Lietuvos etnografijos muziejaus vykdomame projekte „Pasivaikščiojimai po pelkininkų gyvenimą“ dedami baigiamieji akcentai. Įprasminant Klaipėdos krašto metus, muziejus lapkričio 28 d. 11:00 val. atvers Mažosios Lietuvos Vabalų sodybos duris. Lankytojai galės susipažinti su inovatyvia ekspozicija skirta atskleisti unikaliam krašto žmonių gyvenimui bei pažinti šio Lietuvos regiono istoriją, religiją ir namo šeimininkų – Gerulių likimus.
Mažosios Lietuvos išskirtinumą lėmė šimtmečius trukęs politinis priklausomumas kitai valstybei bei vyraujanti evangelikų liuteronų religija. Unikalus ir krašto žmonių paveikslas: žvejai, gyvenę prie Kuršių marių ir vertęsi žvejyba, laukininkai – žemdirbiai, ūkininkavę įprastomis sąlygomis ir pelkininkai, įsikūrę ir dirbę užpelkėjusioje Nemuno deltoje.
Pelkininkų kaimai nuo seno kūrėsi pelkių pakraščiuose, sodybas statant sausesnėse pakilumose, upelių pakrantėse. Masinis aukštapelkių įsisavinimas prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje Vokietijos vyriausybei priėmus vidinės kolonizacijos ir pelkininkų kolonijų kūrimo programas. Būdingesni jų kaimai bei kolonijos Šilutės apylinkėse – Vabalai, Aukštumala, Žalgiriai (Bismarcko kolonija).
Išskirtinį pelkininkų gyvenimo būdą, papročius bei darbinės veiklos įgūdžius lėmė ekstremalios sąlygos – drėgnos ir tradicinei žemdirbystei mažai tinkamos dirvos, įvairiais metų laikais patiriami potvyniai bei vandens lygio svyravimai. Seniausius pelkininkų verslus (medžioklę, pelkynų gėrybių rinkimą) palaipsniui papildė savita žemdirbystė. Išradingi pelkininkai išmoko, kaip užauginti geresnį derlių ir palengvinti gyvenimą. Daržoves ir bulves augindavo 50 cm aukščio ir aukštesnėse lysvėse. Viename plote išaugindavo net po du derlius kasmet – ankstyvąsias bulves pakeisdavo daržovės.
Drėgnus sklypus sausindavo, iškasdami ir prižiūrėdami griovelių tinklą. Darbinius arklius apaudavo plačiomis medinėmis ,,klumpėmis“, drėgnesnėse vietose dirbdavę žmonės po batais pasirišdavo „žąsų kojeles“ – plačius lentgalius. Arkliniai vežimai turėdavo labai plačius ratus. Iš drėgnesnių plotų kroviniai ir vasarą būdavo velkami šlajomis. Užaugintos bulvės piltos tiesiog į kanalais priplukdytus krovininius laivus. Vandens keliais bulvės gabentos į Tilžę, Klaipėdą, Karaliaučių ir netgi į Vokietijos imperijos sostinę Berlyną.
Jau lapkričio 28 d. kviečiame įžengti į potvyniais paženklintus, iš Vabalų kaimo į Lietuvos etnografijos muziejų perkeltus, Gerulių šeimos namus ir iš arčiau susipažinti su pelkininkų gyvenimu, kultūra ir istorija.
