Šiuo metu LNDM P. Gudyno restauravimo centre baigiamas vykdyti dar vienas Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas – Lietuvos etnografijos muziejaus išskirtinio, Lietuvos mastu vertingo eksponato – XVIII a. vid. Prisikėlusio Kristaus skulptūros restauravimas. Skulptūra laikytina vienu gražiausių šio ikonografinio Jėzaus Kristaus tipo vėlyvojo baroko su ryškiais rokoko bruožais kamerinės profesionaliosios skulptūros pavyzdžių Lietuvoje. Restauravimo metu pasitvirtino optimistiški išankstiniai spėjimai – skulptūros polichromija tikrai yra originali. Velykiniu laikotarpiu muziejaus Prisikėlusįjį pamatysime iš tiesų prisikėlusį naujai – su nuvalytu ir sutvirtintu polichromijos paviršiumi, atkurtais ir retušuotais trūkstamos drožybos fragmentais.

Kaip jau buvo rašyta, gavęs Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, Lietuvos etnografijos muziejus įgijo dar 7 kataloginius, kolekcinius tapytojos Elenos Kniūkštaitės darbus, kuriais papildė nuo 2020 m. plečiamą savitos ir ryškios tapytojos, ilgametės muziejaus darbuotojos, E. Kniūkštaitės kūrinių kolekciją, kurią šiuo metu sudaro jau 27 kūriniai. Ekspozicija Aristavėlės dvare nuo lapkričio 15 d. papildyta naujai įgytais, puikiai įrėmintais dailininkės kūriniais, kurių kievienas dvaro interjere rado savo išskirtinę vietą.

Šie darbai, Lietuvos etnografijos muziejaus įgyti iš kaunietės galerininkės Eglės Mickutės rinkinio – tikras menininkės kūrybos aukso fondas. Tai ankstesnių E. Kniūkštaitės kūrybos periodų kūriniai, nutapyti tarp 1987–2007 m. – bene įdomiausiu kūrybiniu laikotarpiu, kurio metu didžioji dalis sukurtų darbų jau seniai atsidūrę privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama pildant menininkės kolekciją – kūrinio žinomumas, jo publikavimas parodų kataloguose ir leidiniuose apie autorės kūrybą, o svarbiausia – kūrinio sąsajos su Lietuvos etnografijos muziejumi, jo aplinka, vaizdais ir nuotaika.

Šiais metais įgyti tie 7 darbai, kuriais jau seniai buvo norima papildyti muziejaus rinkinį: „Pavėsinė“, 1987 m.; „Meškeriotoja po tiltu“, 1988 m.; „Du kumeliukai“, 1988 m.; Vienišius“, 1993 m.; „Peizažas su malūnėliu ir ožkyte“, 2006 m.; „Žąsioganė. Muziejaus sodyba“ ir „Paklydusi avelė“, abu 2007 m. Visi šie darbai ryškiai atspindi dvidešimties metų E. Kniūkštaitės kūrybos laikotarpį ir yra tarsi muziejaus istorijos metraštis.

Kaip vyko E. Kniūkštaitės rinkinio kaupimas ir pildymas? Lietuvos etnografijos muziejus, kuriame E. Kniūkštaitė dirbo ir kūrė daugybę metų, o muziejaus aplinka atpažįstama beveik kiekviename jos darbe, iki 2020 m. teturėjo tik 2 menininkės darbus, iš kurių vienas, „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, 2011 m. buvo specialiai nutapytas muziejaus miestelio bažnyčios didžiajam altoriui.

2020 m., LKT dalinai finansavus LEM teiktą projektą, muziejus įsigijo atrinktus 7 E. Kniūkštaitės darbus (2 iš pačios autorės, 5 – iš to paties puikaus E. Mickutės rinkinio), kurie tapo būsimos nuolatinės E. Kniūkštaitės tapybos darbų ekspozicijos muziejuje pradžia ir pagrindu.

2022 m. muziejus savo lėšomis iš pačios autorės įsigijo 11 su muziejumi susijusių darbų, ženkliai papildžiusių nuolatinę E. Kniūkštaitės kūrinių ekspoziciją, pristatomą Aristavėlės dvare. Šie darbai, sukurti 1980–2020 m., nuo 2020 m. taip pat buvo naudojami sėkmingos E. Kniūkštaitės suvenyrų linijos, pristatančios autorės kūrybą ir muziejų, gamybai.

