1987 metais, rugpjūčio 5 d., muziejaus darbuotojai vyko į Šakių rajoną, nedidelį Antabūdžio kaimą. Vartant eksponatų priėmimo aktus aiškėja, kad kelionės tikslas vienas – parsivežti dvi suvalkietiškas skrynias. Ir išties, tai turėjo būti laiminga diena tiek muziejininkams, kurie įgijo du vertingus eksponatus, tiek muziejinės vertybės pateikėjai Aldonai, kuri už skrynias gavo 100 rublių. Tuo metu tai buvo nemenka pinigų suma, žinoma, išleista ne be reikalo.
Pirmoji skrynia, kuri kainavo 60 rublių, priklausė literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Vinco Laurynaičio (1904–1978 m.) tėvams. Jų namuose XX a. pr. – XX a. 4 deš. veikė Antabūdžio pradinė mokykla, sulaukdavusi aplinkinių kaimų ūkininkų vaikų. Nuostabi XIX a. gamybos, augaliniais motyvais tapyta skrynia, atkeliavusi į Rumšiškes, papuošė Obelinės sodybos stubos seklyčią. Ši XX a. pr. Suvalkijoje statyta stuba į muziejų perkelta 1973 m. Ji vertinama kaip viena gražiausių visame muziejuje, o eksterjeras ir interjeras, kurio dalis ir yra aprašoma skrynia, kasmet džiugina tūkstančius lankytojų iš Lietuvos ir viso pasaulio.
Kita skrynia, kainavusi 40 rublių, taip pat gaminta XIX a. Išpuošta be galo gražiais štampuotais augaliniais ornamentais. Jos šonuose yra metalinės rankenos; antvožas šiek tiek gaubtas. Skirtingai nei pirmoji skrynia, ji yra mažesnė, todėl įvardijama skrynute arba „kupartėliu“. Labiausiai nustebino jos istorija. Eksponato pateikėja Aldona muziejininkams papasakojo, kad jos vyro tėvas Vincas Bendoraitis su šia skrynia XIX a. pab. keliavo į Ameriką. Vėliau, su ta pačia skrynia grįžo į Lietuvą, Lepšių kaimą, esantį Šakių rajone.
Ši kelionė į Ameriką greičiausiai susijusi su pirmąja lietuvių emigracijos banga, kuri prasidėjo apie XIX a. 7 deš. pab. ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Dažniausia lietuvių emigracijos kryptis – Amerika. Priežastys buvo įvairios, tiek politinės, tiek socialinės. Emigracija daugiausiai palietė jaunus, darbingo amžiaus vyrus. Dažnai tai buvo ūkininkų vaikai, kurie ieškojo geresnio rytojaus. Atvykę lietuviai tapo darbo jėga kasyklose, pramonėje, kelių ir geležinkelių tiesime. Per minėtą laikotarpį iš Lietuvos išvyko šimtai tūkstančių gyventojų. Svarbiausia, kad atvykę į svečią šalį tautiečiai nepamiršo savo šaknų. Amerikoje jie kūrė bendruomenes, organizavo renginius, turėjo savo spaudą. Galime pasidžiaugti, kad buvo ir grįžtančių į tėvynę, ypač po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m.
Dabar galime tik spėlioti, kaip ilgai skrynia ir jos savininkas Vincas buvo Amerikoje, kur ir kas joje buvo laikoma. Bet kokiu atveju, tai yra unikali ir be galo įdomi baldo gyvavimo istorija. Skryniai, gamintai ir naudotai Suvalkijoje, teko keliauti į Ameriką ir atgal, vėliau ji buvo perkelta į muziejų ir tapo saugoma valstybės.
Skrynias įgijo ilgametis muziejaus darbuotojas, baldų specialistas, etnologas Vingaudas Baltrušaitis.
Parengė vyr. muziejininkas Ramūnas Bučas