Ruduo, rugsėjis – ne tik darbymetis laukuose, bet ir džiaugsmas bei rūpestis dėl sodo gėrybių. Kultūros istorikė  Marija Urbšienė-Mašiotaitė, garsaus pedagogo ir rašytojo Prano Mašioto  dukra, gimusi 1895 m. Rygoje, kur tėvas mokytojavo realinėje gimnazijoje, prisiminimų knygoje „Prie žibalinės lempos“ rašė:

Nors gyvenome Rygoje, vasaros atostogų važiuodavome į Lietuvą. Savo kūdikystės vasaras praleidau Liesų dvarelyje¹, lenkiškai Lasy vadinome, nors aplinkui miškų visiškai nebuvo. Seneliai šį dvarelį nuomojo, laikė „arundoje“, kaip anuomet sakydavo.<…> Įvairių obuolių, kriaušių, slyvų buvo tikra gausybė Liesuose. Ir ko tik iš jų neprigamindavo. Obuolius džiovindavo supjaustytus ar ištisus, suvėrę juos ant siūlų kaip karolius, slėgdavo obuolinius sūrius, darė marmeladus, virė obuolių košę.

Obuolys nuo seno laikomas vaisingumo, patrauklumo ir meilės simboliu. Kiek gražių dainų, pasakų apie raudonšonius, toli toli, už devynių upių ir devynių jūrų augančius… Justinas Kontrimas (g. 1916 m. Pjaulės k. (Rietavo vlsč.), lietuvių agronomas biochemikas, 1946 baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją iki 1958 joje dėstęs, 1960–91 dirbęs Sodininkystės ir daržininkystės institute, tyręs sodo augalų veislių savybes, parašęs knygas „Vaisių ir daržovių laikymas“, „Vaisių ir uogų perdirbimas“, teigė, kad dvi trys obelaitės augdavo net vargingiausio valstiečio  sklype. Apie ypatingo produkto – obuolių sūrio, dabar laikomo kulinariniu mūsų krašto paveldu² gaminimo pradžią viename iš straipsnių rašė:

„Obuolių sūris Lietuvoje, – pasakoja Paulina Spūdienė, g. 1898 m., pradėtas gaminti namų sąlygomis XIX a. antroje pusėje ir tik Šiaurės Lietuvoje. Pradininkė – Teodora Andrašiūnaitė (1863–1919) iš Turčinų kaimo Joniškėlio valsčiaus. Ji, baigusi Varšuvos mergaičių mokyklą, kurioje išmoko kulinarijos ir kitų moterims reikalingų dalykų, kurį laiką gyveno pas savo seserį Pauliną Šomkienę Linkuvos valsč. Laiškonių km. Ten anuomet buvo didelis (apie 1 ha) sodas su įvairių veislių obelimis. Per šventes čia susirinkdavo visa gausi giminė, ir Teodorai reikėdavo parodyti, ko ji išmokusi, ką sugebanti. Kartą per pietus desertui ji pateikė svečiams nematytą patiekalą – tamsų, bet labai gardų sūrį. Tai buvo ne pieno produktas. Visi spėliojo, iš ko jis padarytas, nė vienam neatėjo į galvą, kad jis iš obuolių. Sūris sudomino svečius, bet ypač dvi Teodoros seseris – Feliksiną Poželinę (1859–1956) ir Pauliną Šomkienę (1866–1932). Jos ir išmoko gaminti obuolių sūrį. Pirmiausia obuoliai iškepami ir trinami per sietą, atskiriant odelę, sėklas, sėklalizdį ir kotelius. Gauta masė verdama lėkštame žalvariniame dubenyje, cukraus beriama pagal skonį. Košė energingai maišoma, kad neprisviltų. Verdama 4–5 val., kol masė patamsėja, pasidaro tiršta, netąsi, sukibusi į vieną gabalą. Tokia masė sukrečiama į sūrmaišį ir suslegiama. Išimant iš sūrmaišio, reikia gerokai suvilgyti jį vandeniu. Išimta masė, forma panaši į pieno sūrį, pradėta vadinti obuolių sūriu. Jo paviršius apdžiovinamas ir laikomas sausoje bei vėsioje patalpoje.”

Be obuolių sūrio, prisimena Felicija Šomkaitė, gimusi 1901 m., – mūsų mama pradėjo gaminti marmeladinius saldainius ir kriaušių cukatas. „Kriaušės nulupamos, nesupjaustytos verdamos cukraus sirupe ir džiovinamos duonkepėje ant paklotų ilgų ruginių šiaudų. Apibarstytus smulkiu cukrumi marmeladinius saldainius ir kriaušių cukatas laikė kiaulės pūsle užrištuose stiklainiuose. Tai buvo tikri gardumynai, skirti tik garbingiausiems svečiams.

Andrašiūnaitė, neradusi sau tinkamo darbo, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, tapo žinoma JAV visuomenės veikėja, 1907 m dalyvavo ir kalbėjo pirmame Lietuvos moterų suvažiavime. T. Andrašiūnaitės ir jos seserų pradėta sūrio gamyba iš pradžių paplito Šiaurės Lietuvoje (Linkuvos, Pašvitinio, Vaškų, Lygumų, Žeimelio valsčiuose), o vėliau ir visur  kitur. Buvo patobulinta ir virimo technologija. Detaliau šio kulinarinio paveldo produkto kelią Lietuvoje aprašė gastronomijos istorijos žinovas Rimvydas Laužikas³.

Nerizikuosime užsiimti lauko sąlygomis šio sudėtingo gardėsio gaminimu, bet kviečiame pasidalinti Jūsų patirtimis ruošiant sodo gėrybes žiemai ir tuo pačiu sudalyvauti obuolių džiovinimo talkoje. Juk kiek to rudens: nespėsime apsidairyti, o jau ir šventos Kūčios.  Kokia ši vakarienė be tradicinio, džiovintų obuoliukų kompoto? Gi obuolių sūrį, jei kaip ir mes, nesiimate virti patys, bandykite įsigyti muziejaus miestelio arbatinėje.

 

¹ Spėjama, netoli Linkuvos, nes  cukrų parsivešdavo, kaip teigia autorė, iš Linkuvos, Pakruojo r.

² Pasak Rimvydo Laužiko, obuolių sūrį šiais laikais pripažįstame savo gastronominio paveldo dalimi pelnytai. Tik jo kilmė yra ne iš etnografinės virtuvės, o iš viduramžių valdovų ir didikų dvarų. Taip yra dėl to, kad obuolių sūriui reikia nemažai cukraus arba medaus. Medus visada (net ir šiais laikais) buvo ir yra pakankamai brangus produktas. Plačiau: https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2016/09/obuoliu-suris.html

³ Ten pat.

 

Parengė vyresnioji muziejininkė V. Olechnovičienė

 

Naudoti šaltiniai:

Marija Urbšienė-Mašiotaitė, Prie žibalinės lempos, Vilnius, Vaga, 1982

Kraštotyra, 24, Vilnius, Mintis, 1990

Internetiniai portalai: https://kulinarinispaveldas.blogspot.com/2016/09/obuoliu-suris.html ir https://www.vle.lt/

Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomos 34 degutinės, net 24 „atkeliavo“ iš Aukštaitijos.

Degutinė, degučpuodis, degutė, degutnyčia, klabūčkas, klebūčkas, mazelnyčia, maznyčia, smalinė, smalnyčia, smalinyčia, šmerinyčia – rykas degutui laikyti. Tai buvo 3–8 litrų talpos kubiliukas ar dvidugnė statinaitė.

