Eksponato byla Archives - Lietuvos etnografijos muziejus

EKSPONATO BYLA: STEVENGRAFAI

Gytis Banys — Wed, 14 Oct 2026 07:46:53 +0000

Stevengrafai – miniatiūriniai austiniai stebuklai Lietuvos etnografijos muziejuje, sukurti XIX a. pab. Koventryje, Anglijoje.

Prieš Jūsų akis – du maži įrėminti paveikslėliai – „Ecce Homo“ (lot. „Štai žmogus“) ir „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“, muziejaus įgyti prieš 57 metus.

Jų vaizdinės dalys iš tiesų labai mažos – 10×6 cm. Sunku patikėti, bet jie išausti! Taip taip, jie ne siuvinėti, o austi!

Pirminiame jų priėmime buvo nurodyta, kad paveikslėlius XX a. pr. neva išaudė Pažaislio vienuolyno vienuolė ir kad jie kabėjo Papartėlių dvare (tikriausiai kalbama apie Papartėlių dvarą, istoriniuose šaltiniuose nurodomą Kaišiadorių r., netoli Palomenės ir Žaslių gyvenviečių, priklausiusį bajorų Zaleskių giminei). Tačiau žiūrint į labai profesionalų, smulkų ir tikslų audimą, buvo sunku patikėti, kad tai galėjo padaryti ne profesionalas. Gal prieš 10 metų, aprašydama šiuos paveikslėlius pažymėjau, kad tai greičiau atvežtiniai kūriniai iš V. Europos. Ir neklydau. Tai – stevengrafai (stevengraphs), išausti Koventryje, Anglijoje XIX a. 9–10 deš.

O kodėl šie miniatiūriniai austi paveikslėliai vadinami stevengrafais?

Stevengrafų atsiradimo istorija susijusi su itin išradingu ir gabiu audėju, radusiu išeitį kaip išgyventi tekstilės verslui po Prancūzijos ir Anglijos 1860 m. sudarytos Kobdeno ir Chevalierio (Cobden–Chevalier) laisvosios prekybos sutarties, kuomet abi šalys panaikino arba labai sumažino muitus įvairioms prekėms, o Anglijos rinką užplūdo žymiai pigesni prancūziško šilko gaminiai, visai sužlugdę vietos audimo pramonę.

Tomas Stevensas (Thomas Stevens, 1828–1888)
https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Thomas_Stevens_HAGAM.tif?page=1

Šis gabus audėjas Tomas Stevensas (Thomas Stevens, 1828–1888) gimė Foleshile, netoli Koventrio, septynių vaikų šeimoje. Tuo metu didžioji dalis Foleshilo gyventojų vertėsi šilko gaminių – ypač puošnių kaspinų audimu. Dar būdamas jaunuolis, T. Stevensas išmoko šilko juostų audimo amato ir 1854 m. įkūrė nuosavą audimo verslą Koventryje. Pirmieji jo gaminiai taip pat buvo šilko kaspinai, bet, kaip jau minėta, priėmus įstatymą, panaikinusį draudimą į Angliją importuoti užsienietišką šilką, šimtametę Anglijos tekstilės pramonę ištiko didžiulė krizė – užsidarinėjo tekstilės fabrikai, daugėjo bedarbių ir emigrantų, išvykstančių į JAV. Tūkstančiai Koventrio darbininkų taip pat liko be darbo, o pramonei teko persiorienti nuo šilko audimo prie medvilnės gaminių.

30-metis T. Stevensas, kaip ir kiti tekstilės gamintojai, susidūrė su rimta krize ir pasirinkimu: arba nutraukti savo veiklą, arba sugalvoti kažką visai naujo. Tai jis ir padarė – jau turėdamas nemažai patirties su žakardo staklių veikimu ir žakardo audimo technologija, jis sugalvojo modifikuoti programuojamas žakardo stakles šilko paveikslėlių-miniatiūrų audimui. Gamyba prasidėjo 1862 m. nuo 4 skirtingų dizainų šilkinių knygų skirtukų, o XIX a. 8-to deš. pab. jau buvo užpatentuota ir gaminama apie 900 skirtingų dizainų šių austų šilko miniatiūrų. T. Stevenso gaminiai sulaukė didelės sėkmės – dėl savo kokybės, dizaino ir jo įvairovės, o taip pat dėl plačiam vartotojų ratui prieinamų kainų.

https://en.wikipedia.org/wiki/Stevengraph#/media/File:’The_Lady_Godiva_Procession’_by_Thomas_Stevens,_Honolulu_Museum_of_Art_2015-13-01.JPG

Kadangi verslas sekėsi, T. Stevensas įsigijo dar dvi gamyklas Koventryje ir užpatentavo prekės ženklą – savo gaminius pavadino stevengrafais (stevengraphs), taip juos susiedamas su savo pavarde. Pirmą kartą šis pavadinimas paminėtas 1876 m. [1] ant T. Stevenso pagamintų knygų skirtukų etikečių. Pradėjęs dalyvauti tarptautinėse parodose Amerikoje, Prancūzijoje, Olandijoje, pelnė daugybę apdovanojimų už savo produkciją, audimo pramonės išradimus ir patobulinimus – pvz., už daugiaspalviškumą (net iki 10 spalvų miniatiūrose), būdingą tik T. Stevenso gaminiams.

https://en.wikipedia.org/wiki/Stevengraph#/media/File:Stevengraph_showing_the_London_and_York_Royal_Mail_Coach.JPG

XIX a. 8-to deš. pab. T. Stevensas persikėlė į Londoną ir vis plėtė savo produkcijos įvairovę – stevengrafus pradėjo gaminti įvairių temų serijomis kaip atvirukus ir rėminti kaip paveikslus. Tarp jų – karališkosios šeimos narių, politikų, sporto žvaigždžių, karvedžių portretai, sporto varžybų, pastatų ir transporto priemonių vaizdai, istoriniai siužetai, perteikę vėlyvojo Viktorijos laikotarpio dvasią.

Nors iš pradžių terminas stevengraph reiškė tik T. Stevenso gaminius, vėliau jis tapo bendriniu pavadinimu, taikomu ir kitiems austiems šilko dirbiniams. Tačiau dailės istorikai ir kolekcininkai stevengraph terminą taiko išskirtinai tik T. Stevenso austiems šilkiniams gaminiams, tuo pabrėždami išskirtinę jų kokybę ir vertę.

Didžiausias „Stevens“ konkurentas Anglijoje buvo kita Koventrio įmonė – „W. H. Grant & Co.“, kurios įkūrėjas Viljamas Henris Grantas buvo paties T. Stevenso mokinys. Sekėjų netrūko ne tik Koventryje, bet ir kitose Europos šalyse, kur XIX a. pab. atsirado dešimtys „Stevens“ produkciją kopijuojančių konkurentų.

Kas jungė visus stevengraph gaminius (taip pat ir jų sekėjų produkciją)? Svarbiausia tai, kad jie visi buvo pagaminti masiniu būdu, naudojant žakardo stakles [2], kurių dėka buvo galima masiškai austi itin sudėtingus, daugiaspalvius paveikslėlius. Didelėse tarptautinėse parodose T. Stevensas netgi demonstruodavo nedidelių kilnojamų žakardo staklių veikimą, leisdamas sužavėtiems lankytojams „gyvai“ stebėti suvenyrų gamybos procesą.

Po T. Stevenso mirties jo verslą paveldėjo ir tęsė du jo sūnūs, tačiau šilko miniatiūrų populiarumas po truputį mažėjo, o verslas traukėsi. Antrojo pasaulinio karo metais „Stevens“ fabriką Koventryje subombardavo vokiečių aviacija. Manyta, kad buvo sunaikinta ir visa stevengraph gaminių dokumentacija. Vėliau paaiškėjo, kad T. Stevenso giminaitis išsaugojo vieną iš produkcijos pavyzdžių albumų. Šis albumas buvo perduotas Koventrio Herberto meno galerijai ir muziejui (Herbert Art Gallery & Museum), kur saugomas ne tik jis, bet ir didžiausia stevengraphs miniatiūrų kolekcija, jų gamybos pavyzdžiai, užsakymų knygos ir senosios audimo staklės.

Autentiški XIX a. T. Stevenso stevengrafai taip pat saugomi Viktorijos ir Alberto muziejuje (Victoria and Albert Museum) Londone.

Stevengrafais domėtis vėl pradėta XX a. 6–8 deš., jie tapo kolekcininkų ieškomais gaminiais, daugiausia Anglijoje ir JAV. Buvo gaminamos jų kopijos (nenaudojant gryno šilko) ir net panaudojant šiuolaikines spausdinimo technologijas – atspausdinant tikroviškai atrodantį „siūlų“ vaizdą.

Šiuo metu, siekiant nustatyti senųjų stevengrafų vertę, yra naudojami klasifikatoriai, o taip pat specializuoti leidiniai. Kolekcininkai daugiausia naudojasi garsaus tyrinėtojo Džefrio Godeno (Geoffrey Godden) ir Ostino Spreiko (Austin Sprake) knygomis. Stevengrafų vertę šiandien sudaro jų autentiškumas, fizinė būklė, originalus įrėminimas ir retumas rinkoje.

Knyga „Tomo Stevenso šilko paveikslai“, parašyta amerikiečių autorės ir kolekcininkės V. Sinkler LeVan Beiker (W. Sinclair LeVan Baker) 1957 m., yra bene išsamiausia knyga apie garsųjį XIX a. Koventrio šilko audėją T. Stevensą ir jo indėlį į šilko audimo meną.

Apie T. Stevensą 1960 m. yra rašiusi ir jo dukterėčia Madlena Simpson:

https://www.stevengraphs.com/ts-biography/

Pagrindinė duomenų bazė, leidžianti visiems besidomintiems susipažinti su Britų imperijos Viktorijos epochos šilko gaminiais, yra prieinama internete nuo 1999 m. ir nuolat pildoma:

https://www.stevengraph-silks.com/victoriansilk/index.html

https://www.stevengraph-silks.com/index.html

Vertingos informacijos suteikia specializuotas T. Stevenso gaminiams skirtas kolekcininkų puslapis:

https://www.stevengraphs.com/

Lietuvos kultūrinėje spaudoje nepavyko rasti jokios platesnės medžiagos, kurioje būtų rašoma apie T. Stevensą ar jo kūrybą – garsiuosius stevengrafus, todėl netikėtai maloniai nustebino šių metų pradžioje periodinėje spaudoje – laikraštyje „Trakų žemė“ (Nr. 4, p. 6) pasirodęs nedidelis istoriko Virgilijaus Poviliūno, buvusio ilgamečio Trakų istorijos muziejaus direktoriaus, tekstas „Stevengrafai“, kviečiantis susipažinti su Trakuose esančioje meno galerijoje-antikvariate „Kiemelis“ pristatomais originaliais stevengrafais.

Ir pabaigai – apie Lietuvos etnografijos muziejuje nuo 1969 m. saugomus stevengrafus – „Ecce Homo“ (lot. „Štai žmogus“) ir „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“.

„Ecce Homo“ – tai Poncijaus Piloto, Romos vietininko Judėjoje žodžiai, pasakyti miniai, rodant į nuplaktą, pasityčiojant erškėčių vainiku kaip karūna vainikuotą ir raudonu apsiaustu apgaubtą Kristų. Tema menininkų vaizduojama skirtingai – išplėstai, rodant visą veiksmą arba lakoniškai, vaizduojant tik Kristaus figūrą ar tik jo galvą iš arti, akcentuojant jo veidą, žvilgsnį ir kančią. Šis Ecce homo variantas yra būtent toks.

Šio stevengrafo „Ecce Homo“ pirmavaizdžio autorius – baroko laikotarpio italų tapytojas, Bolonijos tapybos mokyklos atstovas Gvidas Renis (Guido Reni, 1575–1642).

Austiniame T. Stevenso variante yra sukurtos papildomos dekoratyvios detalės ir akcentuotos kontrastingos spalvos: ryški šaltos geltonos spalvos „aštrių“ spindulių aureolė aplink Jėzaus galvą, aklinas juodas fonas, ryškiaspalvė raudonai geltonų spalvų augaliniu dekoru padengta foninė arka ir apatinė juosta, primenanti XIX a. pab. liturginių drabužių apdailos juosteles.

Stevengrafe „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“ 3/4 figūros vaizduojama Švč. Mergelė Marija, ant dešinės rankos laikanti ir kaire ranka prie savęs glaudžianti vaikelį Jėzų.

Paveikslėlis, nors skiriasi figūrų pozos, aprangos ir spalvinė gama, vis dėlto kelia tam tikras asociacijas su Rafaelio „Siksto madona“ – gali būti, kad stevengrafo dizaino kūrėjas iš tiesų laisvai improvizavo šio paveikslo tema, sukurdamas kuklią ir jaukią Marijos su Vaikeliu kompoziciją.

Paveikslėliai įrėminti profesionaliai, bet nebrangiai: iš medinės lakuotos rėmjuostės pagamintuose rėmeliuose, o blukūs (ar išblukę) žalsvai pilkšvi pasportai viršuje iškirpti elipsinės arkos forma. Iškirpimo krašteliai dekoruoti auksine spalva. Tokia pasporto spalva ir toks jo iškirpimas yra tipingi ir panaudoti daugybėje stevengrafų, ypatingai portretų serijose.

Abu muziejuje saugomi stevengrafai yra įtraukti į pagrindinę internetinę Viktorijos epochos šilko gaminių duomenų bazę, kur taip pat pateikiami Džefrio Godeno ir Ostino Spreiko pastebėjimai ir pastabos apie abi šio dizaino austas miniatiūras ir buvusius jų spalvinius ir įrėminimo variantus Anglijoje ir Vokietijoje:

https://www.stevengraph-silks.com/victoriansilk/index.html

https://www.stevengraph-silks.com/index.html

https://www.stevengraph-silks.com/stevens/portraits/so228.html

https://www.stevengraph-silks.com/stevens/portraits/so380.html

https://www.stevengraph-silks.com/stevens/portraits/so381.html

Iš pavyzdžių matome, kad „Ecce Homo“ dizainas T. Stevenso buvo panaudotas kaip paveikslėlis, atvirukas ir net kaip knygų skirtukas (https://www.stevengraphs.com/bookmarks/), naudotas bažnytinėse knygose. Kaip paveikslėlis ir atvirukas buvo gaminamas ir rėminamas kitas stevengrafas – „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“. Taip pat matome, kad įvairavo ir paveikslėlių spalviniai deriniai („Ecce homo“ – mažai, „Marijos su Vaikeliu“ – žymiai daugiau).

Dažniausiai ant visų pasportų ar jų nugarinėse dalyse buvo pateikiama išsami informacija apie gaminį: paveikslėlio pavadinimas ir informacija apie jo gamintoją (priekyje, po vaizdu), nugarinėje dalyje dažnai pridedamas kitų tuo metu prekyboje esančių paveikslėlių sąrašas, įrašas apie dizaino patento numerį ir gauti apdovanojimai parodose.

Su restauratoriais išardę muziejaus stevengrafų įrėminimus, nugarinėse pusėse jokios informacijos neradome. Priekyje neužrašyti ir paveikslėlių pavadinimai. Tai greičiausiai rodo, kad miniatiūros gamintojo buvo tik įdėtos į firminius pasportus, o įrėmintos (arba perrėmintos) jau Lietuvoje (iš rėmelio sunku spręsti kada). Taip pat gamintojo galėjo būti prašoma, kad ant pasportų nebūtų užrašų anglų kalba. Tarp pavyzdžių antikvariatų puslapiuose yra muziejaus stevengrafų analogų be jokių užrašų.(pvz., https://www.worthpoint.com/worthopedia/antique-stevengraph-woven-silk-picture-ecce-homo).

Bet kokiu atveju, muziejuje turime du retus T. Stevenso stevengrafus ir galimybę iš arti pasigėrėti puikiom austinėm XIX a. pab. šilko miniatūrom iš Koventrio.

Parengė menotyrininkė Ina Dringelytė

Muziejaus vertybes fotografavo Rimgaudas Žaltauskas

P. S. Ruošiant tekstą, buvo peržiūrėta visa prieinama literatūra, kurios dalį nurodžiau straipsnyje ir susidomėjusiems siūlau peržiūrėti – medžiaga tikrai įdomi.

Kituose šaltiniuose nurodyta, kad 1879 m., T. Stevensui pagaminus pirmąją ant pagrindo tvirtinamų šilkinių paveikslėlių seriją, būtent jiems apibūdinti pirmiausia buvo pradėtas vartoti terminas stevengraphs, o šilkiniai knygų skirtukai imti vadinti tiesiog „Stevens“ skirtukais.
Žakardo – pirmas mechanizuotas audimo stakles 1801–1805 m. sukūrė prancūzų išradėjas Žozefas Mari Žakardas (Joseph Marie Jacquard, 1752–1834). Staklės buvo valdomos perforuotomis kortomis: gaminio vaizdo dizainas buvo saugomas perforuotų kortelių serijoje, kurios buvo sujungtos kartu, kad sudarytų ištisinę grandinę. Kortelės užprogramuodavo stakles taip, kad kai kurie metmenų siūlai būtų pakeliami atskirai nuo kitų, todėl buvo galima išausti labai sudėtingus raštus.

The post EKSPONATO BYLA: STEVENGRAFAI appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: SKIETŲ GAMYBOS STAKLĖS

Gytis Banys — Wed, 07 Oct 2026 06:50:27 +0000

Tarpukaryje Gruzdžių miestelyje (Šiaulių r. sav.) dirbo apie 30 skietų meistrų. Skietų gamybai naudodami stakles, turėdami iš anksto paruoštas medžiagas, darbštūs skietininkai per dieną surišdavo iki 15 skietų, kuomet meistrai, dirbę rankomis, surišdavo 1–2 skietus.

Pasakojama, jog staklės skietų gamybai pirmą kartą buvo panaudotos 1919 m. Jas skietininkui Vincui Petraičiui pagaminti ir sureguliuoti padėjo užklydęs karo belaisvis, matyt, pats anksčiau jomis daręs skietus. Pradžioje V. Petraitis išradimą slėpė, tačiau sumanūs konkurentai surengė vaišes ir beveik apgaule nužiūrėjo veikimo principą. Po kurio laiko Gruzdžiuose suklestėjo skietų gamyba, naudojant dantukų kirtimo ir skietų rišimo stakles.