Kartu su šiais metais įgytais 7 E. Kniūkštaitės kūriniais, šiuo metu muziejus savo rinkinyje turi 27 puikius tapytojos darbus, susijusius su muziejumi. Paskutiniųjų darbų įsigijimas yra ypač vertingas E. Kniūkštaitės kolekcijos papildymas, šventiniam laikotarpiui leidęs atnaujinti nuolatinę menininkės ekspoziciją Aristavėlės dvare, kiekvienam kūriniui surandant išskirtinę vietą interjere, nuo kurios jis būtų tiesiog neatsiejamas.

Ateinančio, 2024 m. muziejaus sezono metu ši ekspozicija bus „įveiklinta“ – praturtinta naujais edukaciniais užsiėmimais ir žaidimais (2020 m., vykstant jubiliejinei tapytojos parodai, lankytojų tarpe buvo populiarus žaidimas „Elenutės paveiksle“, kuomet muziejaus teritorijoje reikėjo surasti ir atpažinti vietas, pavaizduotas E. Kniūkštaitės tapybos darbuose). Taip pat bus plečiama originalių suvenyrų linija, kurioje bus panaudoti šiais metais įgyti E. Kniūkštaitės kūriniai, Lietuvos ir užsienio lankytojams patraukliai pristatantys E. Kniūkštaitę kaip muziejaus veidą, kaip savitą, ryškią ir su LEM neatsiejamais ryšiais susijusią menininkę, o jos kūrybą – kaip muziejaus vizitinę kortelę.

Šiais metais, finansavus LKT, įgyti E. Kniūkštaitės tapybos darbai:

1. „Pavėsinė“. 1987 m.; drobė, aliejus; 120×130;

Vaizdas į Kauno marias nuo skardžio Žemaitijos sektoriuje.

2. „Meškeriotoja po tiltu“. 1988 m.; kartonas, aliejus; 100×93;

Vaizduojamas tiltas per Pravienos upelį muziejaus teritorijoje.

3. „Du kumeliukai“. 1988 m.; drobė, aliejus; 99×105;

Muziejaus Dzūkijos regiono vaizdas.

4. „Vienišius“. 1993 m.; drobė, aliejus; 74×89;

Romantizuotas patvinusio Pravienos upelio, tekančio muziejaus teritorijoje, vaizdas.

5. „Peizažas su malūnėliu ir ožkyte“. 2006 m.; drobė, aliejus; 46×100;

Vaizduojamas malūnėlis Aukštaitijos sektoriuje – mažiausias muziejuje.

6. „Žąsioganė. Muziejaus sodyba“. 2007 m.; drobė, aliejus; 75×100;

Vaizduojamas Žemaitijos sektoriaus Įpilties sodybos tvartas.

7. „Paklydusi avelė“. 2007 m.; drobė, aliejus; 77×92;

Tai Aukštaitijos sektoriaus Pakapių sodyba, žvelgiant nuo buvusios dailininkės

dirbtuvės – Mičiūnų gryčios.

Kultūros paveldo departamentui vasarą finansavus Lietuvos etnografijos muziejaus projektą – mokslinės studijos rankraščio „Mirtį Nugalėjęs. Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ parengimą, projekto dalyvių laukė nemenki iššūkiai ir didžiulės darbų apimtys. Šiandien jau galima pasakyti – projektas įvykdytas su kaupu. Leidybai parengta didelės apimties mokslo studija, kurią sudaro įžanga, trys Prisikėlusio Kristaus medinių skulptūrų paveldą apibendrinantys moksliniai straipsniai ir iliustruotas mokslinis katalogas. Prie mokslinės studijos rengimo darbų finansiškai 20 % prisidėjo ir Lietuvos etnografijos muziejus.

Būsimas leidinys dedikuojamas LDK dailės tyrinėtojos, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvos Vyriausybės meno premijos laureatės, apdovanotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 10-ies knygų ir daugybės mokslinių straipsnių autorės, Lietuvos dailės istorikų draugijos garbės narės, dr. Marijos Matušakaitės (1924–2016) 100-sioms gimimo metinėms.