Degutinė (LLBM 24360) pagaminta XX a. pradžioje ir naudota Griauželiškių kaime, Kupiškio rajone. 1979 m. ją įgijo muziejininkė Janina Samulionytė. Degutinė – dvidugnė, padaryta iš 2 cm storio šulelių, apjuosta dviem metaliniais lankais. Viršutiniame dugne išpjauta kamščiu užkemšama anga bei įkalta metalinė kilpa pasaitui pririšti. Rengiantis į ilgesnę kelionę degutinė buvo pakabinama vežimo gale.

Degutas, šmeras, šmėras, šmėrė – riebus tepalas iš beržų ar drebulių žievės, rečiau iš tošies arba medienos. Dažniausiai naudotas vežimų ašims tepti. Degutas nelaidus vandeniui, tad juo buvo įgirdoma oda pakinktams, batams, degutuojami žūklės tinklai. Sumaišytu su riebalais degutu teptos medelių žaizdos. Iš tošies ištekintas švarus degutėlis naudotas grybelio gydymui. Iki XX a. pr. daugelis valstiečių tekino degutą patys, vėliau – pirkdavo krautuvėse ar iš degutininkų.

Norintieji daugiau sužinoti apie degutą, užsisakykite edukacinį užsiėmimą „Deguto varymas“ – gaminsite, uosite ir dar namo parsivešite.

Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė

Lietuvos etnografijos muziejuje saugomi 32 savamokslės menininkės Adelės Beinoravičienės (1914–1990) paveikslai. Juos galima pamatyti muziejaus parodoje „Paveikslai su akmenukais. Ir ne tik.“ miestelio Plungės name (II a.).

Prisimindami ir minėdami dar vieną Baltijos kelio sukaktį, pristatome A. Beinoravičienės paveikslą „Lietuva“, kuriame pavaizduota tautiniais rūbais vilkinti jaunuolių pora. Virš jų – mažas namelis, rūtos šakelė, gėlės žiedas. Tai – Lietuva. Jos link skrenda juodas, agresyvus paukštis – pavojus Lietuvai. Tačiau trispalvė vėliava jau iškelta. Ją simbolizuoja tautinės vėliavos spalvomis nudažyti trys medžiai ir užrašas „Lietuva“. Taip savamokslė menininkė atskleidė savo tautiškumą ir patriotizmą tuo metu, kai Lietuvos nepriklausomybė atkūrimas dar nebuvo paskelbtas ir pavojus buvo realus.

Abrasonytės Beinoravičienės vaikystė, jaunystė, karo, pokario metai prabėgo Stašiūnų kaime Jonavos rajono savivaldybėje kur ji augo valstiečių šeimoje, mokėsi pradinėje mokykloje, išmoko siuvėjos amato, sukūrė šeimą, augino du vaikus. Apie 1950 metus šeima persikėlė gyventi į Kauną. Vyras Stasys Beinoravičius dirbo meistru gamykloje, ji namuose vertėsi siuvėjos amatu. Mirus vyrui, apie 1976 metus, kai vaikai sukūrė savas šeimas A. Beinoravičienė jau nedirbo. Tuo metu daug skaitė, rašė eilėraščius, pradėjo kurti paveikslus-koliažus, kuriuose atsispindėjo jos vaikystė, tėviškė, pokario metai, miesto gyvenimo vaizdai, pamėgtų rašytojų, istorinių asmenybių portretai. Paveikslus kūrė ant kartono arba faneros lakšto, naudojo įvairias medžiagas, kurias rasdavo savo aplinkoje. Tapybą derino su akmenukais, vaisių kauliukais, smulkiais gintaro gabaliukais, kurio gaudavo iš gintaro meistrų, medžio nuopjova, nuotraukos fragmentu. Juos kūrė sau, dovanodavo artimiesiems, kurie jos pomėgio rimtai nevertino.

Beinoravičienės kūryba, kuri tęsėsi beveik 10 metų – primityviosios tautodailės meno pavyzdys, kuriai būdingas savitas, supaprastintas tikrovės pateikimas, laisvas proporcijų, atskirų detalių interpretavimas, simboliai, kurie išryškina svarbiausią kiekvieno paveikslo idėją.

