Lietuvių tautiniai drabužiai, kaip ir pasakos, dainos, šokiai, turi senas tradicijas. Šios tradicijos tvirčiausiomis gijomis susieja visas kartas. Pažinti jas ir branginti – mūsų pareiga. Apie visa tai pasakos ir kvies apsirėdyti vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė ir edukatorė Danutė Blaževičienė šį sekmadienį, spalio 3 d., nuo 13 val. Obelinės sodyboje, Suvalkijos sektoriuje.
Tautinis kostiumas – tai išeiginiai kaimiečių drabužiai. Tokiais mūsų protėviai vilkėjo XIX a., kai dar kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savos mados, ne tokios kaip jų kaimynai. Senos gentinės teritorijos ir vėlesnė atskirų kraštų istorija Lietuvoje suformavo penkis etnografinius regionus, kurių gyventojai ne tik kalbėjo skirtingomis tarmėmis, bet ir jų drabužiai turėjo ypatingų, tai teritorijai būdingų bruožų. Tai – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas.
Kiekvieno Lietuvos regiono tautinis kostiumas šiek tiek skiriasi ir turi tam tikrų savitų bruožų: skiriasi medžiagos, raštai, spalvos, sukirpimas, puošyba ir net vilkėjimo būdas. Tiek moterų, tiek vyrų tautinis kostiumas – tai išeiginiai drabužiai, dėvėti einant į svečius ar kitomis ypatingomis progomis.
Visoje Lietuvoje XIX a. išeiginį kaimo moters kostiumą sudarė marškiniai, du ar daugiau sijonų, prijuostė, liemenė ir apavas. Pagal vietinius papročius komplektą skirtingomis progomis papildydavo juostos, karoliai, kaspinai, ant pečių siaučiamos drobulės bei skaros, puošnios nosinės. Šaltuoju metų laiku prisidėdavo sermėgos, švarkeliai, didžiulės šiltos skaros, raštuotos pirštinės bei riešinės. Turtingiausios turėdavo ir avikailio kailinius, nors šis drabužis būdavo žiemą dažniau keliaujančių vyrų privilegija.
Moteriškas tautinis kostiumas be galvos apdangalų – nepilnas. Senovėje galvos apdangalai rodydavo moters socialinį statusą bei šeimyninę padėtį. Lietuvoje ištekėjusios moterys privalėjo nešioti galvos apdangalą, o netekėjusios plaukus surišti į kasą. Lietuvių vyrai manė, jog moters plaukuose gyvena velnias, kuris gali suvilioti ir apsukti galvą, ir jei jaunoms merginoms ištekėti būdavo itin svarbu, tai moterys, jau turinčios sutuoktinius, „į kairę“ eiti negalėdavo. Palaidi plaukai dažniausiai simbolizavo paleistuvystę.
Užsiėmimo metu sužinosite apie ypatingą, nuo viduramžių išlikusį aukštaitės kostiumo elementą, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys. Taip pat sužinosite, kiek turtingesnės moterys vienusyk nešiodavo sijonų ir be ko vaikščioti buvo laikoma nepadoru. Kas buvo vadinama undarokais, čepčiais, čeverykomis? Ar atspėsite, kas yra vieni iš seniausių lietuvių liaudies audinių? Tai laikoma laimės, padėkos ir prieraišumo simboliu bei dažnai minima papročiuose ir apeigose. Koks populiarus apavas Žemaitijoje, Aukštaitijoje, o koks – Dzūkijoje? Ką vadino dipkomis ar žąselėmis? Kokias ir kokiu metu nešiojo vyrai kepures? Kuriame regione pirmieji pradėjo nešioti skrybėles? Išgirsite daug įdomybių apie rūbų dalių pavadinimus, papuošalus, rūbų puošybą, plaukų šukavimą.
Pasakojimus pagyvins prietarai, mįslės ir įvairūs posakiai apie aprangą ir apavą. Vaikai galės aprengti lėlytę tautiniais drabužiais.
Norint dalyvauti šiame užsiėmime, būtina pateikti Galimybių pasą.