Šios temos pradžia ir pagrindas buvo LLBM 2022 m. surengta paroda, skirta medinių Prisikėlusiojo Kristaus skulptūrų stilių ir raiškos kaitos reprezentacijai. Parodoje buvo atrinkti ir eksponuoti reikšmingi šios temos kūriniai (48 vnt.), parengtas rankraštinis parodos katalogas su įvadiniu straipsniu, objektų nuotraukomis ir metrikomis, o taip pat sukurta virtuali paroda: https://llbm.lt/parodos/medines_prisikelusio_kristaus_skulpturos/

Parodos rengimo metu paaiškėjo, kad iki to laiko Lietuvoje buvo tyrinėtos tik pavienės Prisikėlusiojo skulptūros, o pati tema – tik epizodiškai ir fragmentiškai. Kadangi nei parodoje, nei parengtame kataloge nebuvo panaudota visa savalaikio ir aktualaus tyrimo metu sukaupta medžiaga, buvo nutarta darbą tęsti, jį išplečiant ir parengiant mokslinę studiją.

Leidinyje numatyta pateikti medžiaga tyrimo metu gerokai išsiplėtė naujai išaiškintais ir atributuotais kūriniais. Prisikėlusio Kristaus skulptūros atributuotos ir kataloguotos remiantis archyviniais, istoriografiniais ir ikonografiniais šaltiniais, natūriniais tyrimais, lyginamąja vizualia medžiaga ir europinio konteksto studijomis. Išskirtiniai ikonografiniu ir / ar meniniu požiūriu kūriniai pristatomi plačiau, aptariant jų ikonografijos ir plastikos bruožų ypatybes.

Tyrimo metu, 2023 m. vasarą ir rudenį buvo surengta net 15 ekspedicijų po Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų ir Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčias. Šių ekspedicijų metu naujai nufotografuoti 128 kūriniai, taip pat panaudotos parodos katalogo, KPC archyvo bei kitų archyvų nuotraukos.

Studiją sudaro įžanga, 3 moksliniai straipsniai ir iliustruotas mokslinis katalogas. Parengti straipsniai: Inos Dringelytės „Apie Lietuvos etnografijos muziejaus įgytą Prisikėlusio Kristaus skulptūrą ir jos kartotę”, Astos Giniūnienės „Prisikėlusio Kristaus skulptūrų liturginė aplinka, ikonografija ir meninė raiška” ir Svetlanos Poligienės „Prisikėlusio Kristaus skulptūros Lietuvoje – išlikimo, išsaugojimo klausimai”. Parengto XVI a. II a. – XX a. I p. medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų katalogo sudarytojos – A. Giniūnienė ir S. Poligienė. Vietoje numatytų pristatyti 210 kūrinių kataloge pristatomi net 276 kūriniai (papildyta net 66 pozicijomis).

Parengta mokslinė studija reikšmingai papildys Prisikėlusiojo Kristaus skulptūrinio atvaizdo tyrimus, atskleis konkrečių kūrinių vietą ir reikšmę Lietuvos dailės istorijoje ir leis susistemintą šio ikonografinio tipo Lietuvos paveldą palyginti su Europos palikimu.

Leidinys bus svarbus ne tik paveldosaugos specialistams, restauratoriams, Lietuvos ir kitų šalių tyrėjams, etnologams, bet ir plačiajai visuomenei, vietos bendruomenėms, nes padės suvokti bažnyčiose išsaugotų autentiškų skulptūrų istorinę ir meninę vertę. Naujausi kultūros paveldo objektų tyrimai bus reikšmingi Lietuvos paveldui – jo vertinimui, apskaitai, gilesniam pažinimui, išsaugojimui ir sklaidai.

                                                                                Projekto vadovė, menotyrininkė Ina Dringelytė

Šių metų pavasarį įsibėgėjo Lietuvos etnografijos muziejaus vykdomas pilotinis projektas „Paslaugų teikimo metodikos asmenims su negalia sukūrimas ir taikymas muziejuje”, kurio metu vyko mokymai muziejaus darbuotojams, sukurtos ar atnaujintos pritaikytos erdvės bei ekspoziciniai sprendimai, tai pat sukurtos naujos, pritaikytos edukacinės programos žmonėms su negalia.

Projekto tikslinė grupė – asmenys su intelekto sutrikimais – Dauno sindromu, ASS, degeneraciniais demencijos sutrikimais.

Lapkričio 16 dieną prasidėjo naujai įrengtų erdvių testavimas, bei sukurtų edukacinių programų pristatymas. Bendradarbiaujant su socialiniais partneriais: Prano Daunio ugdymo centru, socialinės terapijos namais „Akvila“, Kauno Alzheimerio klubu – norima išbandyti naujųjų erdvių pereinamumą bei aktualumą, taip pat siekiama dalintis idėja, kad mūsų muziejus yra žmogui.

Muziejuje įkurtos naujos pritaikytos erdvės:

• Amatų dirbtuvėlės
• Interaktyvi ekspozicija „B. Šmugelio įdomybių sankrova”
• „Ramybės oazė”
• Atminties erdvė

Sukurtos pritaikytos edukacinės programos:

• PAŠERK OŽKYTĘ IR AVELĘ – GAUSI VILNOS KUOKŠTELĮ – autistiškiems asmenims dažnai būna sunku išreikšti savo ir pajausti aplinkinių emocijas. Maitindami ožkytes ir avytes jie mokosi užmegzti santykį, rūpestingumo, savitvardos, sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti ilgesnį laiką. Kiekvienas gyvūnas yra svarbus ir jį reikia gerbti. Daug baimių, nerimo turintiems dalyviams džiaugsmą suteikia savo baimių įveikimas, pasiryžimas prieiti prie gyvūno ir paduoti jam skanukus.
• AMATŲ DIRBTUVĖS – vilnos vėlimo pamokėlė suteikia galimybę užsiėmimo dalyviams pasitelkti lytėjimo pojūtį, kurį lavinti yra ypač svarbu intelekto negalią turintiems as­menims. Savarankiškas darbas, di­dina jų pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, pasididžiavimą, kad „aš galiu“, moko susikaupti, skatina kūrybiškumą. Dalyviai džiaugėsi pasigaminę darbelį – širdelę iš vilnos su užklijuotu muziejaus lipduku, kurią parsinešė dovanų namo.
• MUZIKUOKIME KARTU – muzikiniai užsiėmimai sukuria dalyviams gerą nuotaiką, tuo pačiu puo­se­lė­ja svei­ka­tą ir mažina nerimą, kuris dažnai būdingas asmenims, turintiems autizmo negalią. Savarankiškas muzikavimas di­dina as­menų su Dauno sindromu ar turinčių autizmo negalią pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, saviraišką, ska­ti­na­ jų bendravimą ir adap­ta­ci­ją socialinėje aplinkoje. Kiekvienas dalyvis išsirenka patinkantį lietuvių liaudies instrumentą ir visi kartu groja linksmą polkutę. Testavimo metu groti prisijungė visi.
• ATMINTIES NAMAI – muziejaus miestelyje įrengta 7-tojo dešimtmečio ekspozicija.  Daiktai, esantys toje ekspozicijoje, padeda užsiėmimo dalyviams – asmenims, turintiems demenciją ar atminties sutrikimų – atgaivinti jaunystės prisiminimus, padėti prisiminti. Ekspozicijos lankytojai tampa to laikotarpio „ekspertais“, kurių kartais klausiama patarimo, skatinama prisiminti: „O kaip buvo jūsų laikais?“. Užsiėmimo metu taikomi metodai, įtraukiant pojūčius – lytėjimo, regos, klausos, uoslės, skonio, kurie padeda prisiminti, o malonūs prisiminimai pakelia nuotaiką, gerina atmintį ir skatina bendravimą. Tokiu būdu palaikoma ir / ar didinama dalyvių savivertė. Bendravimas mažina vienatvės jausmą, palaiko ir / ar skatina verbalinius gebėjimus.
• INTERAKTYVI EKSPOZICIJA „B. ŠMUGELIO ĮDOMYBIŲ SANKROVA” – XX a. 4-tąjį dešimtmetį atspindinti erdvė pilna įdomybių, maketų, loginių sekų, stalo žaidimų apimanti amatų, architektūros, prekybos temas, kviečia kiekvieną atrasti sau mėgstamą veiklą: kas svers, kas bruką dėlios, kas stalo žaidimą žais, o pavargęs ir nusiraminimo kampelį atras.
• RAMYBĖS OAZĖ – lankytojams, kuriems ypatingai reikalinga ramybė, lengviausia priprasti prie naujos erdvės (šiuo atveju muziejaus) yra vaikštinėjant gamtoje, kur nėra daug žmonių. Rami veikla –supimasis ant sūpynių, pasėdėjimas, gyvūnų ar sodybų apžiūrėjimas – mažina stresą, gerina sveikatą. Žmonės, turintys intelekto negalią, nori integruotis į visuomenę, būti priimti tokie, kokie jie yra, tačiau dėl per didelio nerimo ir baimių, jiems tai padaryti dažnai būna sunku. Vykdant projektą, muziejuje buvo pastatytos 6 naujas sūpynės. Pagrindinė „Ramybės oazės“ erdvė įrengta netoli Dirgalio sodybos. Ten be sūpynių dar pastatytas stalas, suolai ir lauko muzikos instrumentas – tabalai.