Lietuvos etnografijos muziejuje yra dvi poros skietų gamybos staklių. Pirmoji pora nupirkta 1971 m. iš Gruzdžių gyventojo Kazimiero Gausmano. Kitas dar veikiančias dantukų kirtimo bei rišimo stakles su pradėtu daryti skietu ir oblių šoninėms lentelėms (parpinams) gaminti iš skietininko Kazimiero Ramanausko 1978 m. įgijo buvęs direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Ramanausko staklės (LBM 14802 ir LBM 14803) buvo pagamintos prieš Antrąjį pasaulinį karą Gruzdžiuose. Sumontuotos ant medinio rėmo. Metalinės dalys surinktos iš įvairių tuo metu naudotų mechanizmų. Alkūniniai velenai – kalvio darbo. Tiek dantukų kirtimo, tiek rišimo staklės varomos per šiuos velenus kojinėmis paminomis. Įdomu, jog rišimo staklėse vietoj ekscentrinio diskelio krumpliaračių stabdymui panaudota rusiška carinė 1916 m. kapeikos moneta, o atstumui tarp krumpliaračių sureguliuoti – kryžių tūzo korta.

Skietų gamybos stakles galima apžiūrėti muziejaus Miestelio Amatininko name iš Kėdainių įrengtoje ekspozicijoje. Nufilmuotos ir senosios technologijos: skietų dantukus gamino K. Ramanausko sūnus Alfredas, o skieto rišimą demonstravo muziejininkė Rasma Noreikytė.

Apie skietų gamybą daugiau skaitykite: ČIA

Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė

Rimgaudo Žaltausko fotografija

Dantukų kirtimas. Skietų gamybos ekspozicija

Skieto rišimas. Skietų gamybos ekspozicija

The post EKSPONATO BYLA: SKIETŲ GAMYBOS STAKLĖS appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: DEGUTINĖ

rumsiskes — Wed, 09 Sep 2026 06:50:30 +0000

Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomos 34 degutinės, net 24 „atkeliavo“ iš Aukštaitijos.

Degutinė, degučpuodis, degutė, degutnyčia, klabūčkas, klebūčkas, mazelnyčia, maznyčia, smalinė, smalnyčia, smalinyčia, šmerinyčia – rykas degutui laikyti. Tai buvo 3–8 litrų talpos kubiliukas ar dvidugnė statinaitė.

Degutinė (LLBM 24360) pagaminta XX a. pradžioje ir naudota Griauželiškių kaime, Kupiškio rajone. 1979 m. ją įgijo muziejininkė Janina Samulionytė. Degutinė – dvidugnė, padaryta iš 2 cm storio šulelių, apjuosta dviem metaliniais lankais. Viršutiniame dugne išpjauta kamščiu užkemšama anga bei įkalta metalinė kilpa pasaitui pririšti. Rengiantis į ilgesnę kelionę degutinė buvo pakabinama vežimo gale.

Degutas, šmeras, šmėras, šmėrė – riebus tepalas iš beržų ar drebulių žievės, rečiau iš tošies arba medienos. Dažniausiai naudotas vežimų ašims tepti. Degutas nelaidus vandeniui, tad juo buvo įgirdoma oda pakinktams, batams, degutuojami žūklės tinklai. Sumaišytu su riebalais degutu teptos medelių žaizdos. Iš tošies ištekintas švarus degutėlis naudotas grybelio gydymui. Iki XX a. pr. daugelis valstiečių tekino degutą patys, vėliau – pirkdavo krautuvėse ar iš degutininkų.

Norintieji daugiau sužinoti apie degutą, užsisakykite edukacinį užsiėmimą „Deguto varymas“ – gaminsite, uosite ir dar namo parsivešite.

Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė

R. Žaltausko nuotrauka

The post EKSPONATO BYLA: DEGUTINĖ appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: ADELĖS BEINORAVIČIENĖS PAVEIKSLAS „LIETUVA“ SU TRISPALVE

rumsiskes — Wed, 26 Aug 2026 06:50:22 +0000

Lietuvos etnografijos muziejuje saugomi 32 savamokslės menininkės Adelės Beinoravičienės (1914–1990) paveikslai. Juos galima pamatyti muziejaus parodoje „Paveikslai su akmenukais. Ir ne tik.“ miestelio Plungės name (II a.).

Prisimindami ir minėdami dar vieną Baltijos kelio sukaktį, pristatome A. Beinoravičienės paveikslą „Lietuva“, kuriame pavaizduota tautiniais rūbais vilkinti jaunuolių pora. Virš jų – mažas namelis, rūtos šakelė, gėlės žiedas. Tai – Lietuva. Jos link skrenda juodas, agresyvus paukštis – pavojus Lietuvai. Tačiau trispalvė vėliava jau iškelta. Ją simbolizuoja tautinės vėliavos spalvomis nudažyti trys medžiai ir užrašas „Lietuva“. Taip savamokslė menininkė atskleidė savo tautiškumą ir patriotizmą tuo metu, kai Lietuvos nepriklausomybė atkūrimas dar nebuvo paskelbtas ir pavojus buvo realus.

Abrasonytės Beinoravičienės vaikystė, jaunystė, karo, pokario metai prabėgo Stašiūnų kaime Jonavos rajono savivaldybėje kur ji augo valstiečių šeimoje, mokėsi pradinėje mokykloje, išmoko siuvėjos amato, sukūrė šeimą, augino du vaikus. Apie 1950 metus šeima persikėlė gyventi į Kauną. Vyras Stasys Beinoravičius dirbo meistru gamykloje, ji namuose vertėsi siuvėjos amatu. Mirus vyrui, apie 1976 metus, kai vaikai sukūrė savas šeimas A. Beinoravičienė jau nedirbo. Tuo metu daug skaitė, rašė eilėraščius, pradėjo kurti paveikslus-koliažus, kuriuose atsispindėjo jos vaikystė, tėviškė, pokario metai, miesto gyvenimo vaizdai, pamėgtų rašytojų, istorinių asmenybių portretai. Paveikslus kūrė ant kartono arba faneros lakšto, naudojo įvairias medžiagas, kurias rasdavo savo aplinkoje. Tapybą derino su akmenukais, vaisių kauliukais, smulkiais gintaro gabaliukais, kurio gaudavo iš gintaro meistrų, medžio nuopjova, nuotraukos fragmentu. Juos kūrė sau, dovanodavo artimiesiems, kurie jos pomėgio rimtai nevertino.