Beinoravičienės paveikslus po jos mirties 1990 metais, išsaugojo brolio Vytauto Abrasonio šeima, kuri 2023 metais juos padovanojo muziejui.

 

Parengė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė

Rudeniškas 1935 m. ketvirtadienio rytas. Žolinė. Sunkus rūkas slegia rasotas pievas. Tingiai kylančios saulės spinduliai spalvina visą kaimo ulyčią. Ryto vėsa nubėga per kūną šiurpais. Sadauskų dukros basomis kojomis po kiemo daržus ir žolynus renka rasas, o akys tik ir žiūri, ką gražaus nuskinti ir į puokštelę įsidėti, kad bažnyčioje – gražiausią turėtų. Svarbiausia, kad už kaimynų Stasikės gražesnę, gana, kad ta tėvams nematant, Asilavičiaus Juozui už parankės pasikabinus vaikščioja. Čia tuojau mama suburba, kad dukros neužsiimtų niekais, dar karvės nemelžtos, kiaušiniai nerinkti, vandens iš šulinio atnešt reikia – tiek darbų, o jos niekais užsiima.

Mamai daug rūpesčio, juk Žolinė! Šiais metais daug giminių suvažiuos, reikia visus prie stalo pasodinti, pavaišinti. Ir sunkumai mamai ant širdies, kuriuos tik namų moterys supras. Tik pirmi metai eina kaip marčią turi. Dar neramu, kad kas kokio pašaipaus žodžio nepasakytų. O martelė mamai gera, gera ta Marceliukė. Rūpestinga ir stengiasi. Va neseniai abu su Adomu separatorių parvežė. Tai ir suka dabar mamai galvą, sako: „Mamyte geras daiktas, grietinė kaip sviestas bus, galėsi peiliu riekti.“ Mamai nedrąsu, nusistovėjusi  grietinė irgi visai gera, ir su sviestamuše sviestą mušti pripratusi.

O tėvas patenkintas, ramus: visi rugiai ir kviečiai nė lašo lietaus negavę suvežti į klojimą. Praeidamas pro priemenėje stovinčias alaus statines nusišypso: „Turėtų būti geras, pavaišinsiu Kazį, parodysiu kaip alų reikia daryti.“ Atsiminė, kaip pernai pas dėdę Kazimierą gerdamas alų, juokais prisižadėjo: per kitų metų Žolinę priimti į svečius ir tikru alumi pavaišinti. Seniai besimatė dėdė Kazys su tėvu, bus apie ką pakalbėti: kaip tvarto statybos sekasi, ar dėdė pirko naują arpą kaip žadėjo. O dar kur Adomo radija… „Tai Kazys pamatys ko nematęs. Ko tik neprigalvoja šiais laikais.“ Oi smagu bus! Pasiprašė pas tėvą Adomas, kad leistų kieme jaunimui susirinkti, pakvietė Klimą nuo Daujėnų vienkiemio pagroti vakaruškai, tas geriausias muzikantas parapijoj, tai smagu ir gera bus!

Gėris gerumu, bet vis daugiau Adomui prisieina rimtų ūkio klausimų išspręsti, pasitariant su tėvu. Kažkas girdėjo tėvą sakant: „Kol aš gyvas, mano žodis paskutinis.“ Adomas laikraštyje perskaitė, kad pažangiausiuose ūkiuose sėjami raudonieji dobilai. Reiks su tėvu pakalbėt dėl sėklos pirkimo.

Adomas džiaugiasi, kad bus gera vakaruška. Savo Marceliukę pašokdins, o ji taip lengvai šoka, taip su ja gera. Matyt ir bus meilės seilę nurijęs tada, kai pirmą valsiuką kartu suko pas kaimynus vakaruškoj.

Dabar Sadauskai – į Mišias, o kai grįš, tai bus smagu!

