Už kelių dienų, kovo 19-ąją – Juozapinės, pavasario sveikinimo šventė, pavadinta šv. Juozapo garbei. Šv. Juozapas – Švč. Mergelės Marijos sutuoktinis, žemiškasis Jėzaus tėvas, Šventosios Šeimos globėjas, prieš 150 metų tituluotas Visuotinės Bažnyčios globėju. Šios sukakties proga 2021-ieji popiežiaus Pranciškaus paskelbti šv. Juozapo metais. Primindami apie tai, pristatome šimtametį ir vienintelį tokio tipo muziejaus eksponatą, susijusį su šiuo, ypač gerbiamu ir populiariu šventuoju.
Visas eksponato pavadinimas – dvipusis procesijų skydas, su paveikslais „Švč. Mergelė Marija Nuolatinė Gelbėtoja“ ir „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“. Jo saugojimo vieta, kaip ir dera, yra muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, įtvirtintas jis stovi presbiterijoje, didžiojo Švč. Mergelės Marijos altoriaus kairėje. Iki Sasnavos senosios bažnyčios atkūrimo muziejuje, procesijų skydas puošė Račkiškės koplyčią.
Šį procesijų skydą, ilgus metus naudotą Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, muziejui 1995 m. perdavė ilgus metus joje klebonavęs kunigas Jonas Žemaitis (1904–2001), dovanojęs muziejui nemažai ir kitų liturginių, bažnyčioje jau nebenaudotų daiktų.
Procesijų skydas (dar vadinamas procesijų žvaigžde) – tai katalikų procesijų liturginis reikmuo. Jį tradiciškai sudaro glorijos (lot. gloria – švytėjimas, šlovė) formos dvipusis skydas su išcentriniais spinduliais ir ilgu kotu. Glorijos centre, dekoratyviniame rėme-vainike, įkomponuojamas šventojo (šventųjų) atvaizdas ar religinis simbolis (simboliai). Žemiau glorijos spindulių, ant koto, komponuojamas pusmėnulis ragais į viršų ir apskritas sustorėjimas (bumbulas), simbolizuojantis Žemės rutulį. Procesijų skydai Lietuvoje plito nuo XIX a. pab., tačiau ypač daug šio tipo liturginių reikmenų Lietuvos bažnyčiose atsirado XX a. 1-me dešimtmetyje, carinei valdžiai panaikinus draudimus rengti bažnytines procesijas. Tokie trijų metrų ar dar aukštesni, spindinčio metalo skydai puošė procesijas ir bažnyčių interjerus – dažniausiai jie būdavo statomi presbiterijose, kaip ir muziejaus bažnyčioje. Neretai procesijų skydai turėjo ir specialiai jiems laikyti pagamintas, vertikaliai pastatomas skydo formos dėžes.
Muziejinio procesijų skydo sandara įprasta: ant ilgo koto, metaliniais karpytais spinduliais ir dekoratyvių reljefų vainikais, sumontuotais iš platokų štampuotų segmentų, aprėminti abiejose pusėse, ant skardos nutapyti populiarių to meto siužetų paveikslai „Švč. Mergelė Marija Nuolatinė Gelbėtoja“ ir „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“. Po spindulių vainiku ant koto – stambokas pusmėnulis ir apskritas sustorėjimas (Žemės rutulys), o žiūrint nuo apačios kotą vienodais tarpais dalina dar du mažesni apskriti sustorėjimai (nodusai), skirti patogiai laikyti nešamą sunkų procesijų skydą. Glorijos viršų vainikuoja dviejų reljefinių dvipusių angelų prilaikoma erdvinė, iš atskirų dekoruotų lankų sudaryta karūna, viršuje užbaigta dekoratyviniu kryželiu.
Vienoje glorijos pusėje matome paveikslą „Švč. Mergelė Marija Nuolatinė Gelbėtoja“ (S. Maria de Perpetuo Succursu) – Romoje, Šv. Alfonso Liguorio bažnyčioje esančio,1867 m. popiežiaus Pijaus IX karūnuoto ir visame pasaulyje stebuklais garsėjančio paveikslo – bizantiško stiliaus ikonos (53 x 41,5 cm), XV a. nutapytos ant kedro medienos, kartotę. Šiltos, rusvai auksinės spalvos neutraliame fone komponuota Vaikelį globiančios ir jo ranką laikančios Dievo Motinos figūra iki pusės. Jos viršutinis drabužis – ryškiai žydras apsiaustas (maforijus) dekoratyviomis, stilizuotomis klostėmis, nutapytomis vario spalva, dengia figūros galvą, rankas ir pečius. Vaikelio žalsvo drabužio klostės ir apsiaustas nutapyti aukso spalva. Šonuose komponuotos arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus pusfigūrės, laikančios Kristaus Kančios ženklus – ietį, kempinę, vinis ir kryžių. Paveikslas nutapytas ant skardos, profesionaliai, tiksliai atkartojant originalą visuma ir detalėmis, tačiau nuo jo skiriasi spalviniais tonais ir subtiliu vakarietiškos tapybos toniniu modeliavimu. Lyginant Dievo Motinos veidus matosi, jog originalo Marija žvelgia tiesiai į žiūrovą, o procesijų skydo Marijos žvilgsnis nukreiptas į tolį. Menotyrininkai, rašydami apie XX a. pr. ir I ketv. įvairiais būdais ir ypač gausiai platintas šio stebuklingo paveikslo kopijas, nurodo, jog jos skiriasi nedaug, labiausiai profesionalumu, atlikimo technikomis ar papildomu dekoru.
Kitoje procesijų skydo glorijos pusėje – to paties profesionalaus dailininko ranka nutapytas „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“. Matome vakarietiško paveikslo stilizaciją, pritaikant jį prie „Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos“ paveikslo. Figūros nutapytos analogiškame rusvai auksaspalvių tonų neutraliame fone; tiek Juozapo ir Marijos, tiek Jėzaus galvas abiejuose paveiksluose supa identiško dekoro aureolės. Šv. Juozapas vaizduojamas ant dešinės rankos laikantis sėdintį Vaikelį Jėzų su ant krūtinės sukryžiuotomis rankutėmis, o sulenktoje kairėje – skaistybės simbolį leliją. Dominuoja melsvai žalsvi, rusvi, žalsvai rusvi ir balkšvai gelsvi tonai. Veidai, rankos nutapyti profesionaliai, švelniais potėpiais, modeliuoti nekontrastingai, o drabužiai – sausiau ir dekoratyviau, pabrėžiant klosčių grafiką ir stilistinę abiejų paveikslų vienovę. Abu paveikslai stilistiškai ir spalviškai dera ne tik tarp savęs, jie puikiai dera ir su glorijos ir viso procesijų skydo metalo spalva.
Paveikslas „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“. R. Žaltausko nuotrauka.
Kartu paveiksle „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“ jaučiamas XIX a. pab. – XX a. pr. bažnytiniam menui ir ypač devociniams spaudiniams būdingas vaizduojamų veikėjų nusaldinimas ir sentimentalus vaizdavimas. Išsiaiškinti šio konkretaus paveikslo pirmavaizdžio nepavyko, tačiau pasisekė aptikti beveik analogišką devocinį paveikslą, publikuotą lenkų religinėje spaudoje. Deja, nei jo pagaminimo metai, nei kiti duomenys nenurodomi. O panašaus tipažo, tik kur kas sentimentalesnių ir jausmingesnių šv. Juozapų, galime sutikti per visą XX a. iki dabar tarp ypač gausiai tiražuojamų šio šventojo atvaizdų visame krikščioniškame pasaulyje. Surasti ar atsekti jų pirmavaizdžius – beveik neįmanoma.
Dvipusis procesijų skydas pagamintas XIX a. pab. – XX a. pr. ar I-me deš., Lietuvoje (?), nežinomose bažnytinių reikmenų dirbtuvėse (be ženklo).
Išmatavimai: aukštis – 330 cm; aukštis x plotis (glorijos su spinduliais, be karūnos) – 110 x 100 cm; aukštis x plotis (tapybos ant skardos) – 32 x 31 cm; plotis (rėmo-vainiko aplink tapybą) – 8 cm; skersmuo (koto) – 4 cm.
Mẽdžiagos, atlikimo ir pagaminimo technika: metalas, skarda; liejyba, karpymas, štampavimas, montavimas, aliejinė tapyba ant skardos.
Menotyrininkė Ina Dringelytė
Naudota literatūra:
- Smilingytė-Žeimienė, Skirmantė. Lietuvos bažnyčių dailė: XX a. I pusė. Vilnius, 2009.
- LSD.T. I. D. II. Kn. VI. p. 373–375.
- LSD. T. I. Kn. V. p. 41–42; 55–56.
- LSD. T. II. D. 2. Kn. 1. p. 345–346.
- LSD. T. II. D. 1. Kn. 3. P. 363–364.