Beinoravičienės kūryba, kuri tęsėsi beveik 10 metų – primityviosios tautodailės meno pavyzdys, kuriai būdingas savitas, supaprastintas tikrovės pateikimas, laisvas proporcijų, atskirų detalių interpretavimas, simboliai, kurie išryškina svarbiausią kiekvieno paveikslo idėją.

Beinoravičienės paveikslus po jos mirties 1990 metais, išsaugojo brolio Vytauto Abrasonio šeima, kuri 2023 metais juos padovanojo muziejui.

Parengė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė

R. Žaltausko nuotrauka

The post EKSPONATO BYLA: ADELĖS BEINORAVIČIENĖS PAVEIKSLAS „LIETUVA“ SU TRISPALVE appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

ŽOLINĖ. ŠVENTADIENIS LIETUVOS KAIME XX A. 3–4 DEŠIMTMETYJE

rumsiskes — Sat, 08 Aug 2026 06:00:57 +0000

Rudeniškas 1935 m. ketvirtadienio rytas. Žolinė. Sunkus rūkas slegia rasotas pievas. Tingiai kylančios saulės spinduliai spalvina visą kaimo ulyčią. Ryto vėsa nubėga per kūną šiurpais. Sadauskų dukros basomis kojomis po kiemo daržus ir žolynus renka rasas, o akys tik ir žiūri, ką gražaus nuskinti ir į puokštelę įsidėti, kad bažnyčioje – gražiausią turėtų. Svarbiausia, kad už kaimynų Stasikės gražesnę, gana, kad ta tėvams nematant, Asilavičiaus Juozui už parankės pasikabinus vaikščioja. Čia tuojau mama suburba, kad dukros neužsiimtų niekais, dar karvės nemelžtos, kiaušiniai nerinkti, vandens iš šulinio atnešt reikia – tiek darbų, o jos niekais užsiima.

Mamai daug rūpesčio, juk Žolinė! Šiais metais daug giminių suvažiuos, reikia visus prie stalo pasodinti, pavaišinti. Ir sunkumai mamai ant širdies, kuriuos tik namų moterys supras. Tik pirmi metai eina kaip marčią turi. Dar neramu, kad kas kokio pašaipaus žodžio nepasakytų. O martelė mamai gera, gera ta Marceliukė. Rūpestinga ir stengiasi. Va neseniai abu su Adomu separatorių parvežė. Tai ir suka dabar mamai galvą, sako: „Mamyte geras daiktas, grietinė kaip sviestas bus, galėsi peiliu riekti.“ Mamai nedrąsu, nusistovėjusi grietinė irgi visai gera, ir su sviestamuše sviestą mušti pripratusi.

O tėvas patenkintas, ramus: visi rugiai ir kviečiai nė lašo lietaus negavę suvežti į klojimą. Praeidamas pro priemenėje stovinčias alaus statines nusišypso: „Turėtų būti geras, pavaišinsiu Kazį, parodysiu kaip alų reikia daryti.“ Atsiminė, kaip pernai pas dėdę Kazimierą gerdamas alų, juokais prisižadėjo: per kitų metų Žolinę priimti į svečius ir tikru alumi pavaišinti. Seniai besimatė dėdė Kazys su tėvu, bus apie ką pakalbėti: kaip tvarto statybos sekasi, ar dėdė pirko naują arpą kaip žadėjo. O dar kur Adomo radija… „Tai Kazys pamatys ko nematęs. Ko tik neprigalvoja šiais laikais.“ Oi smagu bus! Pasiprašė pas tėvą Adomas, kad leistų kieme jaunimui susirinkti, pakvietė Klimą nuo Daujėnų vienkiemio pagroti vakaruškai, tas geriausias muzikantas parapijoj, tai smagu ir gera bus!

Gėris gerumu, bet vis daugiau Adomui prisieina rimtų ūkio klausimų išspręsti, pasitariant su tėvu. Kažkas girdėjo tėvą sakant: „Kol aš gyvas, mano žodis paskutinis.“ Adomas laikraštyje perskaitė, kad pažangiausiuose ūkiuose sėjami raudonieji dobilai. Reiks su tėvu pakalbėt dėl sėklos pirkimo.

Adomas džiaugiasi, kad bus gera vakaruška. Savo Marceliukę pašokdins, o ji taip lengvai šoka, taip su ja gera. Matyt ir bus meilės seilę nurijęs tada, kai pirmą valsiuką kartu suko pas kaimynus vakaruškoj.

Dabar Sadauskai – į Mišias, o kai grįš, tai bus smagu!

Parengė Milda Šemeklytė

Kviečiame rugpjūčio 15 d. per Žolinę susitikti su Sadauskais Aukštaitijos Tauragnų sodyboje ir nusikelti į XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvos kaimo šventadienį interpretacinėje programoje „Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 dešimtmetyje“!

R. Žaltausko nuotrauka

The post ŽOLINĖ. ŠVENTADIENIS LIETUVOS KAIME XX A. 3–4 DEŠIMTMETYJE appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: MUSGAUDIS IR KOVA SU MUSĖMIS

rumsiskes — Wed, 01 Jul 2026 07:00:59 +0000

Žmonės nuo senų laikų įvairiais būdais kovodavo su musėmis. Tam naudojo musgaudžius, lipnų popierių, mušeklius ir net nuodingus grybus.

Musgaudis – stiklinis indas musėms gaudyti. Ant trijų kojelių, apskritu dugnu, su anga musėms įlįsti. Dugne yra platus užlenkimas, į kurį pripildavo saldinto vandens, išrūgų. Kaklelis siauras, anga užkemšama šlifuoto stiklo kamšteliu. Kartą įlindusios musės išlįsti jau nebegalėdavo. Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomas musgaudis naudotas Gervėnų kaime (Lazdijų r. sav.).

Keli būdai, kaip seniau naikindavo muses:

„Musių vasarą privisdavo. Joms padėliodavo iškeptus ir piene pavilgytus grybus musmirius. Užtaisydavo tručiznos. Gaudydavo rėčiu šitokiu būdu. Rėčio vidų ištepa rūgusiu pienu, prie kurio musės gerai kimba. Kai pritupia daug musių, šeimininkė prisėlinusi vikriai uždengia prijuoste, muses sukrato į maišo dugną, maišą užsuka ir vėl padeda rėtį su maišu, kad pririnktų musių. Musių uždengimą ir sukratymą į maišą pakartoja kelis kartus. Paskui maišo galą su musėmis muša į tvorą. Užmuštas muses iškrečia lauk“.

