Paveikslas, kupinas mįslių – taip galima trumpai apibūdinti žymaus lenkų tapytojo Pranciškaus Kostževskio (Franciszek Kostrzewski, 1826–1911) didelio formato aliejinės tapybos ant drobės paveikslą, vaizduojantį iškilmingą pobūvį puošnioje rūmų menėje, signuotą ir datuotą 1889 m. data.

Pranciškaus Kostževskio „Puota Siesikų dvaro rūmuose“, 1889 m. – retas ir įdomus žinomo lenkų dailininko kūrinys, reikšmingas Lietuvos istorijai ir kultūrai. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

 

Kūrinys į Lietuvos liaudies buities muziejų pateko 1986 m., kartu su kitais eksponatais iš Mantvidiškių dvarelio Šarnelės kaime (Plungės r.), kuris XX a. 6–7 deš. buvo tapęs pamėgta Lietuvos žinomų kultūros, meno ir mokslo žmonių susibūrimų vieta. „Puota Siesikų dvaro rūmuose“ – taip paveikslą įvardijo dvarelio šeimininkės Onos Barakauskienės brolis, žinomas muziejininkas, ilgametis Kretingos muziejaus direktorius Juozas Mickevičius (1900–1984), tačiau akivaizdu, jog paveiksle nėra vaizduojama renesansinė Siesikų pilies erdvė. Į muziejų atvežtas su prabangiais vienalaikiais rėmais, paveikslas iki šiol nebuvo tyrinėtas ir neturėjo jam deramos eksponavimo vietos, kol muziejuje nebuvo atstatyti Aristavėlės dvaro rūmai – nuolatiniam paveikslo eksponavimui tinkama erdvė.

Nutarus restauruoti šį blogos būklės paveikslą bei gerokai nukentėjusį jo rėmą ir teikti projektą Lietuvos kultūros tarybai finansavimui gauti, pirmiausia reikėjo išsiaiškinti tikrąją paveikslo vertę ir jo reikšmę tiek Lietuvos dailės istorijos, tiek platesniame kontekste. Tam buvo būtina ne tik gilesnė ir išsamesnė pažintis su dailininko P. Kostževskio gyvenimu ir kūryba, jo ryšiais su Lietuva, bet ir platesnė pažintis su dailininką supusia tuomete aplinka.

Apžiūrint paveikslą dar gerokai iki restauravimo projekto, kildavo minčių, jog jame pasakojama kažkokia įdomi istorija, užmenama mįslė žiūrovui. Siekiant išsiaiškinti paveikslo vertę ir vietą autoriaus kūrybos kontekste bei surasti „raktą“, įgalinantį „perskaityti“ paveiksle sudėtą informaciją, teko kreiptis į Kelcų nacionalinio muziejaus dailės istorikę, dr. Aną Myslinską (Anna Myślińska), P. Kostževskio kūrybos tyrinėtoją, 2017 m. Kelcų NM surengusią didžiulę parodą, skirtą P. Kostževskio kūrybai ir paruošusią leidinį, skirtą šiai parodai. Naudingiausia iš dr. A. Myslinskos rekomenduotos medžiagos, buvo paties tapytojo parašytas, iliustruotas ir 1891 m. Varšuvoje išleistas jo Dienoraštis (Pamiętnik), leidęs aptariamą tapybos darbą apibūdinti kaip koncentruotą menininko, didžiąją gyvenimo dalį praleidusio aristokratiškuose garsiausių giminių namuose Varšuvoje, „auksinių“ laikų prisiminimą. Vienu metu rašytas P. Kostževskio Dienoraštis ir sukurtas paveikslas yra tarsi atskirų jo prisiminimų epizodų visuma, sudėta į vieną vaizdą. Viena iš įdomių šio teiginio iliustracijų gali būti dailininko Dienoraštyje aprašytas ir iliustruotas epizodas, kuomet jis, aukštuomenės kaukių baliuje apsirengęs originaliu virėjo kostiumu, sukėlė furorą dalyvių tarpe. Tolesniame paveikslo plane matome vyriškį virėjo kostiumu, analogišką jo piešiniui, publikuotam Dienoraštyje.

Dr. A. Myslinska pritarė spėjimui, jog dešiniajame kampe stovintis vyriškis su kontušiniu kostiumu gali būti dailininko autoportretas. Šiuo metu galima teigti, jog tokių autoportretų paveiksle yra net keturi, atitinkantys jo aprašytus Dienoraščio epizodus. Taip pat jau akivaizdu, jog remiantis Dienoraščiu ir istorine medžiaga, bus galima identifikuoti bent dalį konkrečių paveikslo veikėjų – žymių to meto Lenkijos ir Lietuvos aristokratijos bei kultūrinės bendruomenės atstovų.

P. Kostževskis – vienas populiariausių XIX a. Lenkijos menininkų – tapytojas, akvarelistas, puikus piešėjas, iliustratorius ir karikatūristas, glaudžiai susijęs su Varšuvos meno bendruomene. Jis mokėsi Varšuvos dailės mokykloje (dabar – Varšuvos dailės akademija), buvo realizmo atstovas. Garsėjo peizažais, perteikiančiais Lenkijos kraštovaizdžio grožį ir žanrinėmis kaimų ir mažų miestelių gyvenimo scenomis. P. Kostževskio tapybos palikimas nėra gausus, o nuo 1870 m. menininkas beveik nebetapė, jo kūryboje pradėjo vyrauti iliustracijos, akvarelės ir satyriniai piešiniai socialinės nelygybės tema.

Lietuvoje yra vos keli P. Kostževskio darbai – 2013 m. į KKV sąrašą įrašyti akvarelė „Žvejai“ bei aliejinės tapybos darbas „Medžiotojas“, o LIMIS paieškoje randami keli grafikos ir akvarelės darbai LNDM. Reikšmingiausias P. Kostževkio tapybos darbų kolekcijas saugo Varšuvos ir Kelcų nacionaliniai muziejai, tačiau šie darbai daugiausia sukurti iki 1870 m. Vėlesniuoju kūrybos laikotarpiu tebuvo nutapyti tik pavieniai paveikslai. Kaip išskirtinai jie vertinami, rodo 2012 m. Lenkijos spaudoje plačiai paviešintas, iš privačios kolekcijos Kelcų NM su valstybės parama (už 180.000 zlotų) įgytas, 1886 m. nutapytas paveikslas „Medžioklė“. Atsižvelgiant į surinktą informaciją galima teigti, jog LLBM paveikslas yra vertingas kaip retas dailininko vėlyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos mastu. Tad neabejotina, jog šį blogos būklės LLBM eksponatą iš tiesų buvo būtina restauruoti, išsaugant ateičiai ir, pateikus jo istoriją, pristatyti nuolatinėje ekspozicijoje Aristavėlės dvare.

Reikia tikėtis, jog ateities tyrimai padės atskleisti trūkstamas paveikslo istorijos dalis – pavadinimo kilmę ir jo atsiradimą Lietuvoje. Žinoma, kad P. Kostževskis ne kartą keliavo po Lietuvą, Žemaitiją, gyveno Burbų Belvederio dvare prie Nemuno, palaikė ryšius su kitomis Lietuvos bajorų giminėmis, ką pats aprašė savo prisiminimuose. Tikėtina, jog ką tik nutapytas paveikslas tų giminių atstovų buvo nupirktas Varšuvoje, garsiajame Aleksandro Krivulto (Krywult) meno salone, kur 1889 m. vyko didelė P. Kostževskio kūrinių paroda, o iš ten parvežtas į Lietuvą. Gali būti, jog paveikslas buvo Siesikų pilies paveikslų kolekcijoje, o iš ten pateko į Mantvidiškių dvarelį, todėl ir gavo šį pavadinimą. Kaip matome, dar yra daug neatsakytų klausimų, tačiau viena aišku – tai retas ir įdomus žinomo lenkų dailininko kūrinys, artimai susijęs su Lietuva, todėl neabejotinai reikšmingas Lietuvos istorijai ir kultūrai.

Paveikslą restauruoja Linas Lukoševičius, eksperto kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos LNDM Prano Gudyno restauravimo centro  restauratorius, VDA Restauravimo katedros docentas. L. Lukoševičius 2010–2013 m. su LLBM dalyvavo 3 restauravimo projektuose, kurių metu restauravo visą LLBM bažnyčios Kryžiaus kelio stočių ciklą (14 stočių). Vėliau su LLBM ir restauratorių grupe sėkmingai įgyvendino tęstinį trijų etapų projektą „LLBM bažnyčios Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų restauravimas 2015–2017 m.“, kurio metu restauravo Šv. Jurgio altoriaus titulinį paveikslą „Šv. Jurgis“ (autorius K. Gurnickis) ir atliko kitus restauravimo darbus.

Paveikslo rėmą restauruoja Mindaugas Zigmantas, I kvalifikacinės kategorijos auksuotės LNDM P. Gudyno restauravimo centro restauratorius. Rėmas vienalaikis su paveikslu, vertingas, pagamintas Varšuvoje, žinomame „S. Malickio & Co“ rėmų fabrike.

Restauruotas paveikslas bus skirtas nuolatinei ekspozicijai muziejaus Aristavėlės dvare. Lankytojams planuojama patraukliai pateikti intriguojančią šio paveikslo istoriją, pristatant autorių, buvusius jo kontaktus su Lietuva bei pasakojimą apie XIX a. II p. Lenkijos ir Lietuvos aristokratijos bei kultūrinės bendruomenės atstovų gyvenimą.

Paveikslo ir jo rėmo restauravimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Menotyrininkė, restauravimo projekto vadovė Ina Dringelytė

Naudota literatūra:

  1. Asmeninis susirašinėjimas su Kelcų NM dailės istorike ir parodų kuratore dr. Ana Myslinska (02-26–04-08).
  2. Myślińska, Anna. Józef Szermentowski – Franciszek Kostrzewski. Uczeń i pierwszy mistrz, Kielce, 2017.
  3. Kostrzewski, Franciszek. Pamiętnik, Warszawa, 1891.
  4. Myślińska, A. Kieleckie lata Franciszka Kostrzewskiego w świetle „Pamiętnika“ (1891). In Rocznik Muzeum Narodowego w Kielcach 26. Kielce, 2011, p. 151–168.