Lietuvos etnografijos muziejaus vykdomame projekte „Pasivaikščiojimai po pelkininkų gyvenimą“ dedami baigiamieji akcentai. Įprasminant Klaipėdos krašto metus, muziejus lapkričio 28 d. 11:00 val. atvers Mažosios Lietuvos Vabalų sodybos duris. Lankytojai galės susipažinti su inovatyvia ekspozicija skirta atskleisti unikaliam krašto žmonių gyvenimui bei pažinti šio Lietuvos regiono istoriją, religiją ir namo šeimininkų – Gerulių likimus.

Mažosios Lietuvos išskirtinumą lėmė šimtmečius trukęs politinis priklausomumas kitai valstybei bei vyraujanti evangelikų liuteronų religija. Unikalus ir krašto žmonių paveikslas: žvejai, gyvenę prie Kuršių marių ir vertęsi žvejyba, laukininkai – žemdirbiai, ūkininkavę įprastomis sąlygomis ir pelkininkai, įsikūrę ir dirbę užpelkėjusioje Nemuno deltoje.

Pelkininkų kaimai nuo seno kūrėsi pelkių pakraščiuose, sodybas statant sausesnėse pakilumose, upelių pakrantėse. Masinis aukštapelkių įsisavinimas prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje Vokietijos vyriausybei priėmus vidinės kolonizacijos ir pelkininkų kolonijų kūrimo programas. Būdingesni jų kaimai bei kolonijos Šilutės apylinkėse – Vabalai, Aukštumala, Žalgiriai (Bismarcko kolonija).

Išskirtinį pelkininkų gyvenimo būdą, papročius bei darbinės veiklos įgūdžius lėmė ekstremalios sąlygos – drėgnos ir tradicinei žemdirbystei mažai tinkamos dirvos, įvairiais metų laikais patiriami potvyniai bei vandens lygio svyravimai. Seniausius pelkininkų verslus (medžioklę, pelkynų gėrybių rinkimą) palaipsniui papildė savita žemdirbystė. Išradingi pelkininkai išmoko, kaip užauginti geresnį derlių ir palengvinti gyvenimą. Daržoves ir bulves augindavo 50 cm aukščio ir aukštesnėse lysvėse. Viename plote išaugindavo net po du derlius kasmet – ankstyvąsias bulves pakeisdavo daržovės.

Drėgnus sklypus sausindavo, iškasdami ir prižiūrėdami griovelių tinklą. Darbinius arklius apaudavo plačiomis medinėmis ,,klumpėmis“, drėgnesnėse vietose dirbdavę žmonės po batais pasirišdavo „žąsų kojeles“ – plačius lentgalius. Arkliniai vežimai turėdavo labai plačius ratus. Iš drėgnesnių plotų kroviniai ir vasarą būdavo velkami šlajomis. Užaugintos bulvės piltos tiesiog į kanalais priplukdytus krovininius laivus. Vandens keliais bulvės gabentos į Tilžę, Klaipėdą, Karaliaučių ir netgi į Vokietijos imperijos sostinę Berlyną.

Jau lapkričio 28 d. kviečiame įžengti į potvyniais paženklintus, iš Vabalų kaimo į Lietuvos etnografijos muziejų perkeltus, Gerulių šeimos namus ir iš arčiau susipažinti su pelkininkų gyvenimu, kultūra ir istorija.

 

Spalio 3–9 dienomis Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojai – Pijus Lazauskas ir Milda Šemeklytė buvo komandiruotėje Taline, kur viešėjo Estijos muziejuje po atviru dangumi (Eesti Vabaõhumuuseum). Šis vizitas – tai Nordplus Adult programos finansuojamo tarptautinio mobilumo projekto „Teaching multicultural history in museums“ (liet. Daugiakultūrės istorijos mokymas muziejuose) (NPAD-2023/10292) dalis. Šiuo projektu siekiama keistis patirtimi ir kelti darbuotojų kvalifikaciją pristatant tautines ir religines mažumas muziejuose; apsvarstant migracijos reikšmę ir įsigilinant į tautinių ir religinių mažumų poreikius gerinti joms skirtas veiklas muziejuose/organizacijose; ir platesniame kontekste, mokytis tolerancijos, skatinti įtrauktį bei plėtoti dialogą su minėtomis mažumų grupėmis.

