Lietuvos etnografijos muziejuje saugomi 32 savamokslės menininkės Adelės Beinoravičienės (1914–1990) paveikslai. Juos galima pamatyti muziejaus parodoje „Paveikslai su akmenukais. Ir ne tik.“ miestelio Plungės name (II a.).
Prisimindami ir minėdami dar vieną Baltijos kelio sukaktį, pristatome A. Beinoravičienės paveikslą „Lietuva“, kuriame pavaizduota tautiniais rūbais vilkinti jaunuolių pora. Virš jų – mažas namelis, rūtos šakelė, gėlės žiedas. Tai – Lietuva. Jos link skrenda juodas, agresyvus paukštis – pavojus Lietuvai. Tačiau trispalvė vėliava jau iškelta. Ją simbolizuoja tautinės vėliavos spalvomis nudažyti trys medžiai ir užrašas „Lietuva“. Taip savamokslė menininkė atskleidė savo tautiškumą ir patriotizmą tuo metu, kai Lietuvos nepriklausomybė atkūrimas dar nebuvo paskelbtas ir pavojus buvo realus.
Abrasonytės Beinoravičienės vaikystė, jaunystė, karo, pokario metai prabėgo Stašiūnų kaime Jonavos rajono savivaldybėje kur ji augo valstiečių šeimoje, mokėsi pradinėje mokykloje, išmoko siuvėjos amato, sukūrė šeimą, augino du vaikus. Apie 1950 metus šeima persikėlė gyventi į Kauną. Vyras Stasys Beinoravičius dirbo meistru gamykloje, ji namuose vertėsi siuvėjos amatu. Mirus vyrui, apie 1976 metus, kai vaikai sukūrė savas šeimas A. Beinoravičienė jau nedirbo. Tuo metu daug skaitė, rašė eilėraščius, pradėjo kurti paveikslus-koliažus, kuriuose atsispindėjo jos vaikystė, tėviškė, pokario metai, miesto gyvenimo vaizdai, pamėgtų rašytojų, istorinių asmenybių portretai. Paveikslus kūrė ant kartono arba faneros lakšto, naudojo įvairias medžiagas, kurias rasdavo savo aplinkoje. Tapybą derino su akmenukais, vaisių kauliukais, smulkiais gintaro gabaliukais, kurio gaudavo iš gintaro meistrų, medžio nuopjova, nuotraukos fragmentu. Juos kūrė sau, dovanodavo artimiesiems, kurie jos pomėgio rimtai nevertino.
Beinoravičienės kūryba, kuri tęsėsi beveik 10 metų – primityviosios tautodailės meno pavyzdys, kuriai būdingas savitas, supaprastintas tikrovės pateikimas, laisvas proporcijų, atskirų detalių interpretavimas, simboliai, kurie išryškina svarbiausią kiekvieno paveikslo idėją.
Beinoravičienės paveikslus po jos mirties 1990 metais, išsaugojo brolio Vytauto Abrasonio šeima, kuri 2023 metais juos padovanojo muziejui.
Parengė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė
