Muziejaus bažnyčios prieangyje kabantis eksponatas – stačiakampiame rėme įkomponuotas ovalios formos medalionas su lotyniškos formos kryžiumi ir įrašais, matytas daugeliui. Ir ne tik mūsų, bet kitose Lietuvos bažnyčiose. Tačiau tikriausiai tik nedaugelis žino, ką šis ženklas reiškia ir kokia proga jis sukurtas. O sukurtas jis lygiai prieš 120 metų ir primena mums kaip katalikiškas pasaulis, sutikdamas 1901-uosius, šventė XX amžiaus atėjimą ir Didįjį Bažnyčios jubiliejų – 19 šimtmečių nuo Jėzaus gimimo. Belaukdami 2021-ųjų, paskaitykime apie tai.

Muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios prieangyje kabantis Jubiliejinių atlaidų-indulgencijų kryžius susijęs su Didžiuoju Bažnyčios jubiliejumi – 19 šimtmečių nuo Jėzaus gimimo, itin plačiai ir įvairiausiais būdais pažymėtu visame katalikiškame pasaulyje. Kaip tik prieš 120 metų, pasitikdami naująjį, XX amžių, pasaulio katalikai, o taip pat ir Lietuvos žmonės, Šventojo Sosto paraginti, rinkosi į naktines pamaldas savo parapinėse bažnyčiose.

Tiems metams paminėti katalikiškuose kraštuose, o taip pat ir Lietuvoje, buvo sukurta, pagaminta ir pastatyta daug įvairių atminimo ženklų: devocionalijų, medalių, paminklų, kryžių, atgabenta relikvijų kopijų iš Romos Šv. Petro bazilikos ir t. t. Nors yra nemažai išlikusių to laikmečio atminimo ženklų, ilgą laiką jie buvo mažai tyrinėti, todėl susidomėjusiems ypatingai rekomenduoju paskaityti materialųjį 1901 m. jubiliejaus paveldą Lietuvoje įdomiai ir išsamiai pristatančią dr. Skirmantės Smilingytės-Žeimienės publikaciją „Atminimas didžio jubiliejaus, arba kaip lietuviai pasitiko XX amžių“.

Tais 1901-aisiais, Didžiojo jubiliejaus, malonės ir atleidimo metais, tikintieji galėjo gauti atleidimą už padarytas nuodėmes nuoširdžiai atgailaudami, nurodytą skaičių kartų melsdamiesi ir atlikdami kitas nurodytas sąlygas, kurios buvo aiškiai nurodytos jubiliejui pažymėti sukurtame atlaidų kryžiuje.

Tokio atlaidų kryžiaus idėja kilo Italijos Emilijos-Romanijos regiono sostinėje Bolonijoje. Jo sumanytojas buvo italų bankininkas, aktyvus katalikų pasauliečių veikėjas Giovanni Acquaderni (1839–1922), o projekto autorius – Bolonijos architektas Edoardo Collamarini (1863–1928). Šį projektą oficialiai patvirtino tuometis popiežius Leonas XIII (1878–1903). Pirmiausia šis kryžius buvo skirtas Italijos bažnyčioms.

Išgaubto kryžiaus-medaliono centre įkomponuotas graikiškasis kryžius su užrašu ant jo „lESUS CHRISTUS DEUS HOMO“ („Jėzus Kristus Dievas Žmogus“), aplink kryžių apskritimu išdėstytos dvi teksto eilės: vidinėje yra įrašas „VIVIT REGNAT IMPERAT MCMI“ („Gyvena, karaliauja, viešpatauja 1901“), o išorinėje nurodytos atlaidų suteikimo sąlygos: „OSCULANTIBUS CRUCEM HANC IN ECCLESIA POSITAM ET RECITANTIBUS PATER INDULGENTIA 200 DIERUM SEMEL IN DIE“ („Už šito kryžiaus pabučiavimą bažnyčioje ir sukalbėjimą „Tėve mūsų“ kartą per dieną – 200 dienų atlaidų“). Graikiško kryžiaus dalys galuose šiek tiek išplatintos, galai dekoruoti lanksčiu augaliniu ornamentu, o tarpai tarp kryžmos dalių – tiesiais ir zigzaginiais spinduliais.

Analogiško dizaino buvo pagaminti ir visai mažučiai medalionai-pakabukai, taip pat 12 cm, 20 cm diametro suvenyriniai medalionai-kryžiai. Didesni atlaidų kryžiai dažniausiai buvo kabinami bažnyčių prieangiuose prie Nukryžiuotųjų ir šventinto vandens indų. Šie atlaidų kryžiai plačiai paplito katalikiškų kraštų bažnyčiose, tačiau nuo patvirtinto popiežiškojo ėmė skirtis medalionų ir kryžiaus formomis, dekorais, teksto šriftais, o svarbiausia tuo, jog tekstas apie atlaidų suteikimą buvo užrašomas ne lotynų, o vietos kalbomis. Kaip tik dėl įrašų kalbos, nurodo dr. S. Smilingytė-Žeimienė, šie kryžiai Lietuvoje „anuomet buvo atsidūrę tautinės, kalbinės ir net politinės kovos epicentre“. Bundant tautinei savimonei ir kovojant už spaudos atgavimą, žmonės norėjo ir siekė, kad jubiliejiniai kryžiai-medalionai, kabinami parapinėse bažnyčiose, būtų su lietuviškais įrašais.