Per savaitę laiko pavyko susipažinti su visomis Eesti Vabaõhumuuseum muziejaus ekspozicijomis, iš arti pažinti edukacines programas ir sudalyvauti muziejaus organizuojamoje svogūnų ir žuvies šventėje, skirtoje sentikių religinės grupės ir Setu etninės bendruomenės veikloms aktualizuoti. Be veiklų muziejuje aplankytas Ukrainiečių kultūros centras įsikūręs Talino tvirtovės prieigose, bendrauta su centro vadovu Anatoly Lyutyuk, lankytasi ir moderniame Okupacijų ir laisvės muziejuje.

Kiti projekto vizitai ir susitikimai numatomi Lietuvos liaudies buities muziejuje ir Jamtli Foundation muziejuje bei mokymų centre Östersundo mieste 2024 m. pavasarį.

Lietuvos liaudies buities muziejuje bendradarbiauja su etninių mažumų atstovais organizuojant renginius, suteikiant erdves muziejuje. Tikimasi, kad projektas suteiks patirties ir naudingų žinių, kurios padės tobulinti atitinkamas muziejaus ekspozicijas ir suteiks pradžią kasmetinei tautinių ir religinių mažumų dienai muziejuje.

Šių metų spalio 3–5 dienomis bei spalio 9 d., vyko pakartotiniai mokymai muziejaus darbuotojams pagal projektą:  „Paslaugų teikimo metodikos asmenims su negalia sukūrimas ir taikymas muziejuje”. Šių mokymų metu patirtį kaupė muziejaus sodybų konsultantės – susipažino su darbo specifika su autizmo spektro sutrikimus turinčiais žmonėmis, reflektavo apie galimybes įtraukti lankytoją turintį sutrikimus į pažinimo procesą. Mokymų eiga, kaip ir pirmąjį kartą, rėmėsi teorija, praktiniais darbais bei refleksija.

Muziejuje svečiavosi ir paskaitas skaitė „Kauno Prano Daunio ugdymo centro“ lektorės Rasa Venckutė, Laima Buliuolienė, Eglė Darulienė, taip pat specialioji pedagogė, VšĮ „Augu kartu“ vadovė, DIR modelio ekspertė – Paulina Kuraitienė, išskirtinę paskaitą apie bendravimo ypatumus su žmonėmis turinčiais Alzheimerį bei demenciją vedė „Demecija Lietuvoje“ bendrasavininkė ir „Socialiniai meno projektai“ vadovė Ieva Petkutė.

Dėkojame už įgytas žinias ir dalinamės renginio akimirkomis.

 

Spalio 5-7 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje vyko tarptautinė konferencija-forumas „Statybos tradicijų puoselėjimas kultūriniuose kraštovaizdžiuose“. Konferencijoje buvo nagrinėjamos istorinių kraštovaizdžių ir vietos architektūros išsaugojimo, tradicinių amatų puoselėjimo ir kitos temos, aktualios beveik visose Europos šalyse. Buvo akcentuojama neformaliojo paveldo švietimo ir savanoriškos veiklos svarba, kurios yra kertinės kultūros paveldo išsaugojimui ir sklaidai. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos liaudies buities muziejus tapo institucija, skatinančia prasmingus mainus tarp įvairių su paveldu susijusių organizacijų, institucijų, universitetų ir kitų partnerių atstovų.

Renginyje dalyvavo žymūs kultūrinio kraštovaizdžio, meistrystės, paveldo ekspertai iš Lietuvos, Norvegijos, Švedijos, Lenkijos, taip pat European Heritage Volunteers tinklo atstovai – paveldo specialistai, tyrėjai ir restauratoriai iš Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Bulgarijos, Latvijos, Maltos, Juodkalnijos, Šiaurės Makedonijos, Austrijos.

Klausyti konferencijos pranešimų, diskutuoti paveldo išsaugojimo klausimais atvyko Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos atstovai, architektai, muziejininkai, Savivaldybių asociacijos atstovai ir kiti siekiantys rasti sprendimą, kaip pagerinti statybos tradicijų ir amatų puoselėjimą bendradarbiaujant įvairioms institucijoms.