„Tą grybą vadiname musmiriu dėl to, kad pienu, kame juos mirkino, dvasindavo muses. Šitą priemonę pakeitė limpamasis popierius. Dabar pieno nedaug; trūksta ir klijų limpamojo popierio dirbimui, todėl vėl reikėtų musmirių musėms naikinti. Reikia aukštiniką grybą padėjus ant skardos gabalo pastatyti ant ugnies. Po 2-3 minučių jau bus išsisunkę užtektinai sulčių, kurios susitvenkia grybo įduboje apie stiebą. Paskui grybas reikia padėti slėsnioje lėkštėje, nulaužti stiebą ir sultysna įberti mažumėlį cukraus. Lėkštę reikia statyti tokioje vietoje, kame neprieina vaikai arba naminiai gyvuliai. Virtuvėje geriausia statyti lėkštę tuo laiku, kada neverdama“.

„Naują namą pastatė priešais seną per mažą atstumą ir senam name padarė tvartą, todėl musėms buvo rojus. Musių būdavo juodi debesys, kai pabaidydavai. Tėvelis paimdavo molinį uzboną be dugno (seną, sudaužytą) ištepdavo jo vidines sienas rūgpieniu, o ten, kur nėra dugno, uždėdavo maišą ir palikdavo ant slenkščio prieš saulę. Musės lindo į uzboną, aplipdavo visą vidų, tuo pačiu ir gilyn prieidavo. Tada subaido visas į maišą ir daužo į sieną ar tvorą“.

Musgaudį galite pamatyti naujoje LEM parodoje „(Ne)švaros istorijos“, kuri eksponuojama gyvenamajame prekybiniame name iš Žeimelio, pirmame aukšte.

Parengė Renata Banienė ir Inga Levickaitė

Šaltiniai ir literatūra

Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė „Anais laikais“. 1966 m., LEM biblioteka-archyvas.

„Musių naikinimas musmiriais“. // Dabartis, 1918 m. rugsėjo 9 d.

„Apie kovą su musėmis Zarasų rajono kaime“. Užrašė Renata Banienė. 2026 m. birželio 1 d.

Musgaudis. R. Žaltausko nuotrauka

The post EKSPONATO BYLA: MUSGAUDIS IR KOVA SU MUSĖMIS appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: PALAIDINUKĖ IŠ TREMTIES – VILTIES IR STIPRYBĖS LIUDIJIMAS

rumsiskes — Wed, 10 Jun 2026 06:30:26 +0000

R. Žaltausko nuotrauka

Ši palaidinukė iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gana dailus rankų darbo mezginys. Tačiau tai tikrai nėra tiesiog paprastas drabužis. Ji megzta virbalais tremtyje, Jakutijoje, Bykovo kyšulyje (Bykov Mys), Rusijoje, buvusioje tremtinių gyvenvietėje 1942–1946 m. laikotarpiu. Ją mezgė Stefa Sasnauskienė iš žvejybos tinklams naudotų siūlų. Drabužis skirtas jos vaikams. Patys vaikai ruošė siūlus ardydami tinklus žiemos metu prie spingsulės. Žiema – tai poliarinė naktis. Už sienų dažnai 40−50 laipsnių šalčio ir siaučia pūga. Spingsulė degdavo įmerkus siūlą į žuvies taukus, bet ji degdavo su suodžiais, jurtoje.

Tremties istorijos į šią vietą aprašytos knygoje „Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija. 1941 m.“, tinklalapyje „Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas sovietų sąjungoje“.

Apie kyšulį buvusi tremtinė Marijona Joana Jakaitytė-Kupliauskienė prisiminė: „Bykov Mys kyšulys yra ledo luitas, jis driekiasi nuo žemyno, apneštas žemėmis nuo 20 cm iki 50 cm storio. Tai yra žemių, žolių, šaknų ir samanų raizginys.

Lietuvos tremtiniai iš Altajaus krašto Bykovą pasiekė 1942 m. rugpjūčio 15 d. (kiti 25–28 d. atplukdyti iš Tiksio). Tuo pat metu daug tremtinių buvo išlaipinta ir pietinėje Bykovo pusiasalio dalyje – Muostacho kyšulyje. Iš viso į Bykovą atplukdyta apie 600 tremtinių iš Lietuvos (apie 110 iš jų Lietuvos žydai). Tarp tremtinių buvo 11 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnų, 4 karininkai, daugiau nei 30 mokytojų. Tremtyje Bykove atsidūrė 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Narutavičiaus sūnus, žymus tarpukario Lietuvos agronomas, politinis veikėjas, diplomatas Kazimieras Narutavičius su šeima. Bykove su mama Fania Perelštein (1895–1943) gyveno būsimas vaikų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir vadovas Germanas Perelšteinas.

(Iš)Gyvenimas Bykov Mys‘e buvo neįtikėtinai sunkus. Apie savo šeimos išlaipinimą Bykove Aldona Trečiokaitė-Gedvilienė prisiminė: „Tai buvo 1942 m. rugpjūčio pabaiga, pavakarys. Pradėjo snigti. Laukas. Baisus vėjas. Pakrantėje truputis plytų, lentų ir tuščių statinių silkei. Mama pavertė ant šono dvi statines, į vieną įkišo brolį, į kitą mane, o pati apsisupusi škurliais, susiėmusi galvą balsu verkė. Mudviem buvo labai baisu, bet nei vienas neaimanavom, tik išsigandę žiūrėjom į mamytę ir ją raminom. Taip praėjo pirmoji naktis Bykov Myse.“

Tokiomis sąlygomis gyvenę ir išgyvenę žmonės neprarado vilties, gebėjimų, grožio pojūčio ir neįtikėtino kūrybingumo.

Ši palaidinukė liudija Lietuvos žmonių stiprybę, tikėjimą, kad gyvenimą, kas bebūtų, jie gali kurti patys.

