Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomos 34 degutinės, net 24 „atkeliavo“ iš Aukštaitijos.
Degutinė, degučpuodis, degutė, degutnyčia, klabūčkas, klebūčkas, mazelnyčia, maznyčia, smalinė, smalnyčia, smalinyčia, šmerinyčia – rykas degutui laikyti. Tai buvo 3–8 litrų talpos kubiliukas ar dvidugnė statinaitė.
Degutinė (LLBM 24360) pagaminta XX a. pradžioje ir naudota Griauželiškių kaime, Kupiškio rajone. 1979 m. ją įgijo muziejininkė Janina Samulionytė. Degutinė – dvidugnė, padaryta iš 2 cm storio šulelių, apjuosta dviem metaliniais lankais. Viršutiniame dugne išpjauta kamščiu užkemšama anga bei įkalta metalinė kilpa pasaitui pririšti. Rengiantis į ilgesnę kelionę degutinė buvo pakabinama vežimo gale.
Degutas, šmeras, šmėras, šmėrė – riebus tepalas iš beržų ar drebulių žievės, rečiau iš tošies arba medienos. Dažniausiai naudotas vežimų ašims tepti. Degutas nelaidus vandeniui, tad juo buvo įgirdoma oda pakinktams, batams, degutuojami žūklės tinklai. Sumaišytu su riebalais degutu teptos medelių žaizdos. Iš tošies ištekintas švarus degutėlis naudotas grybelio gydymui. Iki XX a. pr. daugelis valstiečių tekino degutą patys, vėliau – pirkdavo krautuvėse ar iš degutininkų.
Norintieji daugiau sužinoti apie degutą, užsisakykite edukacinį užsiėmimą „Deguto varymas“ – gaminsite, uosite ir dar namo parsivešite.
Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė
