligi pat XX a. antrosios pusės po kaimus per Užgavėnes vaikščiojo persirengėliai.

Muziejuje Žemaitijos sektorių sudaro šešios sodybos. Žemaitijoje nuo senų laikų buvo daugiausia vienkiemių. Pavienės, laisvo plano sodybos telkėsi į kupetinius (branduolinius) kaimus. Tokio kaimo fragmentas ir atkurtas muziejuje. Jo branduolį sudaro keturios sodybos: stambiausia − Darbėnų, vidutinės − Kartenos ir Gintališkės, mažažemio − Įpilties. Nors sklypai susieina, bet sodybos išsidėsčiusios laisvai, atskirai viena nuo kitos, jas sieja bendras kelias. Pastatuose, būdinguose atitinkamam socialiniam sluoksniui, įrengtos buities ekspozicijos. Daugelį sudomina linų apdirbimo įrankiai ir mašinos, klumpiaus bei puodžiaus dirbtuvėlės, akį patraukia Užgavėnių kaukės. Ant kamarėlės sienos kabanti auksu spindinti linų sruoga primena vokiečių tyrinėtojo pasakymą, kad lietuvaitės aukštu ūgiu, mėlynomis akimis ir šviesiais lininiais plaukais sužavėjo ne vieną užsienietį. Kartenos sodyboje įrengtas pabėgimo kambarys, skirtas kūrybiško laisvalaikio mėgėjams.

Vienkieminės sodybos – Dirgalio ir Gondingos. Netoli kepurinio malūno ir pakelės smuklės esančioje nedidelėje Gondingos sodyboje stovi dabar jau unikalus pastatas – senasis numas su atviru ugniakuru viduje ir ūkinėmis patalpomis po vienu stogu. Kadaise tokiuose būstuose buvo gyvenama, o XIX a. jie buvo naudojami jau tik kaip ūkiniai pastatai.

Pamatyk Žemaitijos regioną 360 laipsnių kampu!

Unikalūs Aristavėlės (anksčiau vadinti Aristavos) dvaro rūmai – vertingas baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdys. Tai – tik viena iš daugelio jo savininkų valdų, tad nepasižymėjo dideliu masteliu ir prabanga. Visgi šis dvaras gerai išlaikė tipišką bajoriškos rezidencijos vaizdą, kurioje geriausiai atsispindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materialinė ir dvasinė kultūra.

Pagal Aristavėlės rūmų statybos datą (apie 1700 m.), šių dvaro rūmų statytoju reikėtų laikyti Mykolą Zabielą (miręs 1734 m.). Pastato išorė ir vidus pergyveno kelias rekonstrukcijas. XVIII a. pabaigoje dvaras atiteko Medekšų giminei, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Pergyvenę dar vieną rekonstrukciją XIX a. pabaigoje, rūmai išlaikė senąsias formas ir prestižą. Tarpukariu tai buvo pavyzdinis ūkis, skleidęs pažangias idėjas ir diegęs naują ūkininkavimo praktiką. Labiausiai rūmai pasikeitė sovietų laikais: salė ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys. 1980 m. Antano Sniečkaus kolūkis dvaro rūmus atidavė Lietuvos liaudies buities muziejui. Tuomet jie atrodė apgailėtinai – pastatas buvo visiškai nugyventas. Dvaro rūmai 1987 m. buvo išardyti, pervežti į muziejų, sandėliuoti, 2010 m. atstatyti naujoje vietoje, o 2016 m. atverti lankytojams. Aristavėlės dvare rodoma muziejuje saugoma dvaro baldų kolekcija bei dvaro tekstilės rinkinys.

Muziejuje turime įdomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektą, pastatą-eksponatą, kuris jau du kartus (o gal ir daugiau?) perkeltas vis į kitą vietą. Dabar jis stovi prie Aristavėlės dvaro ir oriai atstovauja reprezentacinį dvaro pastatą – lobyną. Gal vertėtų keisti NKP įstatymą ir medinius pastatus priskirti prie kilnojamųjų kultūros paveldo objektų?

Į muziejų šis svirnas-lobynas pateko 1968 m. (perkeltas iš Grybų k., Sarių sen., Švenčionių r.). Tuomet, formuojant Lietuvos liaudies buities muziejų, kartu su kaimo trobesiais buvo atkelti ir keli vertingi nedideli dvaro pastatai. Muziejuje jie buvo pastatyti atokiau nuo sodybų, miške, kad negadintų kaimo sodybų ekspozicijų.