Parengė vyresnioji muziejininkė Daiva Zubrienė

Lietuviai tremtiniai žvejoja. Nuotrauka iš „Visuotinė Lietuvių enciklopedija“

Naudoti šaltiniai:

Visuotinė Lietuvių enciklopedija

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Tinklalapio „Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas sovietų sąjungoje“ informacija

The post EKSPONATO BYLA: PALAIDINUKĖ IŠ TREMTIES – VILTIES IR STIPRYBĖS LIUDIJIMAS appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: SKRYNIA, KURI KELIAVO Į AMERIKĄ IR ATGAL

rumsiskes — Wed, 18 Mar 2026 07:55:16 +0000

1987 metais, rugpjūčio 5 d., muziejaus darbuotojai vyko į Šakių rajoną, nedidelį Antabūdžio kaimą. Vartant eksponatų priėmimo aktus aiškėja, kad kelionės tikslas vienas – parsivežti dvi suvalkietiškas skrynias. Ir išties, tai turėjo būti laiminga diena tiek muziejininkams, kurie įgijo du vertingus eksponatus, tiek muziejinės vertybės pateikėjai Aldonai, kuri už skrynias gavo 100 rublių. Tuo metu tai buvo nemenka pinigų suma, žinoma, išleista ne be reikalo.

Pirmoji skrynia, kuri kainavo 60 rublių, priklausė literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Vinco Laurynaičio (1904–1978 m.) tėvams. Jų namuose XX a. pr. – XX a. 4 deš. veikė Antabūdžio pradinė mokykla, sulaukdavusi aplinkinių kaimų ūkininkų vaikų. Nuostabi XIX a. gamybos, augaliniais motyvais tapyta skrynia, atkeliavusi į Rumšiškes, papuošė Obelinės sodybos stubos seklyčią. Ši XX a. pr. Suvalkijoje statyta stuba į muziejų perkelta 1973 m. Ji vertinama kaip viena gražiausių visame muziejuje, o eksterjeras ir interjeras, kurio dalis ir yra aprašoma skrynia, kasmet džiugina tūkstančius lankytojų iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Skrynia Obelinės sodyboje. R. Žaltausko nuotrauka

XX a. pr. statyta, 1973 m. į muziejų perkelta Obelinės sodybos stuba. R. Žaltausko nuotrauka

Kita skrynia, kainavusi 40 rublių, taip pat gaminta XIX a. Išpuošta be galo gražiais štampuotais augaliniais ornamentais. Jos šonuose yra metalinės rankenos; antvožas šiek tiek gaubtas. Skirtingai nei pirmoji skrynia, ji yra mažesnė, todėl įvardijama skrynute arba „kupartėliu“. Labiausiai nustebino jos istorija. Eksponato pateikėja Aldona muziejininkams papasakojo, kad jos vyro tėvas Vincas Bendoraitis su šia skrynia XIX a. pab. keliavo į Ameriką. Vėliau, su ta pačia skrynia grįžo į Lietuvą, Lepšių kaimą, esantį Šakių rajone.

Skrynia, kuri keliavo į Ameriką. R. Žaltausko nuotrauka

Ši kelionė į Ameriką greičiausiai susijusi su pirmąja lietuvių emigracijos banga, kuri prasidėjo apie XIX a. 7 deš. pab. ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Dažniausia lietuvių emigracijos kryptis – Amerika. Priežastys buvo įvairios, tiek politinės, tiek socialinės. Emigracija daugiausiai palietė jaunus, darbingo amžiaus vyrus. Dažnai tai buvo ūkininkų vaikai, kurie ieškojo geresnio rytojaus. Atvykę lietuviai tapo darbo jėga kasyklose, pramonėje, kelių ir geležinkelių tiesime. Per minėtą laikotarpį iš Lietuvos išvyko šimtai tūkstančių gyventojų. Svarbiausia, kad atvykę į svečią šalį tautiečiai nepamiršo savo šaknų. Amerikoje jie kūrė bendruomenes, organizavo renginius, turėjo savo spaudą. Galime pasidžiaugti, kad buvo ir grįžtančių į tėvynę, ypač po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m.

Lietuvių apšvietos ratelio pikniko dalyviai Amerikoje 1916 m.

Lietuvių šeima su kūdikiu Amerikoje XIX a. pab. – XX a. pr.

Dabar galime tik spėlioti, kaip ilgai skrynia ir jos savininkas Vincas buvo Amerikoje, kur ir kas joje buvo laikoma. Bet kokiu atveju, tai yra unikali ir be galo įdomi baldo gyvavimo istorija. Skryniai, gamintai ir naudotai Suvalkijoje, teko keliauti į Ameriką ir atgal, vėliau ji buvo perkelta į muziejų ir tapo saugoma valstybės.

Skrynias įgijo ilgametis muziejaus darbuotojas, baldų specialistas, etnologas Vingaudas Baltrušaitis.

Parengė vyr. muziejininkas Ramūnas Bučas

The post EKSPONATO BYLA: SKRYNIA, KURI KELIAVO Į AMERIKĄ IR ATGAL appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: EVANGELIKŲ REFORMATŲ RELIGINIŲ PAMOKSLŲ RANKRAŠTINĖ KNYGA

rumsiskes — Wed, 17 Dec 2025 07:50:19 +0000

Lietuvos etnografijos muziejaus rinkinyje saugoma religinių pamokslų rankraštinė knyga „Kozonis. Skaitomas pagrabi ant Palujdawima“ (Pamokslas. Skaitomas laidojant per šermenis). Pamokslai-maldos parašyti lietuvių kalba, lenkų rašybos raidėmis. Lapai lininiais siūlais pririšti prie kartoninių knygos viršelių odine nugarėle. Pirmame rankraščio knygos puslapyje parašyta Jurgio Jakubonio (Jeržego Jakubonia) pavardė ir 1860 metai. Šią rankraštinę knygą Eglynės vienkiemyje (Biržų r. sav.) 1984 metais įgijo muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas. Iš pateikėjos Olgos Variakojytės Vegner sužinota, kad sodyboje gyvenęs knygos savininkas Jurgis Jakubonis buvo grafo Tiškevičiaus miško prižiūrėtojas.