Parengė Milda Šemeklytė

 

Kviečiame rugpjūčio 15 d. per Žolinę susitikti su Sadauskais Aukštaitijos Tauragnų sodyboje ir nusikelti į XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvos kaimo šventadienį interpretacinėje programoje „Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 dešimtmetyje“!

Žmonės nuo senų laikų įvairiais būdais kovodavo su musėmis. Tam naudojo musgaudžius, lipnų popierių, mušeklius ir net nuodingus grybus.

Musgaudis – stiklinis indas musėms gaudyti. Ant trijų kojelių, apskritu dugnu, su anga musėms įlįsti. Dugne yra platus užlenkimas, į kurį pripildavo saldinto vandens, išrūgų. Kaklelis siauras, anga užkemšama šlifuoto stiklo kamšteliu. Kartą įlindusios musės išlįsti jau nebegalėdavo. Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomas musgaudis naudotas Gervėnų kaime (Lazdijų r. sav.).

Keli būdai, kaip seniau naikindavo muses:

„Musių vasarą privisdavo. Joms padėliodavo iškeptus ir piene pavilgytus grybus musmirius. Užtaisydavo tručiznos. Gaudydavo rėčiu šitokiu būdu. Rėčio vidų ištepa rūgusiu pienu, prie kurio musės gerai kimba. Kai pritupia daug musių, šeimininkė prisėlinusi vikriai uždengia prijuoste, muses sukrato į maišo dugną, maišą užsuka ir vėl padeda rėtį su maišu, kad pririnktų musių. Musių uždengimą ir sukratymą į maišą pakartoja kelis kartus. Paskui maišo galą su musėmis muša į tvorą. Užmuštas muses iškrečia lauk“.

„Tą grybą vadiname musmiriu dėl to, kad pienu, kame juos mirkino, dvasindavo muses. Šitą priemonę pakeitė limpamasis popierius. Dabar pieno nedaug; trūksta ir klijų limpamojo popierio dirbimui, todėl vėl reikėtų musmirių musėms naikinti. Reikia aukštiniką grybą padėjus ant skardos gabalo pastatyti ant ugnies. Po 2-3 minučių jau bus išsisunkę užtektinai sulčių, kurios susitvenkia grybo įduboje apie stiebą. Paskui grybas reikia padėti slėsnioje lėkštėje, nulaužti stiebą ir sultysna įberti mažumėlį cukraus. Lėkštę reikia statyti tokioje vietoje, kame neprieina vaikai arba naminiai gyvuliai. Virtuvėje geriausia statyti lėkštę tuo laiku, kada neverdama“.

„Naują namą pastatė priešais seną per mažą atstumą ir senam name padarė tvartą, todėl musėms buvo rojus. Musių būdavo juodi debesys, kai pabaidydavai. Tėvelis paimdavo molinį uzboną be dugno (seną, sudaužytą) ištepdavo jo vidines sienas rūgpieniu, o ten, kur nėra dugno, uždėdavo maišą ir palikdavo ant slenkščio prieš saulę. Musės lindo į uzboną, aplipdavo visą vidų, tuo pačiu ir gilyn prieidavo. Tada subaido visas į maišą ir daužo į sieną ar tvorą“.

Musgaudį galite pamatyti naujoje LEM parodoje „(Ne)švaros istorijos“, kuri eksponuojama gyvenamajame prekybiniame name iš Žeimelio, pirmame aukšte.

 

Parengė Renata Banienė ir Inga Levickaitė

 

 

Šaltiniai ir literatūra

Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė „Anais laikais“. 1966 m., LEM biblioteka-archyvas.

„Musių naikinimas musmiriais“. // Dabartis, 1918 m. rugsėjo 9 d.

„Apie kovą su musėmis Zarasų rajono kaime“. Užrašė Renata Banienė. 2026 m. birželio 1 d.