Konferencijos-forumo filmuotą medžiagą planuojama paskelbti muziejaus youtube paskyroje.

 

Konferencija / forumas buvo rengiama įgyvendinant 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės „Dialogo ir sąmoningumo skatinimas“ projektą.

KVIEČIAME paveldo objektuose dirbančius architektus, meistrus dailides ir stalius, medinių namų savininkus, paveldo specialistus ir visus besidominčius medinės architektūros restauravimu bei renovavimu į projekto „Dialogo ir sąmoningumo skatinimas“ teorinį seminarą, kuris vyks Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, Aristavėlės dvare 2023 m. spalio 13 d., penktadienį.

 

PROGRAMA

9.00–11.00 Wooden buildings – from research to the final stage of conservation (Medžio statyba – nuo tyrimų iki restauravimo pabaigos) – Peteris Blums, Latvijos paveldo ekspertas, architektas (pranešimas anglų kalba)

11.00–11.30 Kavos pertrauka

11.30–12.15 Sodžiaus meistrų patirtis rengiant medžio meistrus – Dalia Beigienė ir Cyril Liauzun, amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“

12.15–13.00 Slovakijos medinių malūnų restauravimo patirtis – Michal Škovina, architektas

13.00–14.00 Pietūs

14.00–15.30 Praktinis užsiėmimas: Bronzinių gaminių liejimas – Igoris Skripka, VDA lektorius

15.30–16.00 Klausimai, atsakymai, diskusija ir atsisveikinimas

 

Daugiau informacijos: Rasa Bertašiūtė +37061424136

 

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. 

Kviečiame paveldo objektuose dirbančius meistrus, stalius dailides į projekto „Dialogo ir sąmoningumo skatinimas“ tęstinius praktinius mokymus, paskutinius jau šiais metais, kurie vyks spalio 10–13 d. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Baigsim statyti atsivežtą aukštaitišką svirną, sudėsime pavalą (rąstų stogą), suręsime priestatą kurio trūko, tvarkysime duris, laiptus, sudėsime grindis ir lubas. Gyvensime muziejaus miestelyje, Monopolio name, jaukiame viešbutėlyje. Pietus pateiksime darbo vietoje, vakarienę – nakvynės vietoje. Kas nespėjo užsiregistruoti anksčiau, kviečiame prisijungti prie mūsų komandos ir padėti sėkmingai užbaigti (ir atšvęsti!) svirno restauravimo darbus.

Tel. pasiteiravimui +37061424136, Rasa.

 

Spalio 10, 11, 12 d. praktiniai mokymai

PROGRAMA

Atvykti reikia į muziejų (galima iš vakaro, būtina pranešti). Dirbsime Aukštaitijos gatvinime rėžiniame kaime, Kirdeikių sodyboje. Nakvynė – muziejaus miestelyje, viešbutėlyje, Monopolio name.

Spalio 10, 11 ir 12 d. darbus pradėsime 9.00 val.

Darbotvarkė įprasta:

8.00–9.00 keliamės, prausiamės ir pusryčiaujame nakvynės vietoje

9.00–13.00 tariamės, dirbame ir mokomės muziejaus Aukštaitijos kaime

13.00–14.00 pietaujame darbo vietoje

14.00–17.00 vėl tariamės, dirbame ir mokomės, vakarop sutvarkome darbo vietą

18.00–19.00 vakarieniaujame muziejaus miestelyje, nakvynės vietoje

19.00 – lig ryto vakarojame ir ilsimės

 

Spalio 13 d. teorinių paskaitų seminaras

PROGRAMA

9.00–11.00 Wooden buildings – from research to the final stage of conservation (Medžio statyba – nuo tyrimų iki restauravimo pabaigos) – Peteris Blums, Latvijos paveldo ekspertas, architektas (pranešimas anglų kalba)

11.00–11.30  Kavos pertrauka

11.30–12.15 Sodžiaus meistrų patirtis rengiant medžio meistrus – Dalia Beigienė ir Cyril Liauzun, amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“

12.15–13.00 Slovakijos medinių malūnų restauravimo patirtis – Michal Škovina, architektas

13.00–14.00 Pietūs

14.00–15.30 Praktinis užsiėmimas: Bronzinių gaminių liejimas – Igoris Skripka, VDA lektorius

15.30–16.00 Klausimai, atsakymai, diskusija ir atsisveikinimas

 

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.