R. Žaltausko nuotrauka

Norėdami daugiau sužinoti apie J. Jakubonį ir jo naudotą rankraštinę knygą, informacijos ieškojome internete, Biržų krašto muziejuje „Sėla“, konsultavomės su evangelikų reformatų kunigu Raimondu Stankevičiumi. Muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės nuomone, rankraštinė knyga atspindi evangelikų reformatų tradiciją, kada laidotuvių apeigoms galėjo vadovauti ne tik kunigas, bet ir pripažintas bendruomenės narys. Iš muziejininko Antano Seibučio straipsnio sužinojome, kad dailininkas Petras Rauduvė 1933 metais iš nuotraukos nutapė Jurgio Jakubonio (1846–1914) ir žmonos Kotrynos Jakubonienės (1862–1947), kuri buvo gyva, portretus. Juos išsaugojo ir muziejui 2004–2005 metais padovanojo Jurgio Jakubonio anūkai Leonardas Tuomenas ir Eugenija Lilija Tuomenaitė Šidagienė, kurie pasidalino ir savo prisiminimais apie Eglynės vienkiemyje gyvenusius senelius. Sužinome, kad Jurgis Jakubonis buvo raštingas žmogus, mokėjo lenkų ir rusų kalbas, dažnai buvo renkamas prisiekusiuoju į teismus. Jis buvo aistringas medžiotojas, todėl grafas Tiškevičius pasamdė jį prižiūrėti dvaro mišką, leido išsirinkti gyvenamąją vietą Biržų girioje, davė 24 ha žemės. J. Jakubonis gimė Garsabiržės kaime (Biržų r. sav.), tačiau 1886 metais jis jau gyveno Eglynės vienkiemyje, sukūrė šeimą, augino penkis vaikus.

Petras Rauduvė. Jurgio Jakubonio portretas. 1933 m. Biržų krašto muziejus „Sėla“. PL 5142

Evangelikų reformatų kunigas Raimondas Stankevičius teigia, kad muziejaus rinkinyje saugoma rankraštinė knyga yra evangelikų reformatų religinis paveldas. Iki II pasaulinio karo pabaigos ir sovietmečiu evangelikų reformatų kunigai laidodavo tik žymius, bažnyčiai nusipelniusius žmones, o kaimuose juos laidodavo kunigo padėjėjai iš „pasauliečių parapijonių“, kuriuos vadino šventėjais, o tarmiškai „švintiejs“. Jie laikydavo ir sekmadienio pamaldas atskirose parapijos vietose. Panašiai kaip evangelikai liuteronai, kurie organizuodavo surinkimus-namų pamaldas, o jiems vadovavo Dievo žodžio sakytojai.

Manome, kad Biržų girios vienkiemyje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvenęs miško prižiūrėtojas-žvalgas Jurgis Jakubonis buvo evangelikų reformatų kunigo padėjėjas-šventėjas, parašęs religinius pamokslus, paremtus senojo testamento, evangelijų, giesmių tekstais, citatomis, kuriuos skaitydavo per laidotuves, sekmadienio pamaldas. Rankraštinė knyga yra vertingas evangelikų reformatų religinės praktikos pavyzdys. Jurgis Jakubonis mirė 1914 metais. Palaidotas Pakapės kaimo (Biržų r. sav.) kapinėse.

Nuoširdžiai dėkojame Biržų krašto muziejui „Sėla“ už leidimą paskelbti J. Jakubonio portretą, muziejininkei Snieguolei Kubiliūtei už suteiktą informaciją apie Jakubonių šeimą, Leonardo Tuomeno prisiminimų knygos ištraukas ir kunigui Raimondui Stankevičiui už supažindinimą su evangelikų reformatų laidojimo tradicija.

Parengė vyresnioji muziejininkė dr. Nijolė Pliuraitė Andrejevienė

Literatūra:

Antanas Seibutis. Nežinomi dailininko Petro Rauduvės paveikslai. Lietuvos muziejai. 2004. Nr.4.

Leonardas Tuomenas. Dienoraščiai. Vilnius, 2012

The post EKSPONATO BYLA: EVANGELIKŲ REFORMATŲ RELIGINIŲ PAMOKSLŲ RANKRAŠTINĖ KNYGA appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.

EKSPONATO BYLA: JUOSTA VAIKUI VYSTYTI

rumsiskes — Wed, 10 Dec 2025 07:55:25 +0000

Juosta vaikui vystyti. R. Žaltausko nuotrauka

Juostos lietuvių tekstilėje užima ypatingą vietą, teikia daug informacijos apie lietuvių grožio pajautimą, tradicijas, papročius. Jų paskirtis – daugiafunkcinė. Juosta lietuvį lydėjo nuo pat užgimimo per visą gyvenimą: juostomis surišdavo suvystytus kūdikius, ant juostų pakabindavo lopšį. Juostomis nuleisdavo karstą į kapo duobę, palydėję mirusįjį paskutinėn kelionėn.

Ypač plačiai juostos buvo naudojamos vestuvių apeigose. Jaunamartė, važiuodama į vyro namus, juostomis aprišdavo pakelės kryžius ir didžiuosius medžius. Nuvykusi į vyro namus, dėdavo po juostą ant duonkepės krosnies, slenksčio, šulinio rentinio ar svirties, kad vanduo švarus būtų ir šulinys neišsektų. Per vestuves juostomis apdovanodavo visus vestuvininkus, neišskirdavo ir vaikų, o šie už dovanas pasižadėdavo stropiai ganyti marčios karves. Juostas gaudavo dovanų varduvininkai, kalėdojantys ar jaunavedžius tuokiantys kunigai, jas įduodavo atsidėkodami už darbus ar paslaugas.

Juosta vaikui vystyti. R. Žaltausko nuotrauka

Ši juosta austa XX a. pr. rinktine technika. Metmenys iš lino ir vilnos, ataudai lininiai. Juostą sudaro pasikartojantis rombo (dar tam tikruose regionuose šis raštas buvo vadinamas „akute“, „varnos akute”) ir kryželio raštas, išrinktas iš spalvotų vilnonių metmenų siūlų. Juostą audė ją muziejui suteikusios Marcelės Ališauskienės močiutė Agota Naudžiukė. Ji austa Kirsnakaviznos kaime, Suvalkijoje, Marijampolės rajone.

Ši juosta, saugoma Lietuvos etnografijos muziejuje, skirta surišti suvystytą kūdikį. Simboliška, nes advento metu visi laukiame, kol mūsų širdyse užgims VILTIS, TIKĖJIMAS, DŽIAUGSMAS IR RAMYBĖ.

Parengė vyr. muziejininkė Daiva Zubrienė

Naudoti šaltiniai:

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

http://tamosaiciugalerijazidinys.lt/2021/05/26/proteviu-zenklai-tradicineje-tekstileje-juostos/

The post EKSPONATO BYLA: JUOSTA VAIKUI VYSTYTI appeared first on Lietuvos etnografijos muziejus.