2010 m. muziejuje atkūrus Aristavėlės dvaro rūmus, prie jų imta planuoti perkelti ir Grybų dvaro lobyną su tikslu pradėti formuoti dvaro sodybos pastatų kompleksą. 2015 m. rudenį, seminaro metu (kartu su norvegų meistrais), Grybų dvaro svirnas-lobynas sėkmingai „persikraustė“ į Aristavėlės dvaro sodybą. „Pervažiavo“ jis visu savo tūriu, neišardytas, tik be stogo (nes stogas kabino elektros laidus). Dabar jis stovi jau su stogu, tik pamatas dar netvirtas, ketiname rudenį jį tvarkyti.

Lobynai, dar vadinami povalušu, lamusu, ar tiesiog klėtimi turtui saugoti, buvo vieni iš puošniausių dvaro pastatų, stovėjusių gerajame kieme priešais ar šalia dvaro rūmų. Jame kaip iš apžvalgos bokšto galima buvo stebėti, kas vyksta dvaro kieme. Lobynuose laikyti brangūs daiktai, variniai indai, dokumentai, rūbai, seni šarvai ir ginklai. Bajorui-kariui tampant žemvaldžiu, lobynas naudotas jau nebe karo inventoriui, bet turtui saugoti. Kartais jame nakvodavo ar puotaudavo jaunimas. XVII a. šie pastatai buvo statomi dviejų aukštų, apjuosiami atviromis galerijomis, dengiami brangiais gontų stogais, kurie viršuje užsibaigė žalvariniais „svogūnėliais“ ir vėjarodėmis. XVIII a. lobynai įgijo baroko laikotarpiui būdingą griežtą fasadų simetriją, keturšlaičius laužytus stogus. XIX a. lobynų funkcija nunyko, bet smulkių, konservatyviai nusiteikusių bajorų sodybose jų pavyzdžiu statyti dviejų aukštų kvadratinio plano svirneliai, kurie savo žaviu tūriu, kartu ir kaip bajoro statuso ženklas, suteikė sodybai savitą vaizdą. Beje, lobynas labai modernių proporcijų: ilgis – 6 m, plotis – 6 m, sienų aukštis – 6 m.

Svirnų ir lobynų įranga visuomet buvo kokybiška, tvirta ir saugi. XVI–XVII a. jie jau turėjo grindis iš tašų, vieni pirmųjų, kurie statyti ant pamato. Stogo konstrukcijoje kartais daryta speciali nuo vagių apsauganti rąstų perdanga – pavalas. Durys į patalpas buvo stiprios, dviejų sluoksnių, su geležiniais vyriais, spynomis, sklendėmis, langai su grotomis, užveriami langinėmis. Juose daug dailaus dekoro ir architektūros detalių: profiliuotos kolonėlės, tvorelės, karnizai, durų ir langų apvadai. Nunykusia funkcija, bet žavia architektūra toks svirnas lobynas galėtų praturtinti ir nūdienos gyventojo sodybą.

Kultūros paveldo specialistė dr. Rasa Bertašiūtė

Daugiau informacijos: Dalė Puodžiukienė // Lietuvos architektūros istorija, Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918. T. IV, p. 423-431

Lietuvos liaudies buities muziejus parengė virtualų turą po edukacinę ekspoziciją „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“. Ekspozicija supažindina su visų Lietuvos etnografinių regionų derliaus nuėmimo įrankiais, duonos kepimo ir minkymo indais, prietaisais, duonos raikymo būdais, atskleidžia sėjos ir rugiapjūtės papročius, duonos panaudojimą kalendorinėse ir šeimos šventėse XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. Pasakojama ir apie primirštus lietuvio sodybos pastatus – klojimą-jaują bei klėtį. Muziejaus ekspozicijose, įrengtose gyvenamuosiuose namuose, lankytojai mato krosnis, duonkubilius, lovius duonai minkyti, ližes, įrankius duonai raikyti, klėtyse – sėtuves, pintines, maišus, klojimuose – dalgius, dalgeles, grėblius. Keliaudami virtualiu turu, lankytojai „perskaito“ visą pasakojimą apie duoną. Turas apie duoną parengtas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Jį pažiūrėti galite čia.