 

1987 metais, rugpjūčio 5 d., muziejaus darbuotojai vyko į Šakių rajoną, nedidelį Antabūdžio kaimą. Vartant eksponatų priėmimo aktus aiškėja, kad kelionės tikslas vienas – parsivežti dvi suvalkietiškas skrynias. Ir išties, tai turėjo būti laiminga diena tiek muziejininkams, kurie įgijo du vertingus eksponatus, tiek muziejinės vertybės pateikėjai Aldonai, kuri už skrynias gavo 100 rublių. Tuo metu tai buvo nemenka pinigų suma, žinoma, išleista ne be reikalo.

Pirmoji skrynia, kuri kainavo 60 rublių, priklausė literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Vinco Laurynaičio (1904–1978 m.) tėvams. Jų namuose XX a. pr. – XX a. 4 deš. veikė Antabūdžio pradinė mokykla, sulaukdavusi aplinkinių kaimų ūkininkų vaikų. Nuostabi XIX a. gamybos, augaliniais motyvais tapyta skrynia, atkeliavusi į Rumšiškes, papuošė Obelinės sodybos stubos seklyčią. Ši XX a. pr. Suvalkijoje statyta stuba į muziejų perkelta 1973 m. Ji vertinama kaip viena gražiausių visame muziejuje, o eksterjeras ir interjeras, kurio dalis ir yra aprašoma skrynia, kasmet džiugina tūkstančius lankytojų iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Lietuvos etnografijos muziejaus rinkinyje saugoma religinių pamokslų rankraštinė knyga „Kozonis. Skaitomas pagrabi ant Palujdawima“ (Pamokslas. Skaitomas laidojant per šermenis). Pamokslai-maldos parašyti lietuvių kalba, lenkų rašybos raidėmis. Lapai lininiais siūlais pririšti prie kartoninių knygos viršelių odine nugarėle. Pirmame rankraščio knygos puslapyje parašyta Jurgio Jakubonio (Jeržego Jakubonia) pavardė ir 1860 metai. Šią rankraštinę knygą Eglynės vienkiemyje (Biržų r. sav.) 1984 metais įgijo muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas. Iš pateikėjos Olgos Variakojytės Vegner sužinota, kad sodyboje gyvenęs knygos savininkas Jurgis Jakubonis buvo grafo Tiškevičiaus miško prižiūrėtojas.

Lietuvos etnografijos muziejuje saugoma virš 200 skirtingų įrankių ir prietaisų virvėms vyti.

Pirmiausia kabliukais, kabekliais, kibekliais, kobiniais nuvydavo ploną virvelę. Sudėtingesniais prietaisais agregatais, matarais, suktuvais, vytuvais iš sluoksnų susukdavo norimo storio virves.

Virvės šniūrai vytos iš kanapių pluošto, rečiau – iš linų. Iš geriausio pluošto vijo apynasrius, pavadžius, vadeles, viržius, o iš blogesnio – pančius, virves kam nors pakabinti ar surišti. Virves vijo bei suko tik vyrai.

Virvių vijimo prietaisą LBM 4465/1–2 Barzdų kaime (Šakių r. sav.) įgijo Aušrelė Kargaudienė 1970 m. Jį pagamino Antanas Girdauskas, gimęs 1888 m.

Virvei nuvyti reikia stovo su virvių vijimo įtaisu (LBM 4465/1) ir stovo ant ratukų (LBM 4465/2).

Virvių vijimo įtaisą sudaro medinė ašis su ant jos užmautu mediniu krumpliaračiu ir rankena gale. Sukant rankeną, krumpliaratis suka keturis mažesnius krumpliaračius, užmautus ant medinių ašių. Ašių galuose įstatyti skersinukai virvei užkabinti. Stove ant medinių ratukų įstatyta medinė ašis. Viename ašies gale užmauta rankena, kitame – pririštas metalinis kablys virvei užkabinti. Sukant virvę, stovas ant ratukų „važiuoja“ arčiau virvių vijimo įtaiso.