Kaip tik toks – su lietuviškais užrašais ir yra mūsų eksponatas. „Visų tipų atlaidų medalionus-kryžius, kuriuos buvo galima įsigyti Lietuvoje, gamino stambios Rusijos ir Lenkijos liejyklos, tad gauti jų su lietuvišku tekstu buvo gana keblu. Ėmė gelbėti Kaune veikęs Mikalojaus Rekošo ketaus fabrikas „Minerva“, nebrangiai liejęs jubiliejines „lentas“ su lietuviškais užrašais“, nurodo S. Smilingytė-Žeimienė.1862 m. įkurtą ir dabartinės Kauno autobusų stoties teritorijoje tarp Bažnyčios, Šiaulių gatvių bei Vytauto prospekto išsidėsčiusią pirmąją Kaune ketaus liejinių įmonę „Minerva“, nuo 1864 metų valdė Mikalojus Pranciškus Rekošas (Mikołaj Franciszek Rekosz, 1832–1911). Išlikusi fabriko kontora, 1894 m. projektuota rusų architekto Nikolajaus Andrejevo, tarpukaryje buvo pritaikyta autobusų stočiai – tai ir dabar palei Vytauto prospektą stovintis Kauno autobusų stoties senasis pastatas.

Greičiausiai kaip tik „Minervoje“ iš ketaus ir buvo atlietas mūsų muziejaus eksponatas. Nuo originalaus popiežiškojo atlaidų kryžiaus jis skiriasi pirmiausia forma – vietoje skritulio panaudotas ovalas, atitinkamai vietoje graikiško kryžiaus – lotyniškas, taip pat skiriasi šriftai ir dekoras, bet įdomiausia, kad nesutampa dienų atlaidų skaičius (muziejiniame – 100, oficialiame popiežiškajame – 200 dienų). Tačiau dienų atlaidų skaičius nepriklausė nuo to, su lietuvišku, lenkišku ar lotynišku užrašu yra atlaidų kryžius, nes pvz., Joniškio bažnyčioje esantis, taip pat „Minervoje“ greičiausiai atlietas, analogiškas muziejiniam kryžius-medalionas, yra su lietuvišku įrašu apie 200 dienų atlaidų. Taigi, nuo ko tai priklausė – nuo vyskupijų valdytojų, parapijų užsakovų, t. t., išsiaiškinti kol kas nepavyko.

Muziejinio eksponato – stačiakampės plokštės viduryje sukomponuotas vertikalus ovalinis neaukšto reljefo  medalionas  su lotynišku kryžiumi centre. Ovalo išorinį kraštą juosia tekstas, išdėstytas didžiosiomis raidėmis viršumi į išorę (pagal laikrodžio rodyklę iš kairės apačios į dešinę, išskyrus datą „1901“ ovalo apačioje: „UŽ PABUCZIAVIMA TO KRYŽIAUS IR ATKALBĖJIMĄ TEVE MUSŲ 100 DIENŲ ATLAIDŲ KARTĄ ANT DIENOS“. Teksto raidės, medaliono išorinis ir vidinis kraštai, ribojantys tekstą, išlieti iškiliai, kaip ir platesniais krašteliais išryškintas kryžius su stambesnėmis didžiosiomis raidėmis jo viduje: ant horizontalės – „CHRISTUS“, ant vertikalės – „JESUS DEUS HOMO“. Ovalaus medaliono vidinė dalis už aprėminančio teksto yra nestipriai išgaubta. Dar vienas tekstas išdėstytas vidinėje medaliono dalyje, tarp kryžiaus ir išorinio teksto, pusapvaliai komponuojant jį apatinėje dalyje nuo vienos kryžiaus horizontalės iki kitos, tik, priešingai nei išoriniame teksto ovale, čia didžiosios raidės dėstomos viršumi į vidų: „VIVIT – REGNAT – IMPERAT“. Kryžiaus kampuose, kur susikerta vertikalė su horizontale, sukomponuoti dekoratyvūs spinduliai. Plokštės kraštas yra žemesnis už visą atliją, toliau nuo krašto ją juosia dar vienas įgilintas stačiakampis aprėminimas, tonuotas geltona (auksine) spalva. Kampuose tarp įgilinto aprėminimo ir ovalaus medaliono išdėstyti 4 dekoratyvūs septynlapiai žiedai. Jie taip pat dekoruoti geltona (auksine) spalva. Plokštė dažyta pilkos spalvos dažais, ovalus medalionas išryškėja juosva liejinio spalva.

Plokštės aukštis – 47,5 cm; plotis – 40,5 cm; storis – 5 cm; medaliono aukštis – 35 cm; plotis – 28 cm.

Ir pabaigai – kaip šis atlaidų medalionas-kryžius pateko į muziejų. Jis buvo surastas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, perkeliant Rumšiškių Šv. Onos koplyčią iš kapinių pakraščio į centrinę kapinių dalį. Atlaidų kryžių surado ir muziejui perdavė ilgametis mūsų muziejaus direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei, dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas, papasakojęs, jog eksponatą surado po koplyčios grindimis.

Menotyrininkė Ina Dringelytė

⠀

Naudotos literatūros sąrašas:

  1. Smilingytė-Žeimienė, Skirmantė. Atminimas didžio jubiliejaus, arba kaip lietuviai pasitiko XX amžių. In Dailės kūrinys – istorijos šaltinis. Sud. S. Smilingytė-Žeimienė. Vilnius, 2016, p. 200–232. Prieiga per internetą čia.
  2. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) Kaunas, 2001, p. 100–103.
  3. http://www.archyvai.lt/exhibitions/kaunasgl/paroda.htm
  4. https://www.andriarte.it/SAngelo/navata.html
  5. https://www.sassomarconifoto.it/index.php/personaggi-del-sasso/giovanni-acquaderni
  6. http://www.parrocchiasanremigiovescovofarasanmartino-corrispondenza.it/2020/09/28/scoperta-nella-nostra-parrocchia-la-croce-delle-indulgenze-di-papa-leone-xiii/
  7. https://www.storiaememoriadibologna.it/collamarini-edoardo-494228-persona