Dzūkija – nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis. Su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis tarp aukštų krantų, su srauniais, švariais upeliais, kalvelėmis, didžiuliais miškais, pilnais grybų, uogų… Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Pastatai panašūs į aukštaitiškus. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį. Kraštas dainingas – Europos muzikologams buvo sunku patikėti, kad kaimo močiutė galėjo išdainuoti 200, 300, o kartais ir 500 dainų.
Muziejaus Dzūkijos sektoriuje eksponuojamos keturios sodybos: Rudaminos (vienkieminė sodyba, būdinga tarpinei zonai tarp Suvalkijos ir Dzūkijos kultūrų) ir Musteikos, Zervynų bei Vaitakarčmio (sodybos padrikame bendrės tipo kaime, atkurtame pagal Zervynų kaimo fragmentą). Unikalus dzūkų kaimo tipas – bendrė – tai iš vienos sodybos išsivystęs nedidelis kaimelis, kur bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai. Musteikos sodybos pirkioje iki Pirmojo pasaulinio karo, atvykęs medžioti į Čepkelių raistą, apsistodavo vėliau išgarsėjęs Lietuvos gamtininkas, medžiotojas, prof. Tadas Ivanauskas. Čia taip pat rodoma mirusiųjų minėjimo Dziedų ekspozicija. Zervynų sodybos pirkios ekspozicija skirta vaikams pažaisti, susipažinti su senaisiais žaislais. Vaitakarčmio sodyba pasakoja apie kerdžiaus gyvenimą. Dzūkijos sektoriuje galima pamatyti ir augančius grikius – būdingą šiam regionui grūdinę kultūrą.
Po Dzūkijos sektorių galite pasižvalgyti 360 laipsnių kampu bei nuotoliniu būdu aplankyti virtualiame